Ajovos universitete disertaciją rašanti sociologė ką tik dviem savaitėms buvo apsigyvenusi Marso dykumų tyrimų stotyje (Mars Desert Research Station, MDRS) – to reikia jos moksliniam darbui.
Kosmoso sociologija besidominčios mokslininkės tyrimų objektas yra žmonių elgesys gyvenant tokiomis sąlygomis – nedidelėje grupėje, ribotoje erdvėje, su menkomis judėjimo galimybėmis ir dar be įprastų patogumų.
Disertacijoje analizuojama socialinė lytis, statusas ir emocijos kosmoso simuliacijose, kaip tokiomis aplinkybėmis veikia grupės, kaip žmonės sąveikauja vienas su kitu.
Kad moksliniame darbe galėtų kliautis ne vien rašytiniais šaltiniais ir kitų įspūdžiais, Inga buvo pakviesta prisijungti prie stotyje vykstančių simuliacijų.
Jų dalyviams sudaromos sąlygos vykdyti įvairius tyrimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vieną ar kitą dalyką (pavyzdžiui, auginti augalus ar gydyti ligas) būtų galima atlikti Marse, kaip ten veiktų įvairios technologijos ir pan.
Pandemija sumažino komandą
Bazėje stovi 8 metrų skersmens dviaukštis gyvenamasis pastatas, kuriame įrengtos kajutės su gultais, gyvenamasis ir darbo kambarys, virtuvė, tualetas, dušas. Yra dvi observatorijos, šiltnamis, kuriame augalai auginami įprastu būdu ir vandenyje, mikrobiologinė ir geologinė laboratorija.
Stoties funkcionavimą užtikrina savanorių komanda, o direktorė gyvena toje pačioje teritorijoje, tik kitose patalpose, tad simuliacijų dalyviai nebūna paliekami vienui vieni. Nutikus nenumatytiems atvejams (pavyzdžiui, smurto protrūkiui ar nusižengus taisyklėms) būtų įsikišta.
Kaip tik tokiomis sąlygomis gyveno I.Popovaitė ir dar trys pirmosios šiemet („sezonas“ prasidėjo gerokai vėliau dėl pandemijos) komandos dalyviai.
Mokslininkai iš JAV, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kipro, Japonijos ir Malaizijos simuliacijoje turėjo dalyvauti dar praėjusį pavasarį, bet sutrukdė kaip tik tuo metu prasidėjusi COVID-19 pandemija. Kadangi kelionės į JAV iki šiol ribojamos, iš aštuonių originalios tarptautinės komandos narių liko keturi. Likusieji komandos veikloje sutiko dalyvauti nuotoliniu būdu.
Komandos sumažėjimas, kaip portalui 15min pasakojo I.Popovaitė, tam tikra prasme išėjo į naudą. Mat likę dalyviai turėjo kiek daugiau vietos. Dviejuose tuščiuose kambariuose jie galėjo susidėti savo daiktus. Būnant aštuoniese kur kas labiau jaustųsi vietos trūkumas.
Pašnekovė teigė, kad nors visi dalyviai didžiumą laiko praleidžia pagrindinėje patalpoje – 8 m skersmens dviaukščiame cilindre (jis vadinamas Hab), nebuvo taip, kad visi tarytum vienas kitam ant pečių turėtų sėdėti.
Be pagrindinio pastato, yra dar penki, pasiekiami tuneliais. Jei reikia ką nors nuveikti, galima eiti į juos, tad galima pabėgti nuo kitų ir šiek tiek laiko praleisti vienam.
Tiesiog reikia suformuoti, sociologiškai kalbant, kitą realybę, kuri nutolusi nuo visko, kas vyksta Žemėje.
I.Popovaitė kasdien lankėsi ir daug laiko praleido šiltnamyje, nes turėjo pakeisti negalėjusį atvykti japoną, kuris iš pradžių turėjo rūpintis augalais. Sumažėjus komandai, papildomi vaidmenys teko ir kitiems dalyviams.
Mokslininkė astrobiologė daug laiko praleido laboratorijoje, tad irgi nuolat būdavo atskirai.
Tiesa, ir tuo metu visai vienam nepavyksta likti – einant į kitą pastatą reikia su savimi visada turėti raciją, kad, jei kas nutiktų ar kažkam prireiktų kolegos, būtų galima susisiekti. Taip bandoma atkartoti gyvenimą Marse – ten jokiais būdais nebūtų galima judėti be komunikacijos priemonės.
Liepė pajusti nuobodulį
Pašnekovė pripažino, kad iš pradžių buvimas su keliais tais pačiais žmonėmis, su kuriais prieš tai porą metų susirašinėjo tik elektroniniais laiškais, buvo keistas. Bet po kelių dienų pavyko įsivažiuoti į rutiną.
„Yra trys žmonės, su kuriais gyveni. Tiesiog reikia suformuoti, sociologiškai kalbant, kitą realybę, kuri nutolusi nuo visko, kas vyksta Žemėje“, – aiškino mokslininkė.
Žmogus yra sociali būtybė. Taigi ir intravertams tikriausiai retkarčiais rūpi pabendrauti su kitais apie visai nereikšmingus dalykus. Susitikę su kitais žmonėmis dažniausiai iš pradžių paplepame apie orą, matytą filmą ar dar ką nors, tik tuomet einame „prie reikalų“.
Marse didžiuma kalbos tikriausiai suktųsi apie pamatinius poreikius ir grynai buitinius bei praktinius dalykus, pavyzdžiui, kaip atlikti vieną ar kitą darbą, ką suvalgyti, ar eiti į lauką, nors nėra didelės būtinybės, ar pataupyti energiją ir likti viduje. Ar tai, kalbant žargonu, netrenkia per smegenis?
Mums buvo pasakyta, kad Marsas turi būti nuobodus: nedarykite nieko, pamirškite ekstremalų gyvenimą. Turite turėti laiko kalbėtis, stalo žaidimams, filmams, kitaip žmogus tikrai neišgyvens.
I.Popovaitė patikino, kad taip nėra. Išgyvenimas tikrąja to žodžio prasme, anot jos, gali labiausiai rūpėti nebent pačios pirmosios Marso misijos metu.
„Mokslininkai aiškinasi, kaip žmones veikia nuobodulys. Mums buvo pasakyta, kad Marsas turi būti nuobodus: nedarykite nieko, pamirškite ekstremalų gyvenimą. Turite turėti laiko kalbėtis, stalo žaidimams, filmams, kitaip žmogus tikrai neišgyvens.
Jei galvosi vien apie tai, ką reikia pataisyti ar sutvarkyti, gali ištempti dvi–tris savaites, mėnesį, bet paskui smegenys atrofuosis, laukia mentalinis ir fizinis išsekimas.
Todėl mes daug kalbėjome, žiūrėjome filmus, diskutavome įvairiais klausimais. Visi buvome atsijungę nuo socialinės medijos, tad labai daug laiko praleidome bendraudami. Kalbėjome apie viską, ypač apie socialines nelygybes kosmoso srityje: dėl lyties, rasės ir pan. Aš atlieku sociologinius tyrimus, esu nelygybių ekspertė, tad visiems buvo įdomi mano nuomonė.
Vienas komandos narys buvo vyresnis – į pensiją išėjęs inžinierius. Buvome dvi maždaug 30-metės ir 20 kelerių metų vaikinas. Vyresniajam buvo įdomu pasiklausyti, ką mes galvojame, kuo gyvename, kaip keičiasi pasaulis.
Visą laiką valgėme kartu – pusryčius, pietus, vakarienę. Kartais prie kompiuterio kažką parašai, bet šiaip nuolat šnekiesi. Jei būčiau skridusi prieš pandemiją, gal labiau būčiau jautusi izoliaciją. Dabar buvo faina – pagaliau visi susitikome ir galime kalbėtis, dalintis patirtimi.
Kas skyrėsi nuo bendravimo normaliame pasaulyje – nebuvo atskirties, kad dabar kažką dirbi, o tada poilsiauji. Visas poilsis ir darbas susimaišė. Per ilgesnį laiką gal būtų griežtesnė rutina susiformavusi – gal to nedarykime, daugiau pailsėkime. Dabar tikrai jautėsi, kad stengėmės nuveikti kuo daugiau.“
Atsiriboti nuo išorės patiko
I.Popovaitės žodžiais, bazėje buvo kaip ir realiame pasaulyje: iš pradžių būname mandagūs, nes nėra priežasties konfliktuoti su nepažįstamais žmonėmis, patys norime kuo geriau pasirodyti.
Perpratus kitus ir pačiam nebeslepiant visokių savo bruožų, toje pačioje ribotoje erdvėje, mažoje kompanijoje tikriausiai kartais norisi ką nors ir nudobti – bent tokių minčių kyla?
„Man – tfu tfu tfu – taip nepasitaikė, nes buvome tik dvi savaites. Po ilgesnio laiko gal būtų viskas atsiskleidę. Kas man įstrigo – pirmomis dienomis visi buvo toookie mandagūs… Kažkam kažko reikia, visi pasirengę padėti: aš aš aš, ką padaryti? Net nereikia prašyti, visi pasiruošę, entuziazmas didžiausias. Reikia išspręsti problemą, visi bandome ieškoti sprendimo ir sutarimo.
Paskui situacija normalizavosi, pasidarėme žmogiškesni: nori kažką padaryti, paklausi, ar gali padėti. Nebebuvo šokinėjimo: ką padaryti, kuo padėti? Pradėjome vieni apie kitus pokštauti. Iš pradžių – mandagiai, tikrinome ribas. Aiškėjo, apie ką galima juokauti, ką kiekvienas galvoja.
Vienas iš geresnių dalykų – kad buvome visiškai nuo visko atsiriboję. COVID nesvarbu, kažkas vyksta pasaulyje… „Facebook“ nulūžo, o mums – visai vienodai.
Bet visos mūsų diskusijos iki pat galo buvo labai akademinės, visi buvome racionalūs. Jaučiausi lyg akademiniuose seminaruose: aš manau taip ir taip, nes tyrimai sako tą ir tą. Susiformavo oficialios, akademinės, racionalios bendravimo normos, tai ir padėjo vienas kitam neįkyrėti. Paskui pradėjome juokauti, pravardes vienas kitam kurti.“
Ar laikas „Marse“ neprailgo, o gal priešingai – jau norėjosi grįžti? Mokslininkė pripažino, kad antros savaitės viduryje apėmė jausmas, jog liko tik kelios dienos, tuoj bus pabaiga:
„Atrodo, tik įsivažiavome, radome rutiną, pradėjome žiūrėti filmus, atsipalaiduoti ir oi, jau trečiadienis, ketvirtadienį dar reikia kažką padaryti, penktadienį – susitvarkyti, o šeštadienį išvažiuoti.
Visų nuotaika gerokai subjuro, buvome prislėgti: ech, baigiasi, reikės į Žemę grįžti. Vienas iš geresnių dalykų – kad buvome visiškai nuo visko atsiriboję. COVID nesvarbu, kažkas vyksta pasaulyje… „Facebook“ nulūžo, o mums – visai vienodai. Nei mes žinome, nei mums įdomu. Nereikėjo apie pandemiją galvoti.
Bet antros savaitės vidury prasidėjo: och, reikia tą ir tą daryti… Man grįžo galvos skausmas dėl disertacijos. kitiems – dėl dar kažko.
Tyrėjai kalba, kad bet kokio ilgo buvimo paskutinį trečdalį pasikeičia žmonių nuotaika. Ar ilgesnėje misijoje Antarktidoje, ar kosmose, tą patį beveik galima pritaikyti ir pandemijai. Kuo arčiau pabaiga, tuo labiau nuotaika ima svyruoti į vieną ar kitą pusę. Nes tavo mintys – jau ateityje, už pabaigos, paskutinės dienos bėga greitai. Bet ir lėtai, nes jau norisi keliauti. Tačiau norėjome dar pasilikti, buvo smagu.“
Mobilieji telefonai MDRS nedraudžiami – jei yra ryšys, galima jais naudotis. Todėl I.Popovaitei pavyko ir asmenukę su skafandru, ir daugiau nuotraukų pasidaryti. Simuliacijos dalyviai ten praleistas dvi savaites gali išnaudoti savo nuožiūra, tačiau niekas nenori jo švaistyti, tad telefonai buvo padėti į šalį, juoba kad veikė tik vienas.
Atsiblokuoti nuo išorinio pasaulio iš pradžių buvo keista, bet prie to greitai įprantama. Prasideda rutina, nes kasdien reikia daryti tą patį: gaminti, tvarkytis, prižiūrėti augalus, atlikti savus tyrimus.
Kiekvieną vakarą 19–21 val. vykdavo komunikacija su misijos kontrole, kasdien reikėdavo parašyti po 6–7 skirtingas ataskaitas: inžinerinę, kaip sekasi augalams, ar viskas veikia.
Net sviesto ir sūrio galima pasigaminti iš miltelių, sumaišius juos su vandeniu, todėl komanda išsikepė picos, virė čili troškinį.
Norint išeiti į lauką, reikėdavo pateikti visą informaciją: kokiu tikslu, kada, kur su tiksliomis koordinatėmis. Lietuvė lauke vaikščiojo keturis kartus. Buvo daug planavimo ir ataskaitų rašymo, tad laikas bėgo greitai ir nebuvo kada galvoti „išleiskit mane, noriu pabėgti“.
Pica iš miltelių
Projektas moksline prasme buvo naudingas: „Kasdien vakare save kankindavau, sėdėdavau prie kompiuterio ir rašydavau, kas per dieną įvyko. Parsivežiau 24 puslapius, prirašytus kompiuteriu – bus visas disertacijos skyrius. Tikiuosi ją per dvi savaites pabaigti.“
Pašnekovė nedvejodama patikino, kad tokį projektą kartotų, net norėtų likti ilgiau, nes dvi savaitės labai greitai prabėga: „Buvo įdomu stebėti, kaip per dvi savaites apsišlifavome, bet norėtųsi pabūti ilgesnį laiką, pasižiūrėti, kaip žmonės pasikeičia, kaip formuojasi ir keičiasi grupės.
„Mars Society“ (jai priklauso MDRS – red. past.) turi dar vieną tyrimų stotį Kanados šiaurėje. Ten simuliacijas daro rečiau, bet jos trunka kelis mėnesius ir vyksta ekstremaliau. Dalyviai ir visas maistas ten gabenamas sraigtasparniais, mokoma naudotis šautuvais, nes aplink gyvena baltosios meškos. Norėčiau kažko tokio.“
Nuo panašių išbandymų I.Popovaitės neatbaidė ir ekstremalios gyvenimo sąlygos: kadangi reikia taupyti vandenį, per dvi savaites duše pavyko pastovėti tik porą kartų po minutę. Bet tokiu sausu oru, koks yra Jutos valstijoje (ten įrengta bazė), gerokai mažiau prakaituojama, tad kruopščiai praustis nebuvo didelio poreikio.
„Marso“ maistas taip pat neįprastas – ten naudojami miltai, dribsniai. žemės riešutų kremas, džiovintos daržovės ir vaisiai, po 10 metų negendantys produktai. Gaminant tenka suktis su mėsos, kiaušinių, pieno milteliais, kad nereikėtų maitintis maistu iš tūbelių.
Net sviesto ir sūrio galima pasigaminti iš miltelių, sumaišius juos su vandeniu, todėl komanda išsikepė picos, virė čili troškinį. Lietuvė porą kartų kepė duonos – sakė, kad buvo „visai nieko“.
I.Popovaitė grįžo ne tik į „Žemę“ – parašiusi disertaciją ji kelia sparnus į Lietuvą, todėl pusiau juokais paprašė paminėti, kad ieško darbo.
Paklausta, kokioje pozicijoje save įsivaizduoja, ji priminė, kad mūsų šalis neseniai tapo asocijuota Europos kosmoso agentūros (ESA) nare, jau vykdomi įvairūs tiksliųjų mokslų ir technologijos projektai, susiję su kosmoso tyrinėjimu.
„Vien Lietuva neapsiriboju, šiais laikas gyvenamoji vieta mažai ką reiškia. Norėčiau tęsti grupių tyrimus kosmoso analoguose ar panašiose ekstremaliose sąlygose ir taip prisidėti prie kosminių tyrimų Europoje“, – sakė ji.
Patekti įmanoma bet kam
Lietuvė į MDRS pateko norėdama gauti informacijos disertacijai, kurioje nagrinėja, kaip stereotipai, turima socialinė patirtis lemia sprendimų priėmimą, bendravimą ir elgesį grupėje, šiuo atveju – dirbančioje kosmose.
MDRS priima mokslininkus, inžinierius ir studentus, kurie gali porą savaičių pagal savo interesus ir atstovaujamą sritį (medicina, inžinerija, biologija, genetika ir pan.) analizuoti iššūkius, su kuriais, tikėtina, susidurtų tokios misijos dalyviai.
Nedidelės komandos gyvena izoliuotos mažoje erdvėje, su ribotu elektros, maisto, vandens ir deguonies kiekiu. Kas reikalinga išgyventi, auginama, kuriama, taisoma, keičiama ir perdirbama ten pat, be išorinių išteklių. Visi darbai lauke atliekami vilkint specialius kostiumus, kokius naudoja astronautai, nešantis tokią pačią įrangą ir oro balionus – kaip tikroje misijoje Marse.
Ši simuliacinė stotis Jutos valstijoje, už 11 km nuo Hanksvilio miestelio, atsirado 2001 m. Ji priklauso „Mars Society“ („Marso bendrijai“), kuri ragina skristi į šią planetą. Prieš gerus porą dešimtmečių aktyvistai sugalvojo įrengti vietą, kur būtų galima treniruoti žmones tokiai misijai.
Iki pandemijos MDRS kasmet aštuonis mėnesius priimdavo mokslininkų, inžinierių, studentų grupes. 6–8 žmonių komandos stotyje paprastai praleidžia po dvi savaites. Kiekvienam skiriamos tam tikros pareigos: vado, sveikatos ir saugumo pareigūno, biologo, geologo, astrofiziko, inžinieriaus.
Simuliacijų metu elgiamasi lyg tikros misijos į Marsą metu: einant į lauką būtina apsirengti apie 15 kg sveriantį skafandrą, duše praustis ne kasdien ir apskritai taupiai naudoti vandenį, kuris būna išvalomas ir vėl naudojamas, internetą – taip pat.
Kas vakarą reikia bendrauti su kontrolės centru, sudaryti kitos dienos darbotvarkę, gauti leidimą išeiti į lauką ir ne šiaip pakvėpuoti grynu oru, o atlikti tam tikrą misiją. Kiekvienas dalyvis specialiame žurnale turi pažymėti, ką darė, ar technika veikia, ar nėra sveikatos problemų.
I.Popovaitės komanda bus 228-oji, pabuvojusi bazėje. Ten patekti teoriškai gali bet kas – tereikia užpildyti paraišką. Pavyksta ne kiekvienam – reikia atitikti tam tikrus reikalavimus. Kiekvienoje komandoje turi būti užimtos visos minėtos vietos.
