Deja, to nebus, nes lygiai prieš dvejus metus homoseksualus septyniolikmetis Šarūnas nusižudė“, – sausio pradžioje tokia žinute buvo raginama prisijungti prie režisieriaus Romo Zabarausko iniciatyvos – pagerbiant Šarūną pasikeisti savo „Facebook“ profilio, viršelio nuotrauką į jo autoportretą ar kitaip juo pasidalinti.
„Sausio 7 d. suėjo dveji metai po Šarūno savižudybės. Artėjant naujiems metams, tiek prieš metus, tiek dabar negalėjau pamiršti šio vaikino. Klausiu savęs: gal galėjau kažką daugiau padaryti, kažkaip padėti. Ir klausiu, ką mes visi per tuos dvejus metus padarėme, kad tokių savižudybių būtų mažiau?“ – apie tai, kas paskatino imtis šios iniciatyvos, 15min atviravo R.Zabarauskas.
Ką padarė mūsų politikai ir nuomonės lyderiai? – retoriškai klausia iniciatyvos sumanytojas: „Man atrodo, kad, deja, per mažai. Taip ir kilo mintis atkreipti į tai dėmesį, nors aš suprantu, kad tai gali įskaudinti Šarūno artimuosius, bet man atrodo, kad mes nebegalime tylėti. Dėl kitų, kurie yra gyvi“.
Šarūno istorija – tik viena iš daugelio, apie kurias dažniausiai net nesužinome. R.Zabarauskas praskleidžia šio vaikino istoriją gaubiantį šydą: „Šarūnas feisbuke rašė man ir kitiems daugiau ar mažiau žinomiems LGBT asmenims, aktyvistams. Jis ieškojo supratimo dėl savo paties homoseksualumo. Be abejo, negalima tvirtinti, kad jis nusižudė vien dėl šeimos ar visuomenės homofobijos. Savižudybių priežastys būna sudėtingos“.
Manau, kad Šarūno šeimai dabar reiktų artimųjų palaikymo ir profesionalios pagalbos – tikiuosi, kad jie tai gauna, – sako pašnekovas.
Iniciatyvos Šarūnui atminti autorius 15min atskleidė, kad vaikiną kankino depresija: „Neapykanta, nesupratimas, patyčios juk depresijai tikrai nepadeda. Aš – ne teisėjas, išvis neturiu jokių objektyvių faktų, o tik paties Šarūno išreikštus pasakojimus, emocijas. Todėl tikrai neketinu teisti, ir netgi atvirkščiai, manau, kad Šarūno šeimai dabar reiktų artimųjų palaikymo ir profesionalios pagalbos – tikiuosi, kad jie tai gauna. Be abejo, mes visi atsakingi už savo veiksmus ir žodžius“.
Kaltina politikus
Vis dėlto patys kalčiausi, anot pašnekovo, yra politikai, kurie esą vaidina tikrą homofobijos farsą. „Patys suprasdami LGBT lygiateisiškumo svarbą ar net būdami LGBT, jie nuolat pila purvą ir pamazgas tam, kad už juos balsuotų homofobai. Tai yra apgailėtina. Politikai turi šviesti žmones, o ne manipuliuoti jų žemiausiais instinktais“, – mano R.Zabarauskas.
Anot jo, per dvejus metus, kai Šarūno nebėra tarp mūsų, padaryta per mažai: „Tik pavieniai politikai mėgina keisti mūsų visuomenę, kaip socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė arba liberalė Dalia Kuodytė. Tačiau visos politinės partijos be išimties ir visi jų lyderiai daro gerokai per mažai, kad kovotų su mūsų visuomenės homofobija“. O gal kažką praleidau?“ – ironiškai klausia režisierius.
„Pražiuginkite mane, tačiau Seime mačiau vieną po kitos homofobines iniciatyvas ir pasisakymus. Translyčių asmenų problemos toliau sėkmingai ignoruojamos. Nepilnamečių apsaugos įstatymas, sudarantis sąlygas homofobiškai cenzūrai, nekeičiamas. Tai yra apgailėtina...“, – nusivylimo neslepia R.Zabarauskas.
Tiki jaunąja karta
Pašnekovas džiaugiasi bent tuo, kad jo iniciatyvą palaikė Šarūno bendraamžiai, ir net jaunesni paaugliai.
„Tikiu jaunosios kartos pokyčiais. Jie auga ne Lietuvoje, o internete. Šviečiasi ne mokyklose, o „Tumblr“, „Wikipedia“, „Snapchat“ koridoriuose. Ir tai yra labai gerai“, – įsitikinęs R.Zabarauskas. Jeigu politikai nepasikeis, anot jo, ši karta tiesiu taikymu emigruos į Londoną, Paryžių ir Niujorką – Lietuvoje jiems nebus, ką veikti.
Jam atrodo labai svarbu ne laukti pokyčių, kurie esą atplauks iš „Vakarų“, o keistis patiems: „Todėl su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu Marku Adamu Haroldu inicijavome „Friendly Vilnius“ projektą. Juo skatinsime atvirumą ne tik LGBT žmonėms, bet ir kitataučiams, neįgaliesiems ir kitiems. Mes privalome bent jau Vilnių paversti tolerantišku ir atviru miestu. Kitaip Lietuva neturi jokios ateities“.
