– Ką jūs vadinate interneto piratais? Piratauja tie, kurie įvairią produkciją platina, ar tie, kurie tuo naudojasi? Kas yra šiuolaikinis piratavimas? Kokia yra pagrindinė piratavimo internete prasmė? Ar kažkas tiesiog sudaro galimybę kitiems už dyką naudotis įrašais, programomis, ar tie veikėjai kažkaip uždirba iš to pinigus?
– Piratavimas – pats žodis daug pasako. Įsivaizduokime leidybą kaip atvirame vandenyne plaukiojantį laivą. Kas atsitinka užgrobus laisvai prieinamą tokį vertingą laivą? Akivaizdu, kad turtas tada piratų pasisavinamas neteisėtai ir išsidalijamas.
Tie, kurie savo reikmėms naudojasi turiniu, yra mažesni piratai. Bet virėjas piratų laive irgi netiesiogiai dalyvauja nusikaltime, nes gauna algą iš vogtų pinigų.
Šiuo atveju šis turtas būna nematerialus. Pradedant tuo, kas organizuoja piratinės svetainės įkūrimą ir valdymą, baigiant naudotojais. Visus juos galima vadinti piratais. Žinoma, tie, kurie savo reikmėms naudojasi turiniu, yra mažesni piratai.
Bet virėjas piratų laive irgi netiesiogiai dalyvauja nusikaltime, nes gauna algą iš vogtų pinigų. Iš tikrųjų piratai uždirba nemažus pinigus. Tyrimų duomenys rodo, kad 500 piratavimo svetainių iš reklamos 2013 metais 220 mln. JAV dolerių uždirbo.
– Ar yra statistika, koks turinys ar produkcija labiausiai domina piratus?
– Oficialios statistikos nėra. Tik patys piratai skelbia dešimtukus, pavyzdžiui, labiausiai vagiamų filmų. Praėjusią savaitę toks buvo „Tarp žvaigždžių“. Šiaip visas populiarus turinys yra pirataujamas.
– Iš kur jūs pats siunčiatės filmus?
– Naudojuosi „X-box“ sistema. Tiesa, su šia paslauga dabar yra problemų, nes atsirado regionų apribojimai ir esant Lietuvoje nebegalima pirkti filmų. Tačiau dar yra „Google Play“ sistema, naudoju „iTunes“ muzikai. Lietuvoje visos sąlygos yra nepiratauti muzikos srityje, veikia „Spotify“ ir kitos programos.
– Suprantu, kad čia labiau retorinis klausimas, bet visgi noriu išgirsti jūsų nuomonę – ar, žvelgiant iš paprasto vartotojo pozicijų, įmanoma šiais informacinių technologijų laikais nepiratauti?
– Įmanoma tiesiog nenaudoti to turinio, kuris rūpi. Kita vertus, visuomenė nori šviestis ir, ką jiems daryti, jei nori teisėtai tai daryti. Tai kol kas Lietuvoje nėra lengva. Muzikos atžvilgiu gal paprasčiausia, bet televizijos šou išsinuomoti Lietuvoje sunku. Be to, kaina tuomet kelis šimtus eurų mėnesiui kainuotų.
Muzikos atžvilgiu gal paprasčiausia, bet televizijos šou išsinuomoti Lietuvoje sunku. Be to, kaina tuomet kelis šimtus eurų mėnesiui kainuotų.
– Tarkime, lėktuvą su keleiviais Alpėse sudaužęs pilotas turėjo paskyrą internete, kur viešino asmenines nuotraukas. Kokiu teisiniu pagrindu dabar jos naudojamos žiniasklaidoje?
– Tai, kad žmogus skelbia viešai savo nuotraukas socialiniame tinkle, nesuteikia teisės tų nuotraukų viešai skelbti. Gali būti, kad jos autoriaus teisių saugomas objektas.
Žiniasklaidos atveju nepateisinamas toks naudojimas net saugumo tikslais. Yra buvusi byla Europos Žmogaus teisių teisme dėl mergaitės nuotraukų, kuri buvo išlaisvinta iš pagrobėjo Austrijoje. Teismas pasakė, kad portretinės nuotraukos gali būti saugomos. Reikėtų analizuoti, kaip ta nuotrauka buvo gauta, kokie buvo apribojimai. Gal jos buvo viešai prieinamos ne tik draugams, visa tai būtų įvertinama.
– Kokiais atvejais reikia gauti žmogaus, esančio nuotraukoje arba vaizdo medžiagoje, sutikimą?
– Visais atvejais reikia. Išimtys tik vieši asmenys ir, jei nuotraukos daromos viešoje vietoje. Tačiau net ir tokių nuotraukų negalima naudoti neigiamame kontekste.
– Užregistravau domeną, kurio raktinį žodį sudaro du bendriniai žodžiai (pvz.: zaliapieva.lt). Vėliau sužinojau, kad Registrų centre yra užregistruota įmonė su tokiu pačiu pavadinimu (pvz.: UAB „Žalia pieva“). Ar yra koks nors teisinis pagrindas ginčo metu tai įmonei prisiteisti domeno nuosavybės teisę iš manęs? Ar situaciją keistų sąlyga, jog domenas buvo registruotas anksčiau/vėliau nei įmonė Registrų centre?
Pagrindinis principas ginant juridinio asmens teisę į pavadinimą tai įrodymas, kad domeno vardas užregistruotas siekiant blogų tikslų.
– Vienareikšmio atsakymo nėra. Reiktų vertinti daug aplinkybių. Pagrindinis principas ginant juridinio asmens teisę į pavadinimą tai įrodymas, kad domeno vardas užregistruotas siekiant blogų tikslų – siekiant vėliau parduoti arba klaidinti vartotojus. Jei nesąžiningumo nebūtų, tai tada klausimas, kiek pažeidžiamos juridinio asmens teisės. Domeno savininkas turėtų įrodyti, kad veikė sąžiningai ir nežinojo, kad yra tokia bendrovė. Gal užsiima visai kitokia veikla ir pan.
– Kažkada girdėjau, kad Lietuvoje jokia kompanija dar nebandė patentuoti garsų ar kvapų, nors pasaulyje tokių bandymų yra. Ar jums tai neatrodo, iš teisinės pusės, nesąmonė? Kokių jums teko girdėti keistų atvejų siekiant ką nors užpatentuoti, užregistruoti?
– Tai nėra visiška nesąmonė. Nėra apribojimo teisinio, ką galima patentuoti, registruoti. Garsą ar kvapą yra bandymų registruoti. Deja, ES Teisingumo teismas nepripažino, kad parfumerijos kvapo formulė yra grafiškai fiksuotas ženklas. Gal kažkada ateityje tai taps įmanoma.
– Kokie teisės aktai ir ES direktyvos reglamentuoja prekinių ženklų vartojimą domenuose arba apskritai – kokie teisės aktai reglamentuoja domenų registravimą ir naudojimą?
– Vienintelis aukščiausio lygio domenas „.eu“ yra reglamentuojamas teisės aktu – ES reglamentu ir kitais aktais. Kitų domenų atžvilgiu nėra nacionalinių teisės aktų Lietuvoje ir daugelyje pasaulio valstybių. Esmė ta, kad domenų vardai valdomi nevyriausybinės organizacijos. „.lt“ domenai prižiūrimi KTU. Yra nustatytos naudojimo taisyklės.
– Teko girdėti apie Lietuvos teismuose nagrinėtą bylą tarp „Linkomanijos“ ir „Microsoft“. Buvo pranešta, kad teismas baigėsi taikos sutartimi, kurios sąlygos neskelbiamos. Gal jūs įsivaizduojate, kokia buvo susitarimų esmė, jei bylos baigtis tenkino abi puses?
– Aš pats nežinau turinio. Spėju, kad šalys pasiekė kompromisą, greičiausiai susitarė dėl mažesnės kompensacijos, nei buvo reikalauta. Gal buvo įsipareigojimai ateičiai. Kiek žinau, „Linkomanijos“ savininkas buvo pasikeitęs tuo metu, kai iškelta byla. Gal tai irgi turėjo reikšmės.
– Kokios atsakomybės gali grėsti informacinių paslaugų tiekėjui (IPT), kuris ignoruoja skundus (angl. abuse) dėl jo tinkle veikiančios nelegalios, kenkėjiškos veiklos? Kokie teisės aktai reglamentuoja reagavimo į tokius skundus tvarką (per kiek laiko IPT turi informuoti paslaugos užsakovą, ar turi informuoti skundo teikėją ir pan.)?
– IPT atsakomybę reglamentuoja Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas. Principas pagrindinis, kad teikėjas neatsako už jo suteiktu ryšiu perduodamą turinį.
Užsienio patirtis rodo, kad pinigų srauto blokavimas yra gera priemonė kovoje su piratais.
Atsakomybė yra apribota tol, kol jie neinformuoja, kad jų paslaugomis naudojantis vykdoma neleistina veikla. Nuo to momento, kai gauna žinių, turi išsiaiškinti, ar neteisėto turinio yra, ir jį pašalinti, ar užkirsti kelią. Jei pranešimas ignoruojamas, IPT tampa atsakingas. Lietuvoje yra nustatyta konkreti tvarka Vyriausybės nutarimu, kur yra griežti terminai – 3 darbo dienos, per kurias turi reaguoti.
– Kiek žinau, prieš keletą metų buvote inicijavę tinklalapio „filmai.in“ bylą, turėjote kelti ieškinius. Kaip baigėsi ši byla, ar tinklalapis sėkmingai veikia?
– Byla kol kas nesibaigė, todėl labai sunku komentuoti. Pagrindinė problema toje byloje yra ne paties svetainės savininko veiksmų apribojimas, bet tarpininkų, kurie teikė pinigų surinkimo paslaugas, veiklos apribojimas. Mes siekiame apriboti jiems galimybę rinkti pinigus.
Kol kas pirmos instancijos teismo sprendimas neigiamas. Labai gaila, nes užsienio patirtis rodo, kad pinigų srauto blokavimas yra gera priemonė kovoje su piratais. Žiūrėsime, ką pasakys aukštesnis teismas.
– Kokių reikšmingų asmens duomenų apsaugos klausimų buvo iškilę, diegiant Lietuvoje „Google StreetView“ projektą?
– Detalių negaliu komentuoti. Problema buvo susijusi su tuo, kas turėtų prižiūrėti kompanijos veiklą Lietuvoje. Šis klausimas su visų pagalba buvo sėkmingai išspręstas. Projektas įvykdytas ir tęsiamas. Tuo labai džiaugiuosi.
Daugiausia susirūpinimo kėlė klausimas, kas patenka į nuotraukas. Bendrovė yra pasirengusi, kaip reaguoti, jei yra kažkas netinkamo, užtušuoti asmens duomenis, adresus, veidus, numerius mašinų. Saugomų teritorijų nefotografuojama. Fotografuojama, kai yra mažiau žmonių. Mane nustebino ir pradžiugino, kad Lietuvos visuomenė buvo labai palankiai nusiteikusi ir labai norėjo, kad paslauga Lietuvoje būtų įdiegta.
– Ar kažkas bandė apskaičiuoti žalas, kylančias iš to, kad, pavyzdžiui, kažkokia Kinijos kompanija kur nors pogrindyje ima neteisėtai gaminti ir vėliau pardavinėti žinomos kompanijos ženklu pažymėtą prekę?
– Tikrai detalaus tyrimo vienos kompanijos nėra, nesu girdėjęs. Tačiau ekonominiai apskaičiavimai daromi. Jų išvados dramatiškai skiriasi.
Tendencija aiški, kad neteisėtų piratinių prekių kiekiai didėja. Natūralu, kad auga ir uždarbiai.
Tendencija aiški, kad neteisėtų piratinių prekių kiekiai didėja. Natūralu, kad auga ir uždarbiai. Nukenčia, pirmiausia, prekių gamintojai, jų platintojai, gamintojo valstybė neuždirba mokesčių, gavėjo valstybė taip pat. Žala yra labai didelė. Jau nekalbu apie fizinę žalą, kurią gali sukelti, pavyzdžiui, neteisėtai pagaminti vaistai. Tai apskritai neįkainojama.
– Dažnai žiūriu vaizdo klipus per „YouTube“, bet nesigilinu, nei kas juos ten įkėlė, nei iš kur gavo. Ar aš irgi netiesiogiai prisidedu prie piratavimo?
– „YouTube“ yra atsakingas už tai, kad piratiniai gaminiai būtų pašalinami. Laikytina, kad, jei turinys yra, tai jis teisėtas. Vartotojas pats neturi tikrinti. O jei yra kokių akivaizdžių pažeidimų ir vartotojas pamato, jis gali pranešti valdytojui ir prisidėti prieš pašalinimo.
– Kaip sužinoti, ar atsisiunčiau piratinį, ar legalų kūrinį? Kur tai galėčiau pasitikrinti?
– Paprasčiausias būdas – paklausti savęs, ar sumokėjau pinigų. Nemokamai platinami filmai yra specialiai žymimi ir labai reti. Jei mokėjote pinigus, tai, matyt, reiktų ieškoti, kas yra teikėjas. Ar galima rasti kontaktus. Pamatysite, kad piratinėse svetainėse tai neįmanoma.
– Ar IP adresas yra pakankamas įrodymas, norint apkaltinti piratavimu?
– Vien IP nepakanka. Tai tik vienas iš įrodymų.
– Ginant teises internete, išsiunčiame daugybę DMCA pranešimų – dauguma administratorių šalina filmus noriai. Bet susiduriame su tokia situacija: serveriai talpinami užsienyje, domenas irgi registruotas užsienyje, filmas nešalinamas. Svetainė pagal kalbinę grupę, panašu, yra Latvijos. Mūsų filmas platinamas šiame tinklalapyje. Kiekvienas serverio administratorius turi galimybę įdiegti IP filtrą pagal adresų sritį arba įrašyti pavadinimą į draudžiamų failų sąrašą. Kadangi filmą galima atsisiųsti ir Lietuvoje, tai nusikalstama veika pradėta užsienyje, tačiau baigiama čia, Lietuvoje – filmas neteisėtai padaromas viešai prieinamu internete ir platinamas Lietuvoje. Klausimas – ar yra šiems asmenims baudžiamoji/administracinė atsakomybė dėl šio pažeidimo? Civilinė – tai taip, žala atsiranda čia. O kaip dėl minėtų atsakomybių rūšių?
– Čia reiktų atskirti svetainės savininką, kuris organizuoja neteisėtą platinimą ir iš to gauna finansinės naudos. Lietuvoje už tai baudžiama. Baudžiamoji atsakomybė tiekėjui, ko gero, nebūtų taikoma.
– Prašau iš praktikos pasakyti, kokiomis efektyviausiomis priemonėmis nustatyti pažeidėją, kuris įkėlė autorių teisių saugomą turinį į svetainę, esančią užsienyje. Svetainės administracija nesuteikia turinį įkėlusio asmens IP adreso, o tik siūlo pašalinti turinį. Siekiant nubausti pažeidėją bei galbūt prisiteisti nuostolius, reikia jį identifikuoti. Ar Lietuvos policija po pareiškimo imasi tokių tyrimų užsienio (ES) jurisdikcijose?
– Nesame turėję tokių atvejų. Policija, žinoma, tirtų. Turėtų turėti policija bendradarbiavimo priemonių su užsienio kolegomis. Tai turėtų būti įmanoma.
Tik klausimas, kiek resursų turi policija. Pati kova prieš tiesioginius vartotojus piratinės produkcijos yra sudėtinga. Užsienyje labiausiai veikia blokavimo priemonės. Kai žmogui yra pateikiami pranešimai, kad jis daro pažeidimą. Tyrimai rodo, kad „Torrent“ paslaugų naudojimas tuomet mažėja keliolika procentų. Taip pat mokėjimo paslaugų apribojimai, švietėjiška veikla.
– Ar turi teisę filmų kūrėjai gaudyti piratus, kurių mokesčiais iš dalies finansuojamas filmas? Juk kiekvienais metais Lietuvos kino centras padalina nemažą sumelę mokesčių mokėtojų pinigų komercinių filmų kūrėjams.
– Klausimas pradeda uždarą ratą, nes kūrėjams gal dėl piratų ir reikia tos paramos. Iš teisinės pusės, atsakymas aiškus – tie, kas naudoja turinį neteisėtai, daro pažeidimą.
– Ar nemanote, kad tuščios laikmenos mokestis man suteikia teisę naudotis AGATA „išlaikomų“ atlikėjų kūriniais? Ar nemanote, kad įrašų leidėjas neturi nieko bendra su autorių teisėmis? Kodėl jiems tenka trečdalis surinktų lėšų už tuščias laikmenas? Ar nemanote, kad reiktų nepamiršti ir knygų rašytojų, leidėjų, fotografų, dailininkų, interjero dizainerių, architektų, galų gale – kirpėjų? Juk jie kuria, o nuo jų nusižiūri kiti ir iš to uždirba.
– Klausimo pabaiga labai teisinga: kodėl įrašų gamintojams daugiausia atlyginama? AGATA surenka pinigus vieniems, o LATGA surenka atlyginimą kitiems autoriams. Sumokėjus netiesiogiai negalima sakyti, kad legalizuojamas piratavimas.
– Ar turite naujus duomenis, kokie šiuo metu yra piratavimo mastai Lietuvoje ir pasaulyje? Apskritai, kaip šis reiškinys matuojamas?
– Turiu duomenis apie programinės įrangos piratavimą. Nustatyta, kad 2007-2013 m. instaliavimo kiekiai vienetais mažėja nuo 56 iki 54 proc. Kita vertus, neteisėtai naudojamos įrangos vertė padidėjusi. Muzikos srityje „Spotify“ skelbia per 2014 m. 2 mlrd. dolerių išmokėjęs autoriams. Tai beveik dvigubai nei 2013 m.
Vartotojus gaudyti sudėtinga. Piratinių svetainių uždarymo – „Linkomanijos“ „filmai.in“ bylų yra, bet kol kas matome, kad tai ilgas procesas.
– Kaip gaudomi kompiuterių piratai Lietuvoje ir užsienyje, kas jiems po to būna?
– Lietuvoje naudotojai turinio buvo bandyti gaudyti pagal IP adresus. Buvo keli sėkmingi atvejai, kai buvo skirtos baudos. Tačiau, kaip ir minėjau, vartotojus gaudyti sudėtinga. Piratinių svetainių uždarymo – „Linkomanijos“ „filmai.in“ bylų yra, bet kol kas matome, kad tai ilgas procesas.
– 2014 m. pabaigoje Seimas priėmė Kibernetinio saugumo įstatymą. Kokia jo nauda autoriams ir kokios grėsmės piratams?
– Įstatymas leidžia gaudyti piratus, fiksuoti turinį, surinkti įrodymus. Piratų laivų kapitonams priemonės turėtų būti labai reikšmingos ir plataus pobūdžio pagal šį įstatymą. Vartotojams vargu, nes jų veika užtraukia baudą iki 860 eurų. Įstatymas neleidžia vartotojų persekioti.
– Kuo skiriasi LANVA ir LATGA-A? Kokios šių organizacijų misijos?
– LANVA būtent veikia persekiodama piratus, atlieka švietimo funkciją. O LATGA-Ar atsakinga, kad surinktų atlyginimą, priklausantį autoriams, ir jį paskirstytų. Taip pat į ją reikia kreiptis norint teisėtai naudotis kūriniais.
– Ar lietuvių autorių kūriniai – muzika, filmai, knygos – yra įdomūs piratams? Įdomu, ar mūsų produkciją siunčiasi užsieniečiai, kaip ir lietuviai siunčiasi užsieninę?
– Piratams įdomu viskas, kas populiaru. Lietuviški filmai, kiek žinau, garsieji „Redirected“, „Tadas Blinda“ buvo prieinami ir tikrai domino piratus. Taip pat knygos, muzika domina piratus užsienyje.
– Jei aš susimoku, pavyzdžiui, „Linkomanijai“, tai aš vis tiek piratas?
– Žinoma, kad taip. Pinigai patenka ne kūrėjui, o asmeniui, kuris užsiima neteisėta veikla.
– Jei siunčiuosi filmus iš mokamų bazių – kaip žinoti, kad jis ne piratinis?
– Klausimas, kokia ta bazė. Jei aiškios sąlygos, aiškūs kontaktai, kaina yra rinkos. Filmo nuoma dabar kainuoja apie 4 eurus, o jei sumokate 10 centų, tai iškart kyla klausimų.
– Gariūnuose nusipirkau pigų kompaktinį diską su muzika ar filmu. Ar jis legalus? Juk atrodo, kad viešai dirbantys pardavėjai gali būti tikrinami.
– Vartotojas turėtų atkreipti dėmesį į kokybę disko. Taip pat daug lemia kaina.
– Jeigu žiūriu, tarkime, filmą, bet jo nesisiunčiu, ar aš vis tiek piratauju?
– Greičiausiai taip. Pati technologija, ar tiesiai žiūrite, ar siunčiatės niekuo nesiskiria. Visais atvejais – tai neteisėtas panaudojimas.
– Ar galima paskolinti kitam žmogui filmo DVD pažiūrėjimui? O jei žmogus gyvena toli, ar galima jam tą DVD paskolinti nusiunčiant klasikiniu paštu? O jeigu su tuo žmogumi daliniesi filmu internetu – ar tai jau piratavimas? Kur yra riba tarp dalinimosi ir piratavimo?
– Jei įsigijote diską teisėtai, tai galite jį duoti pažiūrėti artimam žmonių ratui. Netgi galite parduoti tą diską. Siųsti paštu, žinoma, galima. Internetu dalintis šiuo atveju jau problema, nes norėdamas pasidalinti, jūs turite kopijuoti – tai ir yra pažeidimas.
– Kaip patartumėte patiems autoriams saugoti savo kuriamą turinį? Ar yra 100 proc. efektyvių receptų?
– Nėra. Pradedantiesiems arba nežinomam visuomenėje autoriui gal apsauga jo teisių nebus tokia aktuali. Gal jis norės viešai nemokamai dalintis.
Jei žinomas autorius, turi naudotis visa prieinama pagalba. Reiktų patarti nebijoti naudotis „Spotify“, kuri veikia teisėtai ir leidžia užsidirbti ir padaro kūrinius prieinamus. Gal atlyginimas ir mažesnis, bet sistema yra naudinga.
***
S.Drazdauskas yra advokatas, kuris specializuojasi intelektinės nuosavybės ir informacinių technologijų srityse.
Apgynęs daktaro disertaciją sutarčių teisės srityje ir įgijęs teisės daktaro kvalifikacinį laipsnį, jis savo karjerą tęsė užsiimdamas teisine praktika ir dėstydamas prievolių ir Europos privatinę teisę Vilniaus universitete.
Advokatų kontoroje „Borenius“ S.Drazdauskas vadovauja intelektinės nuosavybės ir informacinių technologijų teisės praktikos grupėms.
