Apie tai, kaip jaunuoliai ruošdavosi šeimos gyvenimui, kokias savo būsimųjų savybes labiausiai vertindavo ir brangindavo, kaip nekantraudami burdavosi ir ko klausdavo likimo – pokalbis su Gražina Kadžyte, tautosakininke, etnologe, žurnaliste, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja.
– Rengimas šeimai. Koks jis matomas tautosakoje?
– Senojoje liaudies pedagogikoje teigiama, jog tam, kad kūdikis užaugtų doru žmogumi, jį auklėti reikia pradėti jau tada, kai jo motina – dar maža mergaitė. Mūsų tradicinėje sampratoje buvo labai svarbu nuo pat vaikystės sudaryti teisingą gyvenimo vaizdinį.
Pavyzdžiui, vykdavo vestuvės, lakstydavo vaikai, smalsiai – kaip ir dabar – stebėjo suaugusiųjų veiksmus, o vėliau žaisdami kurdavo savąjį šeimos modelį. Vyresnieji berniukai pratinosi prie tėvo vyriškų darbų, dažnai perimdavo jo amatą, mergaitės mokydavosi verpti, austi, kepti duoną – visko, ko tik prireiks namų šeimininkei.
Suaugusiųjų gyvenimas, pokalbiai, pasakos, dainos, patarlės nuo vaikystės modeliuodavo sampratą, kad santuokoje reikės gyventi visą gyvenimą. Ir varge, ir džiaugsme..., kaip sakoma priesaikos formuluotėje.
– Su būsimuoju vyru ar žmona susiję ir daug burtų...
– Toks ruošimasis gyvenimui iki pat paauglystės atvesdavo į mergautinį, bernautinį metą, kuomet jau ir smalsu, ir svarbu už ko ištekės, kokią pačiutę susiras (vaikinai taip pat smalsaudavo!).
Kai kalbame apie burtus, dažnas galvoja, kad jiems būtina magija. Senuosiuose lietuvių būrimuose magijos bemaž nėra. Dažniausia tai – gražus paklausimas, ar bus taip, ar kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą ženklai rodo vienaip, jeigu neišsipildo, kitą kartą klausiu kitaip...
Kuo ilgiau mergina būdavo tėvų namuose, tuo daugiau dalies, kraičio susikraudavo. Tai užtikrindavo jai tinkamą statusą vyro šeimoje.
Mūsų kalendoriniuose papročiuose randame apsčiai tokių pusiau burtų, pusiau žaidimų. Pavyzdžiui, šv. Andriejaus dieną skindavo vyšnios, obels ar kriaušės šakelę. Jei ji pražydės, sulapos iki Kūčių – galima tikėtis piršlybų.
Kūčių vakarą būdavo daug bandymų: apkabinti tvoros statinius, skaičiuojant ar porinis, ar neporinis skaičius; mesti per petį batą – jei nukris nosim į duris, tai išeisi iš šių namų; lieti vaško karoliukus į vandenį ir spėlioti, ką reiškia susidariusios figūrėlės... Per Užgavėnes pagerbdavo jaunavedžius ir paerzindavo ilgai nesukuriančius šeimos, užsimergavusias / užsibernavusius.
– Kaip vaikinas įrodydavo, kad jau pasiruošęs vesti, o mergina – tekėti?
– Viskas vykdavo tam tikromis pakopomis. Ankstyvoji vaikystė, piemenų, pusbernių / pusmergių amžius, įvesdinimas į jaunimo pulką – tam tikra imatrikuliacija.
Vaikinai turėdavo parodyti, kad moka šokti, turi jėgos, gali eiti imčių su vyrais ir juos įveikti. Kai mergina subręsdavo, ji savarankiškai iškepdavo duoną. Tėvas kurdavo pirtį, motina kviesdavo kaimynes ragauti naujos šeimininkės rūgšties. Taip būdavo paskleidžiama žinia, kad dukra išaugo į nuotakas.
– Kiek laiko būdavo mergaujama, bernaujama?
– Įvairiai, bet galėjo kone iki trisdešimties metų. Kuo ilgiau mergina būdavo tėvų namuose, tuo daugiau dalies, kraičio susikraudavo. Tai užtikrindavo jai tinkamą statusą vyro šeimoje.
Sakyta, kad iki trisdešimties metų žmonės patys randa sau porą, iki penkiasdešimties ar šešiasdešimties – kiti žmonės piršliauja, vėliau – tik velnias begalįs supiršti. Vėlyvas šeimos kūrimas netenka didžiosios dalies savo prasmės: pratęsti giminę, užauginti vaikus.
– Taigi iki trisdešimties susižvalgydavo patys?
– Dažnai jaunimo vakarėliuose susižiūrėta. Tarkim, advento vakaronėse vieni kitus vaišindavo riešutais, obuoliais. Vaikinas verpstelę išdroždavo – mergina juostą ar pirštines dovanodavo. Taip rodė palankumą.
Puikus metas apsikeisti dovanomis – bažnytines šventes lydinčios mugės. Sakoma: „pamačiau per kermošių, saldainius perkančią“ ar „bažnyčioj besimeldžiančią“. Pagaliau vaikinai įsidrąsindavo paklausti, ar galintys ateiti su piršliu. Jeigu taip – didelė tikimybė, kad piršlybos baigsis vestuvėmis. Beje, buvo svarbus luomų skirtumas: dvariškiai, miestelėnai, valstiečiai savo aplinkoje turėjo daugiau progų bendrauti.
– Santuoka būdavo suprantama kaip tam tikra sutartis?
– Jei jaunuoliai vienas kitam patikdavo, šeimos buvo vienodo socialinio statuso, prieštaravimų nekildavo – imta ruoštis vestuvėms. Kitais atvejais – derinama, deramasi.
Šeimos kūrimas suprastas kitaip nei dabar. Šiandien pamato-įsimyli-tuokiasi-skiriasi... Anuomet teigta: „Įsimylėjai? Palauk, pažiūrėk, pabūk, gal atvėsi?“ Šeimoje reikės praleisti visą likusį gyvenimą, turėti tam bendrus pamatus, sampratą. Tai gal geriau išsiskirti, kol dar esate laisvi, neprisiekę?
– Kokios bernelio ir mergelės savybės buvo vertinamos labiausiai?
– Labai svarbus bendras kultūrinis, socialinis, pasaulėžiūros pamatas, formuojantis žmogaus vertingąsias savybes: ar darbštus, ar gero būdo, ar protingas.
Dainose girdime: „Aš jau turiu bernelį šitam pačiam kiemely – jis mane žino ir gerai pažino nuo pat jaunų dienelių. Jis nežiūri gražumo nei veidelių skaistumo, jis tiktai žiūri rankelių darbelio, razumo razumėlio“. Patarlės juokais paantrina: „Nežiūrėk, ar gražiai šoka, bet – ar blynus kepti moka“.
Svarbi ir atvirkštinė vertinimų pusė: ko vertėtų saugotis, dėl ko rimtai pasvarstyti ir apsispręsti. Daug lemdavo šeimų, iš kurių jaunieji kilę, netgi jų giminaičių elgsenos problemos, paveldimos ligos, kurias galėtų paveldėti palikuonys ir pan.
Štai kodėl bendruomenė itin domėjosi jaunosios kartos meilių istorijomis, antrosios pusės paieškomis. Rūpėjo, ar būsimoji šeima stiprins bendruomenės dorovinius pamatus, ar ne. Tad visoje vestuvinėje rėdoje (anot tautosakos rinkėjo kun. Antano Juškos) gausu dalyvių, liudininkų ir stebėtojų.
Kitoje interviu su etnologe ir tautosakininke Gražina Kadžyte dalyje kalbėsime apie senuosius lietuvių piršlybų papročius ir sužinosime, ko netekėjusios merginos laukdavo ketvirtadieniais.
Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
