Apie deivę Žemyną, jos vyrą Perkūną, motinystę ir gamtos stebuklus – pokalbis su habilituota humanitarinių mokslų daktare, Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiąja mokslo darbuotoja Nijole Laurinkiene.
– Kas yra ir kuo mums svarbi Žemyna?
– Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai. Gal žemėje slypi mistinė jėga, skatinanti augimą? Ši didžiulė galia buvo suteikta Žemynai. Ji – lietuvių žemės deivė, valdanti visus jos klodus: ne tik regimąsias, bet ir vidines jos galias. Žemyna (kaip ir graikų Gaja) neturi žmogiško pavidalo, jos kūnas – arimai, neužsėti laukai, miškai, ežerai, upės. Tai, kas įsišakniję žemėje, itin priklausė nuo Žemynos malonės suteikti gyvybę ar subrandinti vaisius.
– Deivė Žemyna siejama ne tik su žeme, bet ir su motinyste.
– Daugelyje pasaulio kraštų Motina Žemė – labai paplitęs, stabilus vaizdinys. Žemyna – ne tik augalijos ir gyvulijos, bet ir žmonijos motina. Manyta, kad žmogus turi ne tik biologinę, bet ir kosminę mamą. Dzūkijoje ir dabar galime išgirsti „Motina Žemyna geriausioji, motina Žemyna švenčiausioji“.
Žemyna priklauso Deivės Motinos kategorijai. Psichoanalitikas Erichas Neumannas veikale „Die große Mutter“ („Didžioji Motina“) teigia, kad iš Didžiosios Motinos archetipo atsirado ir visi kiti su moteriškumu ir moters priedermėmis susiję deivių tipai. Vėlyvajam paleolitui priskiriamos vaisingumo deivių (moterų didelėmis krūtimis ir sėdmenimis) statulėlės tik patvirtina Deivės Motinos kulto paplitimą. Gyvybės kūrimas ir puoselėjimas – svarbiausias moters gebėjimas ir pašaukimas, todėl neatsitiktinai ir pirmosios deivės buvo motinos.
Žemyna – tarsi didžiulės kosminės įsčios, kuriose užgimsta ir skleidžiasi visos gyvybės formos.
– Kita vertus, žmonės suvokė, kad ten, kur yra motina, turi būti ir tėvas. Ar pasaulio darną palaikė vyriškojo ir moteriškojo prado bendradarbiavimas?
– Ir savo gyvenamoje aplinkoje, ir gamtos sferoje žmonės įžvelgdavo panašios socialinės struktūros atspindžius. Jei aš turiu tėvą ir motiną, taip turi būti ir danguje! Dangus buvo suvokiamas kaip patristinis, vyriškasis pradas.
Tokia samprata būdinga ne tik baltų tautoms. Senovės indų „Rigvedoje“ Dangus, suvoktas kaip Dievas Tėvas, ir Žemė, vadinta Motina, buvo laikomi svarbiausiais, pirmaisiais žmonijos tėvais, o iš graikų deivės Gajos (žemės sfera) ir jos vyro Urano (dangaus sfera) sąjungos gimė kai kurie dievai, kiklopai, titanai ir titanidės.
Žemynos vyras – dangaus dievas Perkūnas. Jo sfera – gana abstrakti ir siejama su gamtos reiškiniais, griaudėjimu, žaibavimu. Pirmoji perkūnija – ypatingas įvykis. Iš dangaus sklindanti didžiulė jėga sukrėsdavo, supurtydavo žemę, ją apvaisindavo. Paprastai pavasarį pradėdavo hierogamija – šventosios vestuvės. Perkūno ir Žemynos jungtis duodavo pradžią gyvybei, prasidėdavo žemdirbystės sezonas, naujas gyvybės ciklas, savotiškas atsinaujinimas.
Žmonės nuo senų laikų kėlė klausimą, kur glūdi gamtos paslaptis, kas lemia grūdo augimą, kodėl pavasarį ima stiebtis želmenėliai.
– Ar Žemyna – teisinga deivė, už darbštumą atsilyginanti puikiu derliumi, o gamtos niokotoją ir veltėdį nubaudžianti?
– Didieji dievai visada siejami su teisingumo palaikymu, Žemyna taip pat nebuvo indiferentiška amoraliam ar netinkamam elgesiui. Ji – žmonijos teisėja. Tai iliustruoja ir iki šių dienų išlikę posakiai: „Kaip tave šventa Žemyna nešioja?“, „Kad tave šventa Žemyna prarytų!“, „Kad tu skradžiai žemę prasmegtum!“
Žemė savo glėbyje blogų žmonių nepriglaudžia. Prisiminkime, pavyzdžiui, nedorėlio Čičinsko atvejį. Jo, per šv. Kalėdas nutrenkto žaibo ir palaidoto, žemė nepriėmė – vis atgal išmesdavo...
Žemyna – stabilumo, pastovumo, tikrumo, tvirtybės, teisingumo garantas.
– Su žeme lietuviai elgėsi itin pagarbiai ir atsargiai. Ką reiškė jos pabučiavimas?
– Dar XX a. buvo išlikęs paprotys bučiuoti šventa laikyta žemę. Pagarbiai priklaupdavo ir pabučiuodavo tiek sėjėjai, tiek jaunoji, palikdama tėvų namus, tiek keliauninkai, išvykdami ar parvykdami į gimtinę.
Žemę ne tik bučiuodavo – kartais vieną kitą saujelę ir suvalgydavo! Nusikaltėliai taip bandydavo išpirkti savo kaltes, o kiti – tvirtindavo savo priesaikas. Panašūs žemės bučiavimo ir jos valgymo papročiai žinomi ir slavų tautose.
– Kokios aukos dažniausiai aukojamos Žemynai?
– Pagrindinis Žemynai skirtas ritualas – alaus nuliejimas ant žemės. Liejant prašoma gero javų augimo, gausaus derliaus: „Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais“. Šią apeigą, vadinamą žemynėliavimu, yra aprašęs istorikas Matas Pretorijus. Toks paprotys gyvavo nadruvių ir skalvių (vakarų baltų) žemėse. Kodėl alus? Jis pagamintas iš javų, o Žemyna – javų deivė, į kurią kreipiamasi ir sėjant javus, ir dėkojant už jų derlių. Ką gauni iš žemės, tuo su ja ir pasidalini.
Žemynos vyras – dangaus dievas Perkūnas. Jo sfera – gana abstrakti ir siejama su gamtos reiškiniais, griaudėjimu, žaibavimu.
Kita auka – duona. Pradėdamas arti lauką, šeimininkas ne tik pabučiuodavo žemę, bet pačioje pirmoje vagoje užardavo duonos riekelę arba visą kepalą. Neretai tokius aukojimus lydėjo prašymas užauginti gerą derlių.
Pasėjus rugius, būdavo skerdžiama ir aukojama dabartiniams laikams kiek neįprasta auka – kiaulė. Ji ne tik lietuvių, bet ir daugelyje kitų kultūrų siejama su žeme. Jėzuitas Jokūbas Lavinskis XVI a. antroje pusėje yra aprašęs šį įdomų žemės deivei skirtą ritualą. Nupenėtą kiaulę aukodavo vien moterys: tinkamai paruošusios ir pasikvietusios žiniuonę, visos kartu suvalgydavo. Gali būti, kad tai susiję su žiemkenčių sėja, tarsi simbolinė padėka deivei.
Žemynai aukodavo ir mažesnius gyvulius, pavyzdžiui, ypatingu būdu – samčiu – užmuštus ir išvirtus vištą su gaidžiu. Žinoma, aukojimą ir vaišes lydėdavo ir bendra šeimos malda. Latviai balandžio 23 d., per Jurgines, žemės deivei pjaudavo juodą gaidį, kuris net savo spalva siejamas su tamsiąja chtonine sfera.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
