,,Integracija ne visuomet vyksta lengvai: užsieniečiams dažnai sudėtinga išsinuomoti būstą, susirasti darbą, egzistuoja kalbos barjeras. Netrūksta ir tam tikrų stereotipų, nors labai svarbu, kad dauguma gyventojų nuomonę apie migrantus formuoja iš asmeninės patirties. Kalbant apie užsieniečių, esančių Lietuvoje, integraciją svarbus ne tik valstybės ar organizacijų, bet ir bendruomenių vaidmuo, kaip užsieniečius priima patys gyventojai, “ – kalba IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.
Praėjus dvejiems metams nuo pirmosios didžiosios karo pabėgėlių bangos, IOM Lietuva inicijavo tyrimą, kurio tikslas – įvertinti esamas bendruomenių paramos migrantams iniciatyvas, kad ateityje integracijos procesas būtų kiek galima sklandesnis tiek pabėgėliams, tiek pačiai visuomenei.
Tyrimą atlikusios bendrovės „Spinter tyrimai“ sociologas Ignas Zokas teigia, kad tyrimo dalyviams – valstybinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovams, patiems migrantams bei juos priimantiems asmenims bendruomenės rėmimo modelis yra pakankamai naujas. Daugiausia tokio modelio veiklos apraiškų tyrimo dalyviai mato klasikinėse paramos organizacijose, tokiose kaip IOM, Caritas, Raudonasis kryžius, Gelbėkit vaikus, kurios turi sisteminius organizacijos atributus – ilgalaikę veiklos istoriją, struktūrą, nusistovėjusius finansavimo šaltinius, vadybinius įgūdžius.
IOM Lietuva įgyvendinamo projekto RISE vadovas Vytautas Ežerskis paaiškina, kad „bendruomenės rėmimas“ – tai bendruomenės skatinimas padėti migrantams rasti tinkamą būstą, teikti jiems socialinę, emocinę, finansinę ar kitokią paramą. Nes kai į integraciją įsitraukia vietos gyventojai, tuomet migrantas gauna savotišką „palydėjimą“ įvairiose srityse, o užsimezgę ryšiai skatina integruotis.
Tyrimo dalyviai vieningai pripažįsta, kad pirmiausiai ir greičiausiai migrantams reikia spręsti būsto klausimą. Itin stipriai į nuosavą būstą orientuotai Lietuvos visuomenei nėra sudėtinga suprasti atskiro būsto svarbą žmonių įsitvirtinimui ir tolesnei sėkmingai integracijai, tačiau problema – neigiamas požiūris į pačius migrantus. Vietiniai gyventojai net už pinigus (sudarant sutartis su organizacijomis) nenoriai sutinka nuomoti savo būstą užsieniečiams.
Svarbus ir gyvenamosios vietos klausimas. Regionuose yra gerokai mažesnės būsto kainos, didesnė jo pasiūla, be to, rajonuose gyventojų mažėja (ypač darbingo amžiaus), todėl tiek būsto prieinamumo, tiek Lietuvos nacionalinio intereso aspektu, būtų tikslinga stengtis migrantus nuosekliai integruoti visoje šalies teritorijoje, o tai sukelia papildomų iššūkių – regionuose migrantai susiduria su didesne socialine atskirtimi, negatyviomis vietinių nuostatomis – būstų yra, tačiau jų nenorima nuomoti. Taip pat kyla daugiau kalbos problemų ir svarbiausia – mažiau galimybių susirasti norimą darbą. Pripažįstama, kad regionuose egzistuoja didesnė aktyvių bendruomenių lyderių trūkumo problema.
Vienas garsiausių bendruomeninių iniciatyvų pavyzdžių – „Stiprūs kartu“, kuomet susivienijusi visuomenė teikė pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos. Tad bendruomenės rėmimo modelis galėtų perimti pasiteisinusias gerąsias praktikas – platformos principą, kurioje suderinami atvykstančių ir potencialiai priimančių žmonių poreikiai ir galimybės, itin pasiteisino parengtas nuomos sutarties šablonas. Pripažįstama, kad visuomeninė iniciatyva šiuo konkrečiu atveju gebėjo gana operatyviai spręsti būtiniausius migrantų būsto poreikius.
Ukrainos pabėgėlių priėmimo ir integracijos analizė rodo, kad nors teikti pagalbą įsijungė daugelis vietinių ir tarptautinių organizacijų, daugiausia paramos sulaukta per „Stiprūs kartu“. Iniciatyvos reikšmė buvo itin svarbi pirmuosiuose pabėgėlių priėmimo etapuose – suteikiant laikiną pastogę, o kartais ir ilgalaikius būstus bei – dažnu atveju – kitą organizacinę, techninę ir netgi emocinę pagalbą pabėgėliams.
Geroji su migracijos iššūkiais seniai susiduriančių demokratinių šalių praktika rodo, kad sėkmingiausiai integracijos procesai vyksta, kai priimančioje šalyje vienam tikslui sutelkiamos tiek valstybinės, tiek nevyriausybinių organizacijų ir pačių piliečių pajėgos. Vienas iš tokių modelių – bendruomenės rėmimas.
RISE projekto vadovas pastebi, kad toks integravimo modelis įtraukiant bendruomenę yra itin efektyvus. Kitaip tariant, pati bendruomenė turi įsitraukti, megzti ryšius su atvykusiais. Kartu šis modelis padeda spręsti priimančios visuomenės socialines problemas – pvz., vyresnio amžiaus gyventojų vienišumo klausimą. Šis integracijos modelis gali padėti vietos bendruomenei jaustis labiau įsitraukus, prisidedant prie teigiamų pokyčių. „Kitų šalių, pavyzdžiui, Kanados ar Danijos patirtys rodo, kad įsitraukdami į prasmingas bendruomenės veiklas priimančios šalies žmonės tenkina bendravimo, savęs realizavimo poreikius, o paramos gavėjai greičiau įgyja kalbos įgūdžius, gali greičiau įsilieti į darbo rinką ir iš paramos gavėjų tampa pilnaverčiais visuomenės nariais“ – teigia Vytautas Ežerskis.
V.Ežerskis pastebi, kad tyrimo metu išryškintos problemos leidžia susidaryti labiau sistemišką vaizdą, kur esame ir kur link norime eiti. Migracija kaip socialinis klausimas Lietuvoje – vis aktualesnė tema ir šiuo metu itin geras laikas imtis strategijos formavimo, kalbėtis, dalintis gerąja praktika bei kartu spręsti teisinius, socialinius, atsakomybės pasidalijimo ir finansinius klausimus.
