Anot psichologų, migracija karo sąlygomis yra itin sudėtinga, o gyvenant svetimoje šalyje kyla nemažai integracinių iššiūkių, be to daugelis ukrainiečių patiria daug streso ir nerimo dėl karo savo šalyje. „Atlikdami tyrimus, klausiame ukrainiečių, su kokiais iššūkiais jie susiduria dažniausiai.
Svarbiausi yra finansinis stabilumas (25 proc), kalbos barjeras (21 proc), apgyvendinimas (19 proc.), bet šalia jų nuolat minimos ir sveikatos paslaugos, kaip vieną pagrindinių poreikių jį nurodo 24 proc. ukrainiečių. Atsižvelgdami į tai, kad ukrainiečiams reikalingos įvairios sveikatos paslaugos, nusprendėme skirti daugiau dėmesio psichologinei sveikatai.
Tad mūsų migracijos informacijos centre „MiCenter” veikia kelios skirtingos grupės, kurių tikslas pagerinti emocinę sveikatą – tai individualios konsultacijos, grupinė pagalba paaugliams, moterims ir senjorams bei kaniterapija vaikams”, – kalba IOM vadovas Eitvydas Bingelis.
Psichologinė sveikata yra ne mažiau svarbi nei fizinė, ypatingai žmonėms, kurie bėga nuo karo siaubo ar persekiojimo. „Pastebime, kad vis daugiau ukrainiečių kreipiasi psichologinės pagalbos. Jeigu vos prasidėjus karui Ukrainoje turėjome veikiau pavienes konsultacijas, tai dabar ateina vis daugiau žmonių. Jie tapo atviresni, mažiau bijo ieškoti pagalbos, supranta, kad jų reakcijos yra normalios į nenormalią situaciją”, – teigia IOM Lietuva psichologas Mantas Jeršovas. Per pastaruosius dvejus metus psichologinėse terapijose apsilankė beveik 600 žmonių,
Vienas esminių momentų, kurį visuomet pastebi specialistai – tai, kad svetimoje šalyje žmogus neliktų vienas, kad neatsiribotų nuo kitų, nes būnant vienam užsidarius – emociniai sunkumai dažniausiai gilėja. „Grupinės veiklos žmogui suteikia erdvę, kai jis gali atsitraukti ir pailsėti nuo to, kas jį neramina, susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti bendrumų, kaip kiti tvarkosi su panašiais sunkumais sunkumais, susidraugauti. Pamatyti, kad tokias pačias ar panašias baimes išgyvena ir kiti žmonės“, – pasakoja M.Jeršovas.
Karo siaubas gali labai išgąsdinti, sukelti sunkiai ištveriamų jausmų. Psichologas padeda tuos jausmus įvardinti (neviltį, bejėgiškumą, kaltę, pyktį) ir su jais išbūti. Žmogui padeda suvokti, kad stiprus yra ne tas, kuris nieko nejaučia, bet tas, kuris sugeba jausti sudėtingus jausmus ir atsitiesti, nesugriūti po jais. MiCentre vykstančios veiklos prisideda prie to, kad žmogus gali atsipūsti, atsitiesti, pajausti bendrumą ir viltį. O tai padeda gyventi.
„Su ukrainietėmis dirbu jau metus. Pastebėjau stiprų vienišumo jausmą, nes sukurti ir įsitraukti į bendruomenę reikia laiko. Neretai girdžiu, kad ukrainietės gerai jaučiasi leisdamos laiką su lietuvėmis, kad mėgina kurti ryšį, tačiau turime ir kitą pusę, kai lietuvės bendraudamos su ukrainietėmis ne visuomet žino ką pasakyti ar kaip paguosti atvykusias karo pabėgėles.
Todėl ukrainietėms visuomet sakau, kad labai svarbu nebijoti ir kreiptis pagalbos, ar tai grupinėse užsiėmimuose, ar individualiose konsultacijose“, – teigia Giedrė Laniauskienė moterų savipagalbos grupių organizatorė.
Dar viena terapijos rūšis vyktasnti MiCentre, kuria ypač džiaugiasi vaikai – tai kaniterapija – užsiėmimai su šunimis, skirti vaikams. Anot kaniterapeutės Joanos Grygutis, kaniterapinių užsiėmimų metu vaikai, bendraudami su šunimi, turi galimybę gyvūną glostyti, šukuoti, maitinti ir atlikti triukus. Visi šie veiksmai ne tik skatina motorinę raidą, bet ir suteikia labai daug sensorinių pojūčių.
Be to, vaikai mokosi stebėti keturkojo draugo elgseną ir ją analizuoti. Vaikai mokosi suprasti šuns elgesio priežastis ir gerbti jo poreikius. Suprasdami, kad pagarba ir empatija yra naudingi, nes bendravimas yra paprastesnis ir teikia daugiau malonumo, daro savo išvadas: jei tai veikia su šunimi, tai veiks ir su žmonėmis, tad tikėtinas elgesio perkėlimas į kitas gyvenimiškas situacijas. O vaikams ryšio kūrimas ir pritapimas yra labai svarbus, ypatingai kai kalbama apie integraciją svetimoje šalyje.
Apskritai, anot psichologų, ukrainiečiai, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies, nesiruošė gyventi kitoje valstybėje, tai buvo jiems primestas sprendimas. Tačiau gyvenant ilgiau, būtina galvoti apie integraciją. Tam, kad pavyktų sklandžiau prisitaikyti, būtina mokytis kalbos. „Geriausias būdas tai daryti yra megzti naujas pažintis su vietiniais gyventojais. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tai pats geriausias ir lengviausias kalbos mokymosi kelias.
Nors augau lietuvių šeimoje, bet – ne Lietuvoje, tad ir kalba buvo netaisyklinga, su daug svetimybių. Nauji draugai ir galimybė kalbėti su jais daug ir įvairiomis aplinkybėmis padėjo man geriau išmokti kalbos subtilybių. Be jokios abejonės svetimoje šalyje, gyventi nebus lengva, ypač, jei nepavyks įsitvirtinti darbo rinkoje, o to neįmanoma padaryti be kalbos. Tad toks užburtas ratas. Kita vertus nauja pradžia naujoje šalyje gali atnešti ne tik iššūkių, bet ir galimybių, kurios padės svajones paversti realybę”, – patarimais dalijasi J.Grygutis.
Jai pritaria ir Inna Shulzhenko psichologė iš Ukrainos, kuri dirba su MiCentre su pauglių grupe. Anot jos, paaugliai atvykę iš Ukrainos turi spręsti daug įvairių iššūkių, jie ne tik susidūrė su karu, jiems teko atvykti į svetimą šalį ir čia iš naujo pritapti, kurti santykius – tai labai nelengvos užduotys. „Norėdami lengviau integruotis vaikai turi bendrauti su savo bendraamžiais, eiti į būrelius, mokytis kalbos. Jie būtinai turi būti užsiėmę ir būtinai turi susipažinti su kultūra ir tradicijomis“, – kalba I. Shulzhenko.
Visos MiCenter teikiamos paslaugos migrantams yra nemokamos, tačiau būtina registracija.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena beveik 60 tūkst. ukrainiečių.
