Apie žmones kankinančias baimes bei kaip jas įveikti, savanoriaujant iškylančias problemas ir atrandamą prasmę – interviu pranešime žiniasklaidai su viešosios įstaigos „Socialinis veiksmas“, siekiančios stiprinti savanorystės idėjas ir praktikas Lietuvoje, vadove Justina Babušyte.
– Ar savanorystė Lietuvoje plačiai paplitusi?
– Palaipsniui savanorystė įgauna pelnytą savo vaidmenį pilietinės visuomenės gyvenime. Anksčiau ji laikyta tik jaunimo reikalu: „Va, tu jaunas, ieškai savęs – tai eik, pasavanoriauk.“ Dabar atsiranda vis daugiau savanoriaujančių trisdešimtmečių, o štai Europoje tai įprasta praktika: juk ir prioritetai gyvenime jau sudėlioti, ir gyvenimo ritmas. Lietuvoje pamažu prigyja sąvoka „savanorystė su šeima“, kas anksčiau atrodydavo keista. Štai šeima su mokyklinio amžiaus vaikais visi kartu paskirtomis dienomis gyvūnų globos organizacijoje prižiūri gyvūnėlius. Tai – labai prasmingai praleistas laikas: žmonės kuria, dalijasi, jaučiasi naudingi.
– Ar savanoriauja Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės, ypač jau išėję į pensiją? Didžiulė jų gyvenimiška patirtis bei neretai daug laisvo laiko – ar bandoma į savanorystę įtraukti ir juos?
Pastebime priešišką nusiteikimą savanorystės atžvilgiu – žmonės yra nudegę nuo priverstinio kolektyvinio darbo ir dabar nori rūpintis tik savo šeima ir asmeniniais reikalais.
– Vyresnės kartos žmonės gyveno kitoje santvarkoje ir dažnai labai neigiamai žiūri į viską, kas yra neapmokama: supranta tai kaip išnaudojimą, bandymą apvogti. Tad pastebime priešišką nusiteikimą savanorystės atžvilgiu – žmonės yra nudegę nuo priverstinio kolektyvinio darbo ir dabar nori rūpintis tik savo šeima ir asmeniniais reikalais.
Tačiau yra ir tokių, kurie tą patį argumentą apsuka 180 laipsnių: gyvenime savo jau pasiekiau, vaikus užauginau, dabar galiu paskirti savo laiką kažkam kitam, bendram gėriui. Kai kurios savanorius priimančios organizacijos sulaukia būtent vyresnio amžiaus žmonių įsitraukimo.
– Kokiomis kryptimis dirbate?
– Savanorystę suprantame kaip mokymosi įrankį, susijusį su ilgesniu įsipareigojimu: savanoriauji ir mokaisi tam tikrų įgūdžių, jei esi užsienyje – ir naujos kalbos, susibuvimo su kitomis kultūromis. Orientuojamės į jaunimą ir verslo įmonių darbuotojus. Jaunam žmogui – galbūt iškritusiam iš mokyklos ar darbo, galbūt turinčiam problemų ar priklausomybių – savanorystė yra galimybė save išmėginti ir būnant su įvairias žmonėmis, ir įvairiose veiklose. Juk jo CV, tikėtina, yra tuščias lapas. O čia atėjus į darbo pokalbį bus galima sakyti: „Žinot, aš nedirbau, bet užtat savanoriavau toje ir toje organizacijoje“. Tai – stiprus žingsnis grįžtant į visuomenės vėžes.
Verslo sektoriuje atpažinome atsirandantį poreikį suteikti darbuotojams daugiau prasmės, turėti teigiamos įtakos visuomenei. Savanoriaudamos verslo įmonės juk taip pat gali mokytis: nuo komandos stiprinimo iki sistemingo poveikio konkrečiai socialinei organizacijai. Veiklos įvairios ir priklauso nuo to, kiek pati įmonė yra linkusi duoti ir ką nori iš savanorystės gauti. Vienoms veikloms, dažnai trumpalaikėms, reikia rankų: didelė įmonė gali išsiųsti būrį darbuotojų padėti renovuoti dienos centrą, kur vyksta užsiėmimai vaikams iš socialinės rizikos šeimų. Tame pačiame centre gali vykti ir ilgalaikiai procesai. Turėjome vieną įmonę, kuri periodiškai vedė vaikams užsiėmimus. Poveikis visapusis, sisteminis ir ilagalaikis: dienos centrui suteikiami papildomi resursai, be to, gyvu pavyzdžiu vaikams rodomas pozityvus suaugusio žmogaus elgesio modelis.
– Prieš eidamas savanoriauti žmogus gali pradėti savimi dvejoti: kažką ne taip pasakysiu, ne taip supras, neturiu ką gero kitam duoti… Kaip susitvarkyti su tokiomis baimėmis?
– Dažniausiai kankinanti baimė yra būti nepriimtam: Ar sugebėsiu užmegzti santykį? Kaip į mane reaguos, ką apie mane pagalvos, o jeigu man neišeis? Prieš pradedant – labai daug nerimo, o po savanorystės žmonės patys stebisi: „Ir kaip aš galėjau taip galvoti?“ Turime daug vidinių barjerų, vis baiminamės, kad mūsų nepriims – o realybėje savanoriaujant taip nutinka labai retai.
– Savanorystė tada tampa tam tikra terapijos forma, ir dar nemokama?
– Savanorystės patirtys sukelia labai daug minčių. Galvoje turime daug stereotipų: benamius, vaikus iš rizikos šeimų, žmones su negalia įsivaizduojame labai ribotai, o susipažinę dažnai suvokiame, kokie buvome neteisūs.
Žmogų, kurį savo vaizduotėje teisi prieš pažindamas, pamatai visai kitokį.
Pamenu, vienas vyras po savanorystės vaikų dienos centre pasakojo, kad jam ši patirtis padėjo susidėlioti svarbius moralinius taškus. Vaikus iš rizikos šeimų anksčiau įsivaizdavo kaip mažus nusikaltėlius, keliančius daug problemų, o čia gavo progą susipažinti. Grįžęs pasakojo: „Tai mergaitei metų tiek pat, kiek mano dukrai. Mūsų šeimos užduotis vasarą buvo užtikrinti turiningas dukros atostogas: didžiausia problema – kurią stovyklą pasirinkti. O ši mergaitė iš dienos centro visą vasarą dirbo, kad užsidirbtų pratyboms ir sąsiuviniams.“ Žmogų, kurį savo vaizduotėje teisi prieš pažindamas, pamatai visai kitokį.
– Tarkim, žmogus užsidegė noru savanoriauti. Nuo ko pradėti?
– Pirmiausia susitinkame ir aptariame, kas žmogui įdomu, kas traukia, o kas nepatiktų – juk yra įvairių vidinių dalykų, kuriuos iškart peržengti labai sunku. Jei pasisako, kad su vaikais dirbti nenori, tai ir nereikia – yra daugybė kitų veiklų.
Atsirinkti galima ne tik pagal tikslines grupes, su kuriomis norima dirbti, bet ir pagal veiklas. Pavyzdžiui, prie organizacijos veiklų viešinimo galima prisidėti ir gyvūnų prieglaudoje, ir senelių namuose, ir „Carite“. Senjorams galima vesti internetinio raštingumo pamokėles, padėti jiems suskurti elektroninį paštą ar įsidiegti „Skype“, kad su vaikais užsienyje galėtų paprasčiau ir pigiau bendrauti. Spektras įvairus, tą pačią sritį galima pritaikyti kelioms skirtinga veikla užsiimančioms organizacijoms.
– Kokios sritys šiuo metu populiariausios?
– Kultūra ir socialinė veikla. Bibliotekose, kai kuriuose muziejuose ar kultūros centruose galima vesti įvairius būrelius, kartais – padėti kuruoti parodas. Jaunimas nori įgyti praktinių įgūdžių, susijusių su vadyba, organizaciniais reikalais. Jie mažiau linkę rinktis tiesioginį darbą su tiksline grupe. Beje, palyginimui: į Lietuvą atvykstantys savanoriai iš užsienio dažniausiai nori dirbti su žmonėmis su negalia; kuo sudėtingesnė negalia, tuo daugiau savanorių kandidatų. O Lietuvoje žiauriai sudėtinga būsimus savanorius įkalbinti bent nueiti į organizaciją, kuri dirba su proto negalią turinčiais žmonėmis. Mes neįpratę jų matyti: mokykloje kartu nesimokome, kino teatre kartu nesilankome, bibliotekoje nepasimatome. O dabar pačiam pas juos eiti? Dažnam nejauku. Tarp veiklų yra, pavyzdžiui, lobių dirbtuvės. Vyresnio amžiaus proto negalią turintys žmonės mokosi dirbti su medžiu, taip šiek tiek užsidirba pinigų ir užsiima prasminga veikla: gamina senovines langines, medinius žaislus, kitus moko pasigaminti žvakidę, pieštuką. Labai faina, tik gaila, kad bijoma. Sunku žmogų iki ten nuvesti, bet nuėjus tai dažnai tampa ilgalaikio bendravimo pradžia. Tokios patirtys išjudina pamatus: realybė kitokia, nei tu galvojai.
Mes įpratę viską matuoti tik finansiniais rezultatais, tad kai jų nėra – apima stresas.
Mes įpratę viską matuoti tik finansiniais rezultatais, tad kai jų nėra – apima stresas.
– Iš savanorystės naudos gauna ir visuomenė, ir pats savanoris. Svarbu nesuvokti savęs kaip nuskriaustojo, kuris aukojasi kitų labui. Savanorystė nėra auka – tai mainai. Reikia įvertinti, ką iš šios patirties gauni: galbūt tapai kantresnis, sąmoningesnis, išmokai naujų dalykų?
– Savanoriai pasakoja, kad didelę dalį šių patirčių vėliau pritaiko asmeniniame gyvenime. Įmonės darbuotojai akcentavo, kad naujas žinias ir įgūdžius panaudoja komandiniame darbe bei bendraudami su klientais.
Savanorystės veiklų yra pačių įvairiausių. „Carite“ galima padėti gaminti maistą. Susipažįsti su skirtingais žmonėmis, kurie tuo metu susirinko papjaustyti daržovių ir padalinti skurdžiau besiverčiantiems. Tai labai paprasta, bet organizacijai išties padeda. Lietuvos Aklųjų bibliotekoje knygas garsina savanoriai. Kai kurios organizacijos – tai „žmogus-orkestras“, kuris ir grindis plauna, ir su vaikais dirba, ir tėvus konsultuoja, tada viešina, atstovauja, tvarko dokumentus… Galima padėti ne konkrečiai tikslinei grupei, o būtent organizacijai.
– Kaip savanoriaujant išvengti neigiamų situacijų?
– Vartant skelbimus reikia atminti, kad priimti savanorius teisę turi tik ne pelno siekiančios organizacijos. Dažnai savanoriai ieškomi komerciniams renginiams, tačiau reikia turėti omenyje, kad ten, kur prie įėjimo turi parodyti už pinigus pirktą bilietą, nėra savanorystės. Tokiais atvejais už pagalbą renginio metu nemokamai klausaisi koncerto – bet tai nėra savanorystė.
Proceso metu būtina kalbėtis ir reflektuoti: kaip jaučiuosi, kaip man sekasi. Verslo įmones kartais ištinka krizė: kokia viso šito prasmė? Kokį rezultatą sukuriu? Versle rezultatas labai aiškus: tiek pardaviau, tiek uždirbau. O vaikų dienos centre vedu užsiėmimus, dūkstam. Na, ir kas iš to? Čia labai svarbu suvokti, kad socialinėje sferoje rezultatas nebūtinai aiškus iškart, jis gali reikštis kitur. Tarkim, po užsiėmimų pakilo vaiko pažymių vidurkis, pagerėjo elgesys mokykloje. Dažnai tai, ką vaikas veikia dienos centre, yra pozityviausias visos jo dienos laikas, nes galbūt šeimoje yra alkoholio, smurto, nevyksta bendravimas. Labai didelė pagalba yra tiesiog buvimas siekiančio tikslų ir sugebančio tvardytis žmogaus modeliu. Išklausymas. Vaikai patys tą įvardija: „Pirmą kartą manęs kažkas klausia, kaip jaučiuosi.“ Atrodo mažmožis, bet vaikui tai labai svarbus etapas.
Pravedus užsiėmimą mokiniams, poveikis ateina vėliau ir jis pastebimas teigiamuose vaikų bendravimo, elgesio pokyčiuose.
Dirbant su savanoriais labai svarbu padėti atrasti prasmę, nes ji nebūtinai akivaizdi. Paprastesnė yra savanorystė su labai tikslia veikla. Viena įmonė gamino valgyti benamiams: pagaminai, padavei, žmonės pavalgė. Aiškus rezultatas: pamaitinai tiek ir tiek žmonių. O pravedus užsiėmimą mokiniams, poveikis ateina vėliau ir jis pastebimas teigiamuose vaikų bendravimo, elgesio pokyčiuose.
Be to, prieš savanoriaujant būtina realistiškai įvertinti savo galimybes laiko prasme. Jei savanorio reikia metams, o aš po dviejų mėnesių išvažiuoju, tuomet verčiau imtis trumpalaikių veiklų. Ypač tai svarbu dirbant su jautriomis grupėmis, tokiomis kaip vaikai. Nekoordinuotas savanorio atėjimas ar staigus išėjimas vaikams sukelia neigiamas emocijas, nepagrįstas viltis – tai atneša daug žalos. Tokiais klausimais reikia aiškiai susitarti. Žinoma, gyvenime ne viską suplanuosi, tačiau jei yra noras, visad galima susiderinti.
Dažnas pasiteisinimas nesavanoriauti yra „neturiu laiko“. Tačiau aš manau, kad kuo daugiau apsiimsi, tuo geriau susidėliosi ir nuveiksi. Laiko gali neturėti niekam ir jį praleisti trūnydamas ant sofos. Nors tai savaime nėra blogai, žmogus tuo metu gali būti reikšmingesnis kitur nei ant sofos.
Savanoriauti galima pradėti: Maltos ordino pagalbos tarnyba; Lietuvos Raudonasis Kryžius; Lygių galimybių plėtros centras
Daugiau savanorystės idėjų: Socialinis veiksmas.
