„Su šviesos atminties M.Vitkumi man teko dirbti Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje [red. dabar – VUL Santariškių klinikų Centro filialas]. 1982 m. jo iniciatyva ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos kraštuose buvo įkurtas pirmasis Rekonstrukcinės mikrochirurgijos [red. dabar – Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos] skyrius, kuris buvo būtent mūsų ligoninėje“, – pasakoja Seimo narė, gydytoja Irena Degutienė.
Pasak jos, šio skyriaus įkūrimas buvo didelis M.Vitkaus, kaip mokslininko, gydytojo ir iniciatyvaus žmogaus pasiekimas. „Norint įkurti mikrochirurgijos centrą, M.Vitkui teko nueiti didelius kelius, ne tik profesinius, bet ir politinius – skyriaus įkūrimą turėjo patvirtinti Maskva. O juk pinigų stygius buvo labai didelis, sveikatos apsaugos sistema prastai finansuojama, visoms sritims jų trūko, o mikrochirurgija buvo nauja sritis, kuriai reikėjo visko – nuo technikos iki specialių siūlų...“ – prisiminimais dalijosi I.Degutienė.
Tai buvo nepaprasto atkaklumo žmogus, kuris matė ir žvelgė gerokai į priekį ir kurio dėka išsivystė tikrai platus teikiamų operacijų spektras.
Tačiau, pašnekovės teigimu, žemaitiško užsispyrimo vedamam profesoriui atkaklumo tikrai nestigo: „Mes ligoninėje tarpusavyje juokaudavome: jeigu M.Vitkų išvarei per duris, tai jis įlips per langą ir vis tiek išprašys, ko reikia.
Tai buvo nepaprasto atkaklumo žmogus, kuris matė ir žvelgė gerokai į priekį ir kurio dėka išsivystė tikrai platus teikiamų operacijų spektras. Galiausiai, jis visiems buvo kaip tėvas – tas, kuris ir mokė, ir laikėsi aukštų standartų, buvo griežtas, reikalavo didelės kompetencijos ir pakantumo.“
Partizanas, išvengęs Sibiro tremties
Idėją Lietuvoje įkurti mikrochirurgijos centrą M.Vitkus atsivežė iš JAV dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. 1980 m. Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje kartu su savo sūnumi prof. Kęstučiu Vitkumi M.Vitkus pirmąkart Lietuvoje replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus.
„Dar ir šiandien puikiai prisimenu tą daugiau nei prieš 36 metus įvykusią pirmąją tokio lygio operaciją, atliktą berniukui iš Skuodo – ji truko 5 valandas, jos metu vaikučiui buvo prisiūti du pirštukai ir ilgainiui berniukas galėjo vėl džiaugtis visaverčiu gyvenimu.
M.Vitkaus dėka šiandien mes turime ne vieną dešimtį plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistų.
Tuomet Lietuvoje tai buvo neįtikėtinas dalykas ir tai buvo pradžia visos mikrochirurgijos istorijos Lietuvoje, kuri iki šių dienų leidžia kasmet išgelbėti šimtų žmonių sveikatą bei gyvybes”, – prisiminimais dalijosi profesorius K.Vitkus.
Simboliška, kad pirmąją mikrochirurgijos operaciją M.Vitkus atliko vaikui iš Skuodo – šis miestas buvo svarbus paties gydytojo istorijoje. Į šį tolima provincija buvusį miestą mikrochirurgas buvo paskirtas dirbti po Kauno medicinos instituto baigimo.
Tai turėjo būti bausmė jaunam gabiajam gydytojui, savo kurso seniūnui, o baudžiamas jis buvo už ankstesnį „prasikaltimą“ – M.Vitkus buvo Lietuvos partizanas, vienas iš dviejų likęs gyvas savo būryje ir išvengęs Sibiro tremties. Dėl tokio politinio „nepalankumo“ garsus mikrochirurgas buvo nemėgstamas tuometinio VU rektoriaus, o situacija pasikeitė tik kai universiteto vairą perėmė prof. Benediktas Juodka.
Atvėrė kelius būsimiems specialistams
„M.Vitkaus dėka šiandien mes turime ne vieną dešimtį plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistų, ir galiu drąsiai pasakyti, jeigu ne jo iniciatyva, nežinia, po kiek laiko mes būtume šią specialybę turėję savo sveikatos sistemoje“, – pastebi I.Degutienė.
Jo sukurtos mokymo metodikos bei įkurto tuometinio Rekonstrukcinės mikrochirurgijos skyriaus pagrindu šiandien yra ruošiama trečia plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistų karta.
„Šis žmogus, matyt, iš prigimties turėjo labai stiprias charakterio savybes, užsidegimą, jis žvelgė toliau nei kiti. Ir jeigu ką nors jau tada pamatė Amerikoje, ką galima būtų įgyvendinti ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje, mūsų Baltijos kraštuose, jis tą ir padarė. Nors tai padaryti buvo sunku, sudėtinga, reikėjo įdėti daugybę pastangų, tačiau šiandien turime tai, ką turime, ir už tai turime būti dėkingi M.Vitkui“, – teigia I.Degutienė.
M. Vitkus gimė 1923 m. balandžio 17 d. Šilalės r. 1949 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, 1951–1953 m. dirbo Skuodo r. ligoninės vyr. gydytoju, chirurginio skyriaus vedėju, 1953–1960 m. vadovavo Respublikinės Klaipėdos ligoninės Traumatologijos skyriui, 1960–1967 m. – Respublikinės Vilniaus ligoninės Chirurgijos skyriui, buvo Rekonstrukcijos ir mikrochirurgijos centro vadovas, dėstė VU Medicinos fakultete.
Mikrochirurgas nuolat tobulinosi JAV chirurgijos centruose, parengė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais. M.Vitkus yra Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1988 m.), 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už ginkluotą pasipriešinimą 1940–1990 metais.
Medicinos fakultete pakabinto M.Vitkaus atminimui skirto bareljefo autorius yra skulptorius Romualdas Karpavičius, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas dailei. Profesorių memorialinės lentos prie Medicinos fakulteto Didžiosios auditorijos pradėtos kabinti prof. Gintauto Česnio iniciatyva. Čia pagerbti daugelis Lietuvos medicinos profesorių.
