Uostamiestį ginančio specialiųjų operacijų būrio vadas taip kalbėjo interviu žinomam žurnalistui Dmitrijui Gordonui, kuris šeštadienį buvo paskelbtas „YouTube“, laidos „Svečiuose pas Gordoną“ kanale.
D.Prokopenka 2014 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Ukrainos ultranacionalinės milicijos batalioną „Azovas“. Tai yra vienas kovingiausių šios šalies savanorių batalionų, integruotų į oficialią kariuomenę kovoti su Rusijos pajėgomis.
Beveik pusvalandžio trukmės pokalbyje jis papasakojo apie padėtį Mariupolyje, miestą ištikusią humanitarinę katastrofą ir gynybą, savo paties reakciją į karo baisumą.
„Sušalę ir išbadėję“
Šalies nacionalinės gvardijos majoras, neseniai pripažintas Ukrainos didvyriu, pirmiausia sulaukė sveikinimų šia proga. Dėkodamas D.Prokopenka patikino, kad šis pripažinimas tenka visiems, kurie, nepaisydami nuovargio ir sužeidimų, jau ne pirmą kartą vėl stojasi ir eina į mūšio lauką.
Priešas stengiasi pasitelkti mūšyje naujus rezervus, bet vis gauna į dantis, masiškai pasiduoda į nelaisvę ir nebenori eiti pirmyn.
„Visi vaikinai išlieka budrūs. Esame pasirengę kovoti iki galo. Juk žadėjome vykdyti karinius įsakymus, išlikti ištikimi duotai priesaikai, todėl kovosime čia iki paskutinio kraujo lašo, – tikino jis. – <…> Nežiūrint į visas žiaurias spartietiškas, o kartais ir nežmoniškas sąlygas, tai yra kiekvieno kovotojo, kiekvieno kario, kuris čia kaunasi, pareiga.“
D.Prokopenkos teigimu, situacija Mariupolyje išlieka itin sunki, bet kontroliuojama: „Mes nepaliaujame deginti priešo tankus, naikinti priešo pėstininkus, kurie jau išseko, kurie kasdien praranda jėgas, o puolimo tempas slopsta.
Priešas stengiasi nuolat pasitelkti mūšyje naujus rezervus, bet vis gauna į dantis, masiškai pasiduoda į nelaisvę ir nebenori eiti pirmyn. Jie sušalę, išbadėję, nuogi, viršininkai neturi visiškai jokio noro kautis.
Mes mėginame, net nežiūrėdami į pranašesnes priešo pajėgas, vykdyti sėkmingas operacijas, organizuoti kontratakas, nesėdime tykiai gynyboje. Stengiamės primesti iniciatyvą, ieškoti galimybių ir naudotis jomis kasdien, siekdami pabloginti priešo padėtį mieste.
Patikėkite manim, vaizdas – siaubingas, žmonėms tiesiog nėra šansų išsigelbėti.
Nežiūrint į tai, kad jau antrą savaitę mieste vyksta mūšiai, mėginame visapusiškai kontroliuoti situaciją ir kasdien pasiunčiame į pragarą vis daugiau ir daugiau okupantų, kurie bando užimti namą, gatvę, išmetame juos atgal. Mariupolis bus Ukrainos, laikysim jį iki paskutiniosios.“
Ne silpnų nervų žmonėms
D.Gordono paklaustas, ar dar kas nors likę iš Mariupolio, kurį šis prisimena kaip gražų, prižiūrėtą, išpuoselėtą miestą, majoras pripažino, kad „nebeliko akmens ant akmens“. Priešas esą naikina viską iš eilės, nesirinkdamas nei priemonių, nei taikinių.
„Jis be atodairos dirba aviacija, artilerija, taktinėmis raketomis, sparnuotosiomis raketomis, taktinių raketų kompleksais. Absoliučiai be pasirinkimo (taiko) į visus esminės infrastruktūros objektus. Sunaikino daug ligoninių, dramos teatrą. Dabar, išėjus į gatvę pamatyti bent vieną sveiką, neapgadintą pastatą gana keblu.
Likę tiesiog griuvėsiai, galima miestą palyginti su Drezdenu 1945-aisiais. Bet toks jausmas, kad dabar esame kažkokioje poapokaliptinėje šalyje, kažkokiame siurrealistiniame mieste, kur nelikę akmens ant akmens.
Šiuo metu negalime net suskaičiuoti, kiek taikių gyventojų žuvo po griuvėsiais, nes jų tiesiog neįmanoma atkasti. Oficialiais duomenimis, šis skaičius siekia 4 tūkst. žmonių, bet įvertinti tikrus praradimus itin nelengva. Tarp jų yra vaikų, senjorų ir daug kitų žmonių, kurie, deja, žuvo čia“, – sakė jis.
Žmonės neturi medikamentų, iš bado alpsta gatvėse, nes nebeliko maisto, glaudžiasi slėptuvėse, ant kurių krenta aviacinės bombos ir juos gyvus palaidoja.
Anot D.Prokopenkos, besąlygiškai būtina pritraukti tarptautines humanitarines organizacijas, kad būtų atskleisti šie Rusijos įvykdyti karo nusikaltimai. „Palikti tiesiog taip negalima“, – pabrėžė jis.
Nuo vasario 24 d., kai prasidėjo plataus masto Rusijos puolimas, Mariupolio taip ir nepasiekė nė vienas humanitarinės pagalbos konvojus.
Priešas blokuoja visus kelius, kad esą nuslėptų šiuos nusikaltimus. Uostamiesčio gynėjai stengiasi žiniasklaidoje ir kitur skleisti žinias apie situaciją, platinti nuotraukas ir vaizdo įrašus.
Šie vaizdai patvirtina, kaip stipriai sugriautas miestas ir kaip tapo neįmanoma jame gyventi. „Žmonės neturi medikamentų, iš bado alpsta gatvėse, nes nebeliko maisto, glaudžiasi slėptuvėse, ant kurių krenta aviacinės bombos ir juos gyvus palaidoja. Labai daug žindomų kūdikių. Daug vaikų žuvo gatvėje.
Mes, kaip savo pareigą vykdantys kariai, stengiamės maksimaliai padėti maisto produktais, medikamentais, net surenkame juos iš ligoninių, bet resursai – ne guminiai ir, deja, senka. Atsižvelgiant, kad priešas visiškai blokuoja humanitarinius koridorius, papildyti resursus praktiškai neįmanoma.
Baisiausia yra tai, kad, net kai buvo sukurti kažkokie žalieji koridoriai ir žmonės bandė evakuotis iš miesto, daugelis pakliuvo į apšaudymus. Net jei buvo tamsus metas, priešas beatodariškai atidengė ugnį į visą autotransportą, kuris mėgino prasmukti pro bet kurį tarpelį ir išvažiuoti iš Mariupolio.
Taip pat skaitykite: Ištrūkusieji iš pragaru virtusių Ukrainos miestų: į mane šaudė, viskas degė aplinkui
Labai sunku viską trumpai nupasakoti, bet, patikėkite manim, vaizdas – siaubingas, žmonėms tiesiog nėra šansų išsigelbėti. Likti mieste po griuvėsiais po aviacinių bombų, kurių per parą numetama maždaug 100.
Priešas atakuoja be pasirinkimo – „taškais U“ (sovietiniais taktinių raketų kompleksais – red. past.), kelių paleidimų reaktyvinėmis sistemomis, tankais „nuneša“ absoliučiai viską, ką tik įmanoma, <...> nes bijo tiesiog taip praleisti pėstininkus į priekį.
Žinoma, patrankų mėsos jie turi pakankamai, kovoja daugelis, ir reguliarioji kariuomenė, <…> net amnestuoti kaliniai, kuriuos irgi apginklavo.
Motyvacijos, dvasios mums įveikti – visai maža. Eiti į priekį būriais jie nenori <…>. Mes juos stipriai apšaudome, žūva gatvėje, numeta saviškių kūnus, nenori jų evakuoti. Vaizdas, tiesą sakant, – ne silpnų nervų žmonėms“, – pasakojo jis.
Net žuvusiųjų skaičius nežinomas
D.Prokopenka apibendrino, kad Mariupolis pavirto į milžiniškus griuvėsius: sustojo gamyklos, kas neišplėšta marodierių – sulaužyta, tokie esminiai infrastruktūros objektai, kaip ligoninės, nebeveikia, neįmanoma suteikti medicinos pagalbos gyventojams.
Mes visiškai nesiruošiame niekur išeiti ir atsitraukti, stovėsime iki pabaigos, nežiūrint į pajėgas ir rezervus, kuriuos priešas nori mesti šia kryptimi. Kausimės iki paskutiniosios.
„Tai reiškia, kaip suprantu, Mariupolio kaip miesto nebėra?“ – pasitikslino D.Gordonas. „Mariupolis buvo, yra ir bus, – atšovė karininkas. – Mes neabejotinai jį atgaivinsim, atstatysim.“
Bet šiandien esą gyvenimo sąlygos uostamiestyje – itin sudėtingos. Evakuotis žmonėms beveik neįmanoma – per didelė rizika, telieka glaustis slėptuvėse ir laukti, kol baigsis maisto produktai. Situacijos negerina ir drėgnas, dabar – gana vėsus (naktį temperatūra nukrenta iki 0) greta jūros esančio miesto oras. Jie tiesiog pasmerkti ir padėti jiems, deja, niekas negali.
Todėl, anot majoro, būtina atkreipti tarptautinių humanitarinių organizacijų dėmesį, nes Mariupolyje „pažeidžiamos absoliučiai visos kariavimo taisyklės, priešas nesilaiko tarptautinės humanitarinės teisės“.
„Akivaizdu, kad priešui iškelta užduotis nušluoti Mariupolį nuo žemės paviršiaus. Kaip Rusijai, taip ir mums tai yra principo reikalas. Mes visiškai nesiruošiame niekur išeiti ir atsitraukti, stovėsime iki pabaigos, nežiūrint į pajėgas ir rezervus, kuriuos priešas nori mesti šia kryptimi. Kausimės iki paskutiniosios“, – pasakojo D.Prokopenka.
Paklaustas, kiek Mariupolyje likę civilių gyventojų, D.Prokopenka pažymėjo, kad sunku nurodyti tikslų skaičių. Evakuotis, jo žiniomis, pavyko maždaug 100 tūkst. žmonių:
„Miestas yra visiškai apsuptas nuo kovo 1 d. Kam pavyko išvažiuoti nuo (vasario) 24-osios iki (kovo) 1-osios, tam pasisekė. Kas vis tik liko ar dėl ribotų fizinių galimybių, ar savo valia priėmė tokį sprendimą, šiems žmonėms situacija susiklostė visai kitaip.
Jie gali surasti rūsį ar slėptuvę, užmėto granatomis, tuomet paleidžia į darbą artileriją. Jiems nesvarbu, ten yra kariai ar taikūs beginkliai piliečiai.
Jiems teko ieškoti vietos slėptuvėse ar rūsiuose. Jau sunku rasti tokių vietų, jei jų dar nepažeidė sprogdinimai ir apšaudymai, kur nebūtų žmonių. O jei slėptuvė suplanuota 150 žmonių, joje jau greičiausiai bus susigrūdę 300.
Supraskite, priešas net į tai nekreipia dėmesio. Jie gali surasti rūsį ar slėptuvę, užmėto granatomis, tuomet paleidžia į darbą artileriją. Jiems nesvarbu, ten yra kariai ar taikūs beginkliai piliečiai. Su tuo nesiskaitoma. Šiandien tai baisiausia – nekalti žmonės atsiduria po kulkomis, priešo sprogdinimų taikinyje.“
Tokioje situacijoje esą sunku ką nors padaryti. Miesto gynėjai gali nebent kontratakuoti, o paskui išnešti iš rūsių sužeistus ar žuvusius žmones ir bandyti juos palaidoti kapinėse. Bet ir tai – ieškoti žmonių po nuolaužomis – jau tapo nelengva.
Kaip pavyzdį D.Prokopenka pateikė subombarduotą Dramos teatrą, ant kurio buvo numesta didžiulė aviacinė bomba ir kur po griuvėsiais atsidūrė mažiausiai 800 žmonių: „Ką sugebėjome išgelbėti, išgelbėjome, kiti liko palaidoti gyvi.“
Sunku pasakyti ir kiek žmonių žuvo. Oficialiai nurodomas skaičius – maždaug 4 tūkst., tačiau, karininko supratimu, jų yra gerokai daugiau, tiesiog fiziškai neįmanoma suskaičiuoti. Daugybė yrančių kūnų esą guli tiesiog gatvėse.
Mariupolyje praktiškai nėra elektros, švaraus geriamojo vandens, žmonės neretai geria virintą techninį vandenį. Panaši situacija ir su maisto produktais bei medikamentais, parduotuvės sugriautos arba išplėštos. Gelbsti nebent kieno nors sukauptos ir per atakas nenukentėjusios atsargos.
Paklaustas nuomonės, kodėl V.Putinas su tokiu žvėriškumu užpuolė miestą, kurio dauguma gyventojų kalba rusiškai ir yra rusų tautybės, D.Prokopenka svarstė, kad tai yra principo reikalas: „Mariupolis tapo Ukrainos forpostu, o šiuo metu, sakykime, – Donecko srities sostine.
Neįsivaizduoju, kam bus reikalingas miestas su tokiais griuvėsiais, ką jis nori įrodyti, visų pirma pačiam sau po tokių barbariškų kariavimo metodų.
<…> Nesuprantu, kodėl būtent tokiu būdu jis nusprendė perimti miesto kontrolę ir visiškai jį užvaldyti. Neįsivaizduoju, kam bus reikalingas miestas su tokiais griuvėsiais, ką jis nori įrodyti, visų pirma pačiam sau po tokių barbariškų kariavimo metodų. Kaip jam šovė į galvą mintis savo pavaldiniams duoti tokį įsakymą.
Tiesą sakant, negaliu suprasti logiškai. Nes egzistuoti mieste bet kuriam žmogui – Ukrainos, Rusijos piliečiui – tiesiog neįmanoma, sąlygos ten nežmoniškos.“
Naikina visa – gyva ir negyva
Pasidomėjus, ar tokiomis sąlygomis kartais neatrodo, kad priešintis nebeįmanoma, D.Prokopenka pabrėžė pasitikįs savo pulku. Kariai net po trečio, ketvirto sužeidimo, pirštų amputacijų, pašalinus sprogmenų skeveldras iš žaizdų ruošiasi eiti į kovą. Jie nusiteikę nepaprastai herojiškai ir yra stipriai motyvuoti.
„Esame savo žemėje, žinome, kad laimėsime ir kovosime iki paskutinio kraujo lašo. Priešas tikrai nėra baisus“, – karingai kalbėjo majoras. Vėliau jis pridėjo, kad kuo ilgiau specialiųjų operacijų būrio kariai atsilaikys Mariupolyje, tuo lengviau bus kvėpuoti Ukrainai.
Anot pašnekovo, kasdien priešas patiria didžiulius nuostolius. Pulkas suskaičiavo sunaikinęs 32 rusų tankus, neskaitant sovietinės technikos, net senesnės, kuri pakeliui įstringa purve.
Sunaikintų šarvuočių ir panašios mažesnės karinės technikos skaičių esą galima dauginti mažiausiai iš 2. Tačiau nuo kovo vidurio „Azovo“ kariai nustojo skaičiuoti pėstininkų nuostolius. Per parą, majoro žodžiais, Mariupolyje į aną pasaulį pasiunčiama mažiausiai po 50 žmonių.
„Priešas mėgina pritaikyti išdegintos žemės taktiką ir naikinti visa, nesvarbu, gyvas ar negyvas, tiesiog kad į priekį brautųsi per griuvėsius“, – pasakojo D.Prokopenka.
Į klausimą ar pats, matydamas vaizdus, kokių neišvysi nė kino ekrane, buvo pravirkęs, jis prisipažino, kad praradus artimus bičiulius, ginklo brolius, ašara gali nuriedėti. Tačiau kare esą būtina išlaikyti šaltą protą, elgtis apdairiai ir nepasiduoti emocijoms.
„Mes atlaikysime už jus, dėl mūsų nesijaudinkite, mes atlaikysime“, – tokia garantija pokalbį baigė karininkas.
Mariupolis ir jo apylinkės atakuojamos nuo pat karo pradžios vasario 24 d. Nuo kovo 1-osios miestas yra apgultas Rusijos karių, kurie nesėkmingai mėgina perimti jo kontrolę. Uostamiestyje nėra elektros, ryšio, šildymo. Kasdien ant jo numetama po maždaug 100 aviacinių bombų.
Ukrainos žiniasklaida skelbia, kad sugriauta jau maždaug 90 proc. miesto, apie 80 proc. gyvenamųjų namų. Mariupolyje esą beveik neliko nė vieno neapgadinto statinio.
Visą pasaulį apskriejo žinia, kad buvo subombarduoti gimdymo namai ir vaikų ligoninė, vėliau – kad nusitaikyta į dramos teatrą, kurio slėptuvėje glaudėsi, skirtingais duomenimis, 800–1 300 žmonių, praėjusį savaitgalį atakuota meno mokykla, kurioje slėpėsi 400 gyventojų.
