Palangos meras Šarūnas Vaitkus gegužės viduryje paskelbė, jog vilą apleidus senajam nuomininkui čia pasigesta įvairiausių daiktų, be to, vila esą buvo nesaugoma, joje juntamas pelėsio tvaikas, matyti nuniokotos erdvės. Dėl susidariusios situacijos Palangos savivaldybė kreipėsi į prokuratūrą, o ši pradėjo tyrimą dėl galimo didelės vertės turto pasisavinimo.
Tiesa, kuria kryptimi pasisuks tyrimas, kol kas sunku pasakyti, nes įvairių institucijų vertinama arba pateikiama informacija – skirtinga.
Pasigedo ir rozečių, ir televizorių
Trečiadienį Seimo Antikorupcijos komisijos nariams kurorto savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė pasakojo, jog Palangos savivaldybei turtas atiteko tik vasario mėnesį, iki tol jis buvo Turto banko. Jau perėmimo metu vykdant apžiūrą pastebėta, jog trūksta daiktų, kurie buvo surašyti nuomos sutarties priede. Visą situaciją užfiksavo priėmimo metu buvęs antstolis.
Pastato priėmimo–perdavimo metu dalyvavo ir bendrovės „Ambra investicijos“ vadovas Gintaras Pociūnas, netrukus iškeliavęs anapilin dėl COVID-19. Jis dalyvavusiems asmenims teigė, jog kilnojamasis turtas nuomininkui, t. y. jo vadovaujamai bendrovei, buvo parduotas dar 2014 metais, likus 6 metams iki nuomos sutarties pabaigos.
Nuomininkas turto trūkumą paaiškino, kad pagal sutartį – baldus, daiktus išsivežė, o likusieji priklauso jam, nes nusipirko 2014 m.
Įmonė vilą valdė dešimtmetį. Vadovas pateikė ir sąskaitas faktūras. Anot A.Kilijonienės, vizito metu nerasta įvairaus turto – žalvarinių grotelių, vitražų, baldų, virtuvės įrangos dalių ir kt.
Paties pastato būklė įvertinta kaip patenkinama, buvo matyti, jog esama situacija reikalauja remonto, juntamas pelėsio tvaikas, tad svarstyta, jog galimai vila per mažai šildoma. Viena patalpa aptikta išgriauta – tiek sienos, tiek grindys.
„Nuomininkas turto trūkumą paaiškino, kad pagal sutartį – baldus, daiktus išsivežė, o likusieji daiktai priklauso jam, nes nusipirko 2014 metais iš Valstybinės įmonės „Poilsio namai Baltija“ (įmonė valdė „Auską“ – red. past.).
Virtuvė buvo be įrangos, be baldų, nuimtos interjero detalės, sienos pažeistos pelėsio, atšokę tapetai, nuimtos rozetės, nėra televizorių, nėra kai kur kriauklių. Viskas užfiksuota“, – kalbėjo administracijos vadovė.
Posėdžio metu įvardyta, jog kilimai, paveikslai ir kai kuris kitas turtas buvo įvertintas vos vienu euru ar mažiau. Parduota buvo ir statula, stovinti vilos kieme.
Palangos savivaldybės administracija laikosi pozicijos, jog išnuomojus vilą, tiek nekilnojamasis turtas, tiek kilnojamasis, yra neatsiejama nuomos dalis, tad daiktai negalėjo būti parduoti.
Kitokią versiją pateikė tiek Turto bankas, tiek Ekonomikos ir inovacijų bei Finansų ministerijų atstovai, tiek įmonei atstovaujantis advokatas Andrius Chudenkovas.
Sovietiniai daiktai – vertingi ar niekiniai?
Komisijos posėdžio klausęsis įmonei „Ambra investicijos“, dešimtmetį besinuomojusiai vilą, atstovaujantis advokatas A.Chudenkovas retoriškai klausė, kaip 2011 metais ši sovietinė vila apskritai gavo 5* viešbučio statusą? Esą būtent tokį klausimą turėtų nagrinėti Antikorupcijos komisija.
„Viešbutis buvo su moraliai nusidėvėjusia įranga, tarybiniais baldais, viskuo tarybiniu. Valstybė sprendė, ką su tuo turtu daryti, nes buvo nepanaudojama tiesioginei veiklai, buvo 12 moraliai nusidėvėjusių kambarių su staliukais, telefonais, kurie buvo naudojami tarpvalstybiniam, vyriausybiniam ryšiui su kitomis sovietų respublikos vadovybėmis.
Tokios būklės buvo viešbutis. Kalba, kad buvo stebuklingas viešbutis, gebantis konkuruoti su tuometinėmis Palangos apgyvendinimo įstaigomis, yra visiška netiesa“, – tikino advokatas.
Viešbutis buvo su moraliai nusidėvėjusia įranga, tarybiniais baldais, viskuo tarybiniu.
Nuompinigiai mokėti dideli, tad net ir su moraliai pasenusiu turtu įmonė privalėjo generuoti pajamas pritaikydama jį veiklai. 2011 metais, suderinus su nuomotoju, buvo atlikti viešbučio pertvarkymai.
„Trys nuotraukos, bandoma apibendrinti – „viešbutis nusiaubtas“, „blogiau nei kareivinės“. Iš trijų nuotraukų tokių išvadų nedarykite. Visas viešbutis buvo įrengtas, padalintos patalpos, bendrosios erdvės, kurios buvo pritaikytos tokiems svečiams, kai viena šeima ar dvi naudojo visą pastatą. Gyvenamosios erdvės ir holai panaudoti daugeliui svečių, kad viešbutis būtų rentabilus“, – kalbėjo advokatas.
Iš 12 tuo metu buvusių kambarių nuomininkas patalpas performavo į 30 kambarių, kurie, pasak A.Chudenkovo, atitiko realijas, o ne sovietinės praeities vertę.
Advokatas retoriškai klausė, ar bendrovė „Ambra investicijos“ padarė nusikaltimą įsigydama tarybinius arbatinukus, kuriuos derėtų vadinti „čainikais“. Įsigyti įvairų turtą pasiūlė vilą administravusi valstybinė įmonė „Poilsio namai Baltija“. Interpretacija, kad įvykdytas nusikaltimas, pasak advokato, yra nepagrįsta.
A.Chudenkovas stebėjosi ir kalbomis esą turtas yra istorinės vertės, nors anksčiau paveldosaugininkai ir apie vilą yra pasisakę, jog ši neturi jokių saugotinų elementų.
Kalba, kad buvo stebuklingas viešbutis, gebantis konkuruoti su tuometinėmis Palangos apgyvendinimo įstaigomis, yra visiška netiesa.
„Turėjo vadovautis kitais standartais? Numatydama galimas simpatijas sovietinei praeičiai, kaip ateityje galimai pripažintiną saugotina? Jis buvo sugedęs, sulūžęs, dauguma turto vienetų buvo įgyti labai seniai, negalėjo būt naudojami neterminuotai. Pareiškimai garsūs, kad visas turtas išvežtas iš pastato. Suvokiant vertę – tai nepagrįsta. Dalis to turto apskritai buvo sunaikinta, utilizuota, nes tik užima vietą, kai yra nepataisomas“, – sakė advokatas.
Turto bankas: daiktų mums neperdavė
Turto banko direktorius Mindaugas Sinkevičius komisijos nariams sakė, kad anuomet buvo perduotas tik nekilnojamasis turtas ir 41 paveikslas. Tokį Vyriausybės nutarimą parengė Ūkio ministerija. Perduoti buvo galima tiek nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį turtą, tačiau sprendimas buvo priimtas būtent toks. Kiti daiktai liko valstybės įmonei „Poilsio namai Baltija“.
„Turto bankas jo niekada nevaldė. „Baltija“ su „Ambra investicijomis“ buvo sudariusi dvi nuomos sutartis – vieną dėl nekilnojamojo turto, kitą dėl kilnojamųjų daiktų. Žinoma tai, kad „Baltija“ 2014 metais dalį kilnojamojo turto pardavė „Ambrai“, tačiau Turto bankas negalėjo priiminėti jokių sprendimų, šio turto pardavimas nebuvo derintas“, – sakė M.Sinkevičius.
Dėl defektų, pasak vadovo, tai pasirašant turto perdavimo aktą nebuvo fiksuota trūkumų, o jei jų buvo, savivaldybė turėtų reikalauti iš nuomininko, kad šie defektus sutaisytų arba kompensuotų.
Turto bankas, jo vadovo teigimu, laikosi pozicijos, kad sutarties dalys dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto buvo atskiros, tuo metu Palangos savivaldybė – kad jos neatsiejamos, nes taip įvardinta „motininėje“ sutartyje, tad daiktų sąrašas tėra priedas. Minėti daiktai anuomet buvo įvertinti 441 tūkst. Lt. Už kokią sumą daiktų yra dingę, kol kas neįvertinta.
Š.Vaitkus Turto banko vadovo kalbas vadino melu. Meras retoriškai klausė, kur buvo Turto banko vadovai, valdę pastatą daugybę metų ir nesirūpinę jo turtu, nematę, kaip šis nugyvenamas?
Įvyko „liapsusas“?
Finansų ministerijos Valstybės turto valdymo departamento vadovė Aušra Vičkačienė komisijos nariams pasakojo, kad „Auskos“ viešbutis, kurį buvo nuspręsta neprivatizuoti, anuomet buvo paimtas iš valstybės įmonės „Poilsio namai Baltija“, kuri valdė ir dar porą poilsiaviečių, tačiau visas kitas turtas, įskaitant buvusį pačioje „Auskoje“, liko minėtos įmonės nuosavybe.
„Iš šiandienos pozicijos žiūrint, tikriausiai turėjo būt priimtas sprendimas paimti su kilnojamuoju turtu, bet to nebuvo padaryta. Šiandien Turto bankas jaučia tam tikrų sprendimų pasekmes, jie gavo tik paveikslus, nevaldė turto, kuris pertvarkymo metu tapo „Poilsio namai Baltija“ nuosavybe. Šiandien tokių sprendimų nebūtų buvę priimta“, – sakė A.Vičkačkienė.
Moters teigimu, pardavimas įvykdytas 2014 metais ir nors anksčiau suma buvo įvardinta 400 tūkst. Lt, tokie daiktai kaip lovatiesės, įrankiai, virduliai, ko gero, jau buvo gerokai nuvertėję.
„Suma nebuvo didelė, sprendimus priėmė bendrovės vadovybė, ne akcininkai, ne valstybės institucija. Toks teisinis reglamentavimas dėl bendrovės turto pardavimo, jei vertė santykinai maža“, – komentavo vadovė.
Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jovita Neliupšienė tikino ministerijoje radusi „gyvų liudininkų“.
Esama ir fotografinių įrodymų, kad pastatas anuomet tikrai atitiko nustatytus reikalavimus, buvo tvarkingas. Viceministrės teigimu, pagal pirminį vertinimą, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sutarčių atskirti nebuvo galima, tačiau J.Neliupšienė neslėpė, jog į šį klausimą reikėtų įsigilinti detaliau.
Palangos meras Š.Vaitkus sako iš naujo, ką tik vilą „Auska“ dvejiems metams išsinuomojusio jauno verslininko nugirdęs, kad įmonė perpirko iš „Ambra investicijos“ jų pirktą turtą, taigi, ir minėtus šviestuvus bei kitus daiktus.
Kalta pati valstybė?
Antikorupcijos komisijos pirmininkas Algirdas Stončaitis išklausęs „Ambros“ advokato kalbą piktinosi, esą jei viešbutis buvo tokios prastos būklės ir apgailėtinas, valstybė turi jaustis kone kalta, kad minėta įmonė jį nuomojosi. Bet dešimčiai metų išsinuomodama vilą, bendrovė privalėjo įvertinti rizikas.
Komisijos narys Andrius Kupčinskas kalbėjo, jog visiškai nestebina, kad vila nudrengta, pakanka pasižiūrėti socialiniuose tinkluose platintas nuotraukas iš viloje vykusių festivalių „Pudra“, į kuriuos vis vyko kurorto policija. Esą nuomininkas siekė užsidirbti ir organizavo tik tokius renginius.
Vytautas Bakas savo ruožtu teigė, jog būtent savininkai – tiek Palangos savivaldybė, tiek vilą valdęs Turto bankas, turėtų sėsti prie vieno stalo ir atstovauti, bent jau iš nuotraukų, nudrengto turto interesams, paruošti ieškinį teismui ir ieškoti teisybės. Šaržuodamas V.Bakas juokavo, jog gal paaiškės, kad valstybė turi primokėti įmonei, kuri dešimt metų valdė garsiąją L.Brežnevo vilą.