Liūdnas, pavargęs S.Damulevičius prisiminė baisias akimirkas, išgyventas Pakistane. „Šis įvykis tikrai nesusijęs su rizika, su kokia alpinistai susiduria kalnuose. Per dešimt mano lipimo į kalnus metų tai pirmas toks atsitikimas, kai tragediją turėjau stebėti iš arti“, – pradėjo S.Damulevičius.
Tik per atsitiktinumą išvengęs nelaimės alpinistas pasakojo, kad tokių įvykių nebuvo įmanoma numatyti. Anot S.Damulevičiaus, jei jis būtų ekspedicijoje tikėjęs ženklais, tikriausiai irgi būtų likęs bazinėje stovykloje. „Gana blogai jaučiausi, gėriau antibiotikus, visgi išėjau įkurti aukštesnės stovyklos. Jei būčiau pasilikęs, taip pat kaip ir Ernestas, dabar jau čia nekalbėčiau“, – pripažino S.Damulevičius, Lietuvos alpinizmo federacijos prezidentas.
Paskutinį kartą telefonu su bazinėje kalno stovykloje pasilikusiu E.Markšaičiu alpinistai bendravo tragedijos išvakarėse. „Ernestas paklausė, kaip mums sekasi, ar gerai jaučiuosi. Sakė, kad darosi vakarienę ir sutarėme susisiekti ryte“, – paskutinį pokalbį su bendražygiu prisiminė alpinistas.
Buvo aiškiai matyti vietos, kur viskas atsitiko. Pirmiausia susiradau palydovinį telefoną ir paskambinau E.Markšaičio šeimai, pranešti, kas atsitiko.
Apie išpuolį alpinistai sužinojo iš nuogirdų, dar būdami ant kalno. „Nors ir kamavo bloga nuojauta dėl Ernesto, tačiau vis dar slapta vyliausi, kad jis galbūt turėdamas galimybę sugrįš prie ryšio aparatų ir papasakos, kas atsitiko“, – apie mintis pakeliui į tragedijos vietą pasakojo S.Damulevičius.
Nusileidę į stovyklą alpinistai išvydo daugybę kraujo. „Buvo aiškiai matyti vietos, kur viskas atsitiko. Pirmiausia susiradau palydovinį telefoną ir paskambinau E.Markšaičio šeimai, pranešti, kas atsitiko“, – nemaloniausius atsiminimus pasakojo nužudytojo bendražygis.
Domėjosi Pakistano kultūra
Po šių įvykių daugybė alpinistų patraukė namo, kiti atšaukė jau suplanuotus žygius. Daugelis S.Damulevičiaus kolegų iš užsienio Pakistaną savo dienoraščiuose vadina rusiška rulete.
Visgi kalnų entuziastas prasitarė, kad po šio įvykio jo paties požiūris į Pakistano žmones ir kultūrą nepasikeitė. Anot S.Damulevičiaus tokie dalykai atsitinka ir Maskvoje, ir Vakaruose – terorizmas neturi sienų, nėra apčiuopiamas. Visos alpinistų grupės vardu ekspedicijos dalyvis patikino, kad atvykėliai stengėsi kuo daugiau bendrauti su vietiniais, prisitaikyti prie jų kultūros ir gyvenimo būdo.
„Ernestas labai domėjosi Pakistano kultūra, turėdamas galimybę visada man pasakojo apie gražios šalies žmones. Po tragedijos tarp jo daiktų radome ir urdu kalbos uždavinyną, leidinių apie Pakistano istoriją“, – apie E.Markšaičio meilę Pakistanui pasakojo bendražygis.
Ženklai iš aukščiau
Visoje šioje ekspedicijoje buvo blogų ženklų. Pirmiausia – stovykloje pasirodę islamo švietėjai. Anot alpinisto, jie buvo atvažiavę iš labai tolimų regionų ir stovykloje atliko apeigas. „Dabar, žiūrint iš šalies, tikrai galima įtarti, kad jie buvo su kraupiu įvykiu susiję, tačiau tuo metu nieko blogo neįtarėme. Buvo keista, kad jie atkeliavo iš taip toli šviesti vietinių žmonių apie religiją, tačiau visose ekspedicijose buvome pripratę prie vietinių žmonių pakvietimų į namus ir įvairaus bendravimo – taigi, ir šį kartą nieko blogo nepagalvojome“, – apie keistą nutikimą pasakojo S.Damulevičius.
Alpinistus kamavo ir egzotiškos skrandžio ligos.
Žuvusiojo kūną gabenęs keturiasdešimties metų senumo Pakistano lėktuvas, turėjęs į Lietuvą atskristi penktadienį, taip ir nepakilo nuo oro uosto tako Ukrainoje, Charkove. „Labai norėjosi greičiau atkeliauti į Lietuvą, tačiau jau pro lėktuvo iliuminatorių pamačiau, kad kažkas ne taip, neveikia vienas variklis ir išvykti nepavyks“, – sunkios kelionės akimirkas nupasakojo alpinistas. Iš Ukrainos E.Markšaičio palaikus S.Damulevičius atlydėjo automobiliu.
Žurnalistų paklaustas, ar neketina sustoti, pailsėti, nekopti į kalnus ir atsigauti po tragedijos, S.Damulevičius tik dar kartelį pakartojo, kad šis įvykis nebuvo susijęs su alpinistinėmis rizikomis. „Žinoma, pailsėsiu. Vis dėlto kalnai yra geriausia terapija“, – pirmą kartą spaudos konferencijoje nusišypsojo S.Damulevičius.
