Konferencijoje pranešimą skaičiusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, Santuokos ir šeimos studijų centro darbuotoja, gydytoja Birutė Obelenienė pažymėjo, kad kalbant apie nėštumo nutraukimą Lietuvoje vis dar labai trūksta tyrimų. Tačiau, profesorės teigimu, labai aiškūs yra du dalykai. Pirma, abortai – labai nepatogi tema medikams. Antra, moterys puikiai supranta, kad abortas yra moralinis blogis.
B.Obelenienė pabrėžė, kad krizinis nėštumas – tai nėštumas, kurio moteris nei planavo, nei pageidavo. Jis būna netikėtas, todėl labai dažnai sukelia moteriai asmeninę krizę.
„Tačiau net planuotas ir lauktas nėštumas gali tapti kriziniu, kai medikai pasako, kad tavo kūdikis bus apsigimęs. Tai – patys sunkiausi krizinio nėštumo atvejai, kuriuos tenka konsultuoti Kauno klinikose“, – kalbėjo profesorė.
Vadino nenormaliomis, isterikėmis?
B.Obelenienė pristatė 2013 metais atlikto retrospektyvaus tyrimo apie moters emocinę būseną krizinio nėštumo metu rezultatus. Išplėstinėje giluminėje apklausoje dalyvavo moterys, turėjusios nėštumo nutraukimą.
„Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima konstatuoti, kad besilaukiančios moterys, svarstančios aborto galimybę, jaučia išgąstį, stiprų vidinį pasipriešinimą, prievartinį apsisprendimą abortui. Savo išgyvenimais jos neturi su kuo pasidalyti“, – vardijo VDU profesorė.
Tokie moterų išgyvenimai apklausos rengėjų nė kiek nenustebino. Tačiau smarkiai suglumino gydytojų atsakas į krizinį nėštumą.
Abortui pasiryžusios moterys atskleidė patyrusios gydytojų ginekologų įžeidų elgesį. „Pacientės buvo pavadintos nenormaliomis, isterikėmis. Taip pat buvo minimas gąsdinimas, neleidimas pacientei išeiti, skubėjimas atlikti abortą. Justi vyraujantis abejingumas ir neinformavimas“, – apžvelgė B.Obelenienė.
Atliekant tyrimą buvo apklausti ir vieno regiono, kuriame atliekama apie 80 abortų per metus, šeimos gydytojai. Paaiškėjo, kad, kitaip nei ginekologai, jie pacientės krizinio nėštumo atveju jaučiasi labai blogai.
Tarp apklausos dalyvių dominavo tokios emocijos kaip liūdesys, gailestis, bejėgiškumas, bloga savijauta, nusivylimas.
Viską nusveria aplinkybės
B.Obelenienė aiškino, kad krizėje esantis žmogus peradresuoja sprendimus: „Jis nepriima sprendimo savarankiškai, nes to tiesiog negali padaryti.“
Žmogaus sprendimus esą lemia du dalykai: vertybės ir įsitikinimai gyvybės atžvilgiu ir aplinkybės.
„Jei vertybės šlubuoja, aplinkybės viską nulemia“, – teigė pranešėja.
Krizinio nėštumo atveju ypač reikšmingas vaiko tėvo bei šeimos palaikymas bei pagalba.
„Airijoje atlikti tyrimai rodo, kad pirmiausia pagalbos laukiama iš vaiko tėvo. Iš 400 tyrime dalyvavusių moterų 60 proc. teigė, kad labiausiai pagalbos laukė iš partnerio, 38 proc. – iš mamos, 32 proc. – iš draugės. Kas penkta – iš sesers, brolio ar tėvo. Jei pagalbos nesulaukiama, krizė gali gilėti ir likti neišspręsta“, – aiškino B.Obelenienė.
Koks vyraujantis vyro atsakas į krizinį nėštumą? „Situacijos nesupratimas, priešiškumas negimusiam vaikui, psichologinė prievarta ir smurtas: arba abortas – arba pametu“, – kalbėjo profesorė.
Sprendimą gali pakeisti reali pagalba
B.Obelenienė pažymėjo, kad Airijos nacionalinėje apskaitoje nustatyta, kad 16 proc. visų nėštumų, kuriuos 2010 metais patyrė moterys, buvo apibrėžiami kaip kriziniai. 41 proc. iš jų nebuvo planuotas.
„Krizinio nėštumo metu net 34 proc. moterų galvoja apie savižudybę, 4 proc. iš jų – nuolat“, – akcentavo pranešėja.
JAV krizinių nėštumų skaičius labai didelis – tokiais laikomi net 37 proc. visų nėštumų. Ne visi jie baigiasi abortais.
Kokia gauta pagalba gali padėti pakeisti sprendimą nutraukti nėštumą? „Problemos sprendimo paieška, vaiko gimimui palanki žinia, autoritetingas patarimas, gydytojų informacija apie abortą“, – vardijo B.Obelenienė.
Ji pateikė dar vienus pasaulio valstybių tyrimo apibendrintus statistinius duomenis. Skirtingose šalyse veikia skirtingos praktikos krizinio nėštumo atveju.
Veikia keli modeliai: privalomas nėščiosios konsultavimas be laukimo periodo po konsultavimo. Privalomas laukimas be konsultavimo. Privalomi abu. Ir neprivaloma nei viena, nei kita.
„Apibendrinus rezultatus, vidutinis aborto dažnis, tenkantis 1000 moterų 15–44 metų, šalyse, kur yra privalomas laukimas ir konsultavimas – pats mažiausias ir sudaro 9,2. Laukimo periodas be konsultavimo – 10,4. Neprivalomas laukimas, bet privalomas konsultavimas – 12,3. Neprivalomas nei konsultavimas, nei laukimas – 18“, – apžvelgė profesorė.
Seimo narys nori nuoseklumo
B.Obelenienės pastebėjimu, Lietuva yra vienintelė šalis, kur nedaroma sisteminių pagalbos moteriai žingsnių: „Feministinė retorika visiškai uždaro kelią bet kokiai diskusijai ir pagalbai moteriai.“
Konferencijoje dalyvavęs Seimo narys Rimantas Jonas Dagys svarstė, kad net žmonės, laikantys save krikščionimis, kalbėdami apie abortus pasiklysta argumentų pinklėse.
„Mokslas – mūsų pusėje. Mokslui aišku, kada gyvybė prasidėjo, o gydytojai, kurie mano, kad ji prasideda septintą nėštumo savaitę, tegul eina atgal į mokyklą. Ne į aukštąją, o mokyklą, nes tiems, kurie taip kalba, trūksta kvalifikacijos“, – kalbėjo parlamentaras.
Ar jūs už gyvybę? Ar prieš mirties bausmę? Tai kodėl skiriate mirties bausmę tik pradėtam vaikui?
Jis stebėjosi, kodėl saugant gyvūnus siekiama neleisti medžiotojams medžioti, tačiau norima leisti moterims pasirinkti, gimdyti ar ne.
„Neleiskime diskusijoms nueiti į šalikelę ir išlikime nuoseklūs. Klauskime žmonių: Ar jūs už gyvybę? Ar prieš mirties bausmę? Tai kodėl skiriate mirties bausmę tik pradėtam vaikui?“, – samprotavo R.J.Dagys.
Pagal galiojančius įstatymus Lietuvoje nutraukti nėštumą galima iki 12 savaitės.
2005–2006 metais Seimo narių grupė pirmą kartą įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo buvo siekiama apsaugoti negimusią gyvybę. Įstatymo projektas iki šiol nėra priimtas.
B.Obelenienės skaitytame pranešime dažnai skambėjo Airijos vardas. Joje gegužės pabaigoje vyks referendumas dėl griežtų abortų įstatymų liberalizavimo.
