Su Sigitu ir elegantiškąja jo žmona Daiva (paskutinio smetoninės Lietuvos žemės ūkio ministro Juozo Audėno dukra) susitinkame Kauno autobusų stotyje. Vasario 16 d. keleivių laukimo salėje atidaryta paroda, skirta Nepriklausomybės Akto signataro S.Banaičio atminimui. Būtent Saliamonui kauniečiai turi būti dėkingi už tai, kad Kauno autobusų stotis yra tokioje patogioje vietoje.
Kauno užmiestinė autobusų stotis buvo įkurta 1922 m. prie Nemuno krantinės esančiame mažame sklype. Sunkiai ją kas atrasdavo. Saliamonas tą žinojo ir išsikėlė sau tikslą. Įpusėjęs septintą dešimtį, jis ėmėsi vadovauti šiai primityviai stočiai. Galiausiai Saliamonui pavyko išrūpinti geresnį žemės sklypą prie geležinkelio stoties. Statybos pareikalavo daug lėšų ir laiko. Deja, oficialaus atidarymo signataras taip ir nesulaukė: stotis duris atvėrė 1935 m. – dveji metai po jo mirties.
Nesulaikė ašarų
„Kaip gardžiai kvepia“, – uosdamas Kauno autobusų stoties kavinėje sklindantį verdamų cepelinų kvapą, nusišypsojo Sigitas Banaitis.
Paklaustas, ar minint tokią gražią Lietuvai sukaktį, virpa širdis, pašnekovas prisipažino net apsiašarojęs.
Jam ir jo žmonai vasario 16-ąją surengta ekskursija po pernai duris naujai atvėrusią autobusų stotį. Nors ir pasiramščiuodamas lazdele, Sigitas pastatą apžiūrinėjo vaikščiodamas itin energingai. Išsakė mintį, jog Lietuvai tetrūksta pačiai pradėti gaminti savus autobusus. Nestokojo signataro anūkas ir humoro jausmo, sklandžiai lietuviškai dėstė savo mintis.
„Lietuviai visuomet galės parduoti gėlą vandenį. Jo po žemele – nesvietiškai daug“, – teigė jis.
15min žurnalistei pavyko pakalbinti signataro anūką. Paklaustas, ar minint tokią gražią Lietuvai sukaktį, virpa širdis, pašnekovas prisipažino net apsiašarojęs.
„Gal 5 valandas televiziją žiūrėjom – istorinę medžiagą, vakar Seime lankėmės. Mes, kaip vaikai, turime labai jautrių prisiminimų iš to laikmečio. Apie tuos prisiminimus negalvoji, nebent juos kas ima ir pažadina.
Seime taip gražiai kalbėjo Valdas Adamkus, profesoriai. Apie pirmąją Lietuvos pradžios istoriją. Kaip puikiai susiklostė aplinkybės, leidusios Lietuvai gauti de jure teises. Vienas profesorius teisingai pasakė: „Tai buvo stebuklas“. Tai išties buvo to meto stebuklas. Vokiečiai buvo nutarę, jog Lietuvą, Latviją, Estiją pavers atskira valstybe vokiečių rankoje. Toje valstybėje Lietuva būtų turėjusi mažą rolę. O kas iš to išėjo? Senelis ir kiti signatarai nusprendė: reikia rinkti karalių, kuris apgintų. Bet, ačiū Dievui, Vokietija subyrėjo po karo, ir karaliaus neprireikė. Už tai gavome laisvą Respubliką.
Jos tęsinys yra puikus. Visi, kurie norėjo mus nualinti, uždaryti į narvelį, žlugo. Dėkingas lietuviams, kad jie išsilaikė, išlaikė savo kultūrą. Tai – fantastiškas dalykas. Tikiuosi, kad kada nors kas nors tai įrašys į storą istorijos knygą“, – su 15min savo jausmais dalijosi S.Banaitis.
Įsteigė senelio vardo stipendiją
Ar neskaudu, kad prabėgęs sovietmetis beveik ištrynė Lietuvai, o ypatingai Kaunui, savęs daug atidavusio Saliamono Banaičio vardą lietuvių atmintyje? Išgirdęs klausimą, Sigitas susimąstė.
„Žodis „skaudu“ yra tikra šventa tiesa. Senelio darbai iš tikrųjų yra neapdainuoti. Su žmona Daiva mėginame sugrąžinti jį į priešakines eiles. Savomis lėšomis įsteigėme VDU Saliamono Banaičio stipendiją. Už darbus, kurie niekad nebuvo daromi anksčiau. Šiais metais ji bus skirta Gediminui Kasparavičiui, kuris magistriniui darbui pasirinko temą apie Lietuvos upių transportą (Saliamonas, suvokdamas, kad vandens transportas – itin pigus ir reikalingas, subūrė keliolika laivininkystės reikaluose nusimanančių vyrų ir įsteigė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę; 1920 m. kovą į Kauną iš Jurbarko atplaukė pirmasis šios bendrovės garlaivis, kurį pasitiko didžiulė kauniečių minia, laivyba Nemunu suklestėjo – aut. past.).
Kodėl šiandien nebeklesti laivyba Nemunu? Nebėra ryžto to daryti. Tais laikais juk nebuvo autobusų, Nemunas buvo labai svarbus judėjimo kelias“, – patikino S.Banaitis.
Pernai Sigitas ir Daiva savoje šeimoje netikėtai atrado menininkę Mariją Minginaitę, apie kurią, mirusią dar per karą, bet palikusią keletą dešimčių paveikslų, patys nieko nežinojo. Atradę nusprendė jos atminimą „iškelti į viršų“. Surastus giminaitės paveikslus, o kartu ir jos gyvenimą, aprašė VDU studentė. Jai pernai metais ir buvo skirta pirmoji Saliamono Banaičio stipendija.
Ruošiasi pastatyti signataro paminklą
Beklausant Sigito ir Daivos pasakojimų, susidaro įspūdis, kad atsiminimus apie visai Lietuvai svarbius žmones iš praeities šešėlių kelia tik jų giminaičiai. Ar valstybei tas atminimas nerūpi?
Senelį įsivaizduoju sėdintį ant suoliuko, rankose – atversta knyga, ant galvos – kapitono kepuraitė. Šalia jo kojų – dar dvi knygos. Suolas prailgintas, kad mokiniai, studentai galėtų šalia prisėsti. Statula turėtų išdygti prie „Aušros“ gimnazijos.
„Dabar jau kiek sukruto. Mes patys turime planą. Kaune norime pastatyti Saliamono Banaičio paminklą. Tam reikės visų lietuvių pagalbos. Štai Vileišis Laisvės alėjoje žengia su „portfeliu“ rankose (paminklas atidengtas pernai metų liepą – aut. past.). Jam tai tinka. O savo senelį įsivaizduoju sėdintį ant suoliuko, rankose – atversta knyga, ant galvos – kapitono kepuraitė. Šalia jo kojų – dar dvi knygos. Suolas prailgintas, kad mokiniai, studentai galėtų šalia prisėsti. Statula turėtų išdygti prie „Aušros“ gimnazijos, kurią, pirmąją lietuvišką mokyklą Kaune, įkūrė būtent mano senelis. Dabar gimnazijos pastatas toks niūrus“, – idėja pasidalijo Sigitas.
Pastatyti Jono Vileišio statulą Kaune prireikė 90 tūkst. eurų. Panašiai tiek reiks ir S.Banaičio skulptūros įgyvendinimui. Pensininkai Sigitas ir Daiva tiek patys skirti negali, todėl bus kreiptasi pagalbos į lietuvius, pirmiausia – buvusius „Aušros“ gimnazistus, kurių daugelis jau nebegyvena Lietuvoje.
„Aukodami pinigus žmonės nori kažką palikti po savęs. Nusprendėme suteikti gražią plytelę, ant kurios – aukotojo vardas ir pavardė bei metai, kada jis baigė „Aušros“ gimnaziją. Tos plytos sudarys paminklo pagrindą. Aplink būtų galima pasodinti gėlių ar krūmų. Plytelė bus skiriama tiems, kas aukos 50 eurų ir daugiau. Juk 50 eurų – geri pietūs Vilniuje. Gali juk kartą tų pietų atsisakyti tie, kurie gimnazijos laikus prisimena itin teigiamai. Kreipsimės pagalbos ir į Kauno merą, kuris, kiek girdėjome, yra žmogus, noriai priimantis idėjas, gražinančias Kauną“, – tikino Sigitas.
Dėl sugrįžimo į Lietuvą atkalbėjo gydytojas
Paklaustas, ar niekuomet neaudė minties sugrįžti į Lietuvą, signataro anūkas prisipažino: tokių norų išties buvo, bet sulaikė gydytojai.
„Sustabdė mintys apie sveikatos priežiūrą. Juk neturėtume socialinio draudimo. O JAV sveikatos priežiūra mums beveik nekainuoja. Kas mėnesį mokame 214 dolerių ir gauname pilną priežiūrą. Lietuvoje to nėra. Tad grįžti būtų per didelė rizika. Gali Lietuvoje gyventi iki 80-ties metų. Vėliau pradeda prastėti sveikata“, – patikino pašnekovas.
Jam antrino ir 77-erių metų žmona Daiva, paaiškinusi, kad grįžti į Lietuvą mintys kilo tik sulaukus garbaus amžiaus. Anksčiau jie abu buvo įsisukę į darbus, tad palikti JAV negalėjo. O ir Amerika jau buvo tapusi savais namais, juk joje Daiva apsigyveno būdama vos 8-erių metų, Sigitas – 12-ikos, neturėdami jokio pasirinkimo.
„Ji labai gražiai atrodo ar ne?“, – žvelgdamas į savo žmoną, netikėtai paklausė Sigitas.
Daiva kiek susigėdo ir angliškai atkirto: „Apie ką tu čia dabar kalbi?“. Abu nusišypsojo.
„Taigi giriu tave, vaikeli. Gal blyną už tai kokį gausiu. Iškepsi“, – kol Daiva juokėsi balsu, komplimentų priežastis paaiškino Sigitas.
Atviro ir nuoširdaus jų tarpusavo ryšio niekas nepaslėptų. Ko gi JAV ilgisi ši šeima?
„Mes žiemos nebijom, karščio bijome. Teksaso valstijoje gyvenome dvi vasaras. Nutarėme išsikraustyti, nes pamanėme, kad tas karštis mus užmuš. 92 dienas vyravo 40 ir daugiau laipsnių karštis. Ilgimės ir gražiai tyrai mąstančių žmonių. Lietuvių kultūra tiesiog suklestėjo. Laisvė kūrybai žavi. Televizijos programos labai pagerėjo per du dešimtmečius. Tiesa, stebėti LRT internetu – sudėtinga. Stringas kas 20 sekundžių“, – Lietuvos privalumus vardijo Sigitas.
Daiva prisipažino skaitanti lietuvių bendruomenės JAV leidžiamą „Draugą“. Tai seniausias pasaulyje be pertraukos leidžiamas lietuviškas laikraštis, pradėtas leisti 1909 m. liepos 12 d. Pensilvanijos valstijoje, nuo 1912 m. liepos 4 d. – Čikagoje.
Knygnešys, veikėjas Lietuvos labui
„Jei rūbai suplyš – susilopykit, jei batai prakiurs – susitaisykit, bet Lietuvai niekada pinigų nesigailėkit“, – toks buvo Saliamono gyvenimo kredo. Gyveno jis ne dėl savęs, šeimos, o dėl Lietuvos ateities. Ar šie žodžiai išties skambėjo signataro lūpose? Gal tai – istorikų prasimanymai?
„Tai buvo senelio įsakymas, kuris persidavė per giminaičius iš kartos į kartą. Jis tikrai tai sakė. Šiandien parodoje matėme ir kitą jo citatą: „Neįkvėpsi tautos gyvybės, jei tik vienu kuo rūpinsies“. Galiu tik patvirtinti. Senelis man – knygnešys, veikėjas Lietuvos labui. Tokią jis užsidėjo sau gyvenimo užduotį.
Ačiū Dievui, kad babutė (Saliamono žmona Marijona, Sigito močiutė – aut. past.) buvo stipri moteris, viena sugebėjo tvarkytis ūkyje. Jos niekas už tai neįvertino. Tačiau ji buvo viena, bet nevieniša. Banaičių namuose niekuomet netrūkdavo svečių. Su Banaičiais visi norėjo bendrauti. Jie buvo įtakingi. Beje, mažai kas žino, bet senelis kaime įsteigė teatrą. Tarp beržų. Esu jame dar vaikas buvęs. Įsteigė tam, kad jaunimas galėtų išmokti retorikos – viešai kalbėti. Kiekvienas jo darbas turėjo užmačias“, – teigė Sigitas.
„Neįkvėpsi tautos gyvybės, jei tik vienu kuo rūpinsies“.
Paklaustas, ar skausminga Lietuvai istorija gali pasikartoti, Saliamono anūkas patikino, jog rusai išties plečiasi. Tik šiais laikais jie ėmėsi kiek kitokio – intelektualinio karo.
„Jie gadina rinkimus. Kai Jungtinėje Karalystėje vyko balsavimas dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos, kiek Putinas propagandos paleido. Jo tikslas – kiek galima labiau sumažinti Europos įtaką pasauliui. Tolimesnis jo žingsnis – Prancūzija ar Olandija. Vyksta intelektualinis-politinis karas. Ir JAV prezidentas yra pririštas“, – pabrėžė Sigitas, chemikas, filosofas, bankininkas, tarnavęs JAV kariuomenėje, vėliau dirbęs finansų ir tarptautinės prekybos srityse.
Lyginamas su seneliu
Jis dažnai savo veiklumu lyginamas su Saliamonu Banaičiu. Neva tai iš visų signataro vaikų ir anūkų yra panašiausias į didį savo šeimos narį. Išgirdęs tai, Sigitas nuoširdžiai nustebo: „Tai man – didžiausias komplimentas. Pažiūrėkit į mano plaukus – aš, kaip ir senelis, neturiu jų. Saliamonui svarbiausia buvo mokslas. Net sulaukęs 60-ties, jis nusprendė studijuoti. Iš giminaičių esu girdėjęs, jog ryždamasis vėlyvoms studijoms, jis pasakė: „Kas tai yra negerai su pasaulio ekonomika ir politika. Aš tai noriu išsiaiškinti“.
Beje, JAV sutikau žmogų, pavarde Krumplys, kuris tuomet studijavo ekonomiką kartu su seneliu, sėdėjo viename suole. Jo nuomone, senelis turėjo gražią šypseną ir puikų humoro jausmą, kas tuometinėje visuomenėje nebuvo įprasta. Lietuvoje tais laikais turėjai būti rimtas. Jis mėgo su jaunimu bendrauti. Visuomet skatino mokytis“.
Šiandien Sigitas ir Daiva gyvena mažame Lyndeno miestelyje netoli Kanados sienos. Jame – vos 13,5 tūkst. gyventojų, tačiau veikia 9 bankai, 2 bankeliai ir 12 bažnyčių.
„Bankų kiekis parodo, jog žmonės taupo. Netrukus turėtų atsikelti apie 1,2 tūkst. gyventojų, nes statomas kvartalas. Turime ir vieną smuklę. Ją lankome dėl itin gerų sriubų. Lyndeną norima paversti olandiško tipo miesteliu, nes prieš 200 metų jame buvo auginamos tulpės. Šiandien gausu šilauogių, aviečių. Nemažai ir grybų. Tiesa, baravykų skonis visai kitoks nei Lietuvoje, nes juos renkame balandžio pabaigoje. Nereikia nei virti ar kepti – dedi tiesiai ant salotų“, – gyvenamosios vietos ypatumais pasidalijo Sigitas, Lietuvą kasmet lankantis nuo jos nepriklausomybės atgavimo.
Apie Saliamoną Banaitį ir jo nuveiktus darbus galite paskaityti čia.
