Jos vykdomai kalinių integracijos programai iš Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto šiems metams skirta 10 tūkst. eurų. Praėjusiais metais tokiai programai buvo skirta 100 eurų mažiau – 9 tūkst. 900 eurų, o 2021 metais tokios programos dar nebuvo.
Savivaldybė jau antrus metus skiria pinigus pagelbėti grįžtantiems iš įkalinimo įstaigų, tačiau, kaip pastebi Nuteistųjų integracijos programos vadovė Renata Dubauskė, tokia pagalba reikalinga ne visiems. O kur nukeliauja ir kam panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, skirti integruoti buvusius kalinius į visuomenę, R.Dubauskė papasakojo „Rinkos aikštei“.
– Renata, metiniame savivaldybės administracijos veiklos plane buvo numatyta, jog per visus šiuos 2023 metus iš įkalinimo įstaigų į Kėdainių rajoną grįš 40 nuteistų asmenų. Ar visiems grįžtantiems iš įkalinimo įstaigų reikalinga pagalba integruojantis į visuomenę?
– Toks grįžtančiųjų skaičius per metus buvo prognozuojamas, bet jau šiandien turime 53 pranešimus apie planuojamus lygtinius ar su bausmės pabaiga paleidimus iš įkalinimo įstaigų, o dar ne metų pabaiga. Per šių metų pirmąjį pusmetį, mūsų žiniomis, į laisvę Kėdainių savivaldybėje grįžo 21 asmuo.
Skaičius nėra visiškai tikslus, nes ne visi grįžę kreipiasi pagalbos. Vieniems socialinės pagalbos nereikia, nes geba tvarkytis savarankiškai, turi socialinį ratą žmonių (šeimos, artimieji, draugai, kolegos ir pan.), kurie padeda ir palaiko. Tam tikra dalis grįžusių po laisvės atėmimo bausmės atlikimo nedrįsta kreiptis pagalbos, dar kita dalis mano, kad gebės savarankiškai įsilieti į visuomenės gyvenimą, bet pervertina savo jėgas ir vėl suklumpa.
Lietuvos visuomenės požiūris į nuteistuosius yra stigmatizuotas. Net 88 procentai lietuvių nenorėtų gyventi kaimynystėje su teistu asmeniu.
– Kokia pagalba teikiama iš įkalinimo įstaigų grįžtantiems asmenims?
– Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programa savo veikla siekia sušvelninti žmogaus išėjimą į laisvę, suteikti vilties, kad yra galimybė pasikeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pagal „Iš pataisos įstaigų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos“ tvarkos aprašą gavę pranešimą apie planuojamą paleisti į laisvę kėdainiškį, įgyvendiname antrąjį socialinės integracijos etapą. Nemaža mūsų darbo dalis vyksta įkalinimo įstaigose padedant nuteistiesiems pasirengti grįžimui į laisvę. Esame atpažinę ir įsivertinę, kad pagalbos procesas vyksta daug sėkmingiau, kai kontaktas su nuteistaisiais yra užmezgamas dar jiems atliekant laisvės atėmimo bausmę.
Kartu su besiruošiančiu į laisvę įsivertiname, kokios pagalbos jam reikia, susidarome veiksmų planą. Siekiame įkalinimo įstaigoje susitikti ne mažiau kaip 2–3 kartus. Intensyvesnis pagalbos procesas prasideda žmogui grįžus į laisvę – gyvenamosios vietos suradimas/deklaravimas, įsiskolinimų problemų su antstoliais sprendimas, priklausomybės ligos, sveikatos problemos, teisinės pagalbos poreikis, pagalba atsidarant banko sąskaitą ar užsiregistruojant Užimtumo tarnyboje, informavimas apie socialines išmokas, palydėjimas, tarpininkavimas ir atstovavimas. Taip pat pagalba iškilus santykių sunkumams šeimoje ar su artimaisiais.
Nuo 2022 metų teikiame pagalbą ne tik nuteistiesiems, bet ir jų artimiesiems, šeimų nariams Lietuvoje.
– Ar visi asmenys noriai priima pagalbą, o gal yra tokių, kurie jos atsisako?
– Savo darbo praktikoje sutinkame žmonių, kurie atsisako pagalbos. Kartais atsisakymas būna nurodytas pranešime, kurį mes gauname, bet mes vis tiek kviečiame į gyvą susitikimą įkalinimo įstaigoje. Ir yra buvę atvejų, kad žmogus, atsisakęs pagalbos, pokalbio metu pakeitė nuomonę ir mes nukeliavome gražų bendradarbiavimo kelią, bet yra ir nenorinčių priimti pagalbą. Tokį žmogaus pasirinkimą gerbiame ir tik paliekame informaciją, kaip mus rasti, pasikeitus situacijai.
Kaip ir minėjau anksčiau, yra dalis nuteistųjų, turinčių puikius socialinius įgūdžius, tvirtus išlaikytus santykius su šeima ir artimaisiais, permąsčiusius savo gyvenimo kelią ir kuriančius naujus planus gyvenimui laisvėje. Jie pagalbai poreikio neturi, bet dažniausiai mielai kalba ir dalinasi savo išgyvenimais, o grįžę į laisvę paskambina pranešti, kad jiems viskas gerai ar net užsuka puodeliui arbatos ar kavos.
– Metiniame savivaldybės administracijos veiklos plane numatyta skirti 10 tūkst. eurų grįžusių asmenų iš įkalinimo įstaigos jų integracijai. Kur ir kam panaudojami šie pinigai? Ar užtenka savivaldybės skiriamų lėšų?
– Iš savivaldybės skiriamų lėšų apmokamas pusės etato socialinio darbuotojo darbo užmokestis, dengiamos kelionių išlaidos vykstant į įkalinimo įstaigas, kurios yra gana plačiai pasklidę – Alytus, Marijampolė, Pravieniškės, Panevėžys. Taip pat paruošiame ir pagal poreikį daliname paramos maistu ir higienos priemonėmis rinkinius ką tik grįžusiems į laisvę. Turėjome ir ekstremalių situacijų, kai netekusiems artimojo ir gyvenamosios vietos, pirkome maistą, organizavome paramą drabužiais.
Labai džiaugiamės, kad Kėdainių savivaldybei rūpi nuteistieji ir jų sėkmingas grįžimas į visuomenę.
Skirtos lėšos suteikia galimybę nepalikti likimo valiai socialiai pažeistų žmonių, pagal galimybes jiems padėti ir juos palydėti. Matome, kad grįžtančių skaičiai didėja, o tai reiškia, kad didėja ir mūsų veiklos sąnaudos, kas turėtų lemti ir proporcingą finansavimą.
– Gal galėtumėte palyginti su ankstesniais metais, kokiam skaičiui asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigos, buvo suteikta pagalba integruojantis į visuomenę?
– Per praėjusius metus mus pasiekė 48 pranešimai – 37 apie galimą lygtinį paleidimą, 11 apie atlikusius terminuotą bausmę. Su visais, besiruošiančiais gyventi laisvėje, susitikta įkalinimo įstaigose ir vyko pirminės konsultacijos, poreikių įvertinimas ir pagalbos plano sudarymas. Grįžusiems į laisvę 13 asmenų buvo suteiktos paslaugos: gyvenamosios vietos suradimas ir deklaravimas, pagalba tvarkant dokumentus piniginei paramai gauti, nukreipimas į sveikatos priežiūros paslaugas, priklausomybės ligų gydymas, įdarbinimas, antstolių įsiskolinimų problemų sprendimas, socialinių ryšių atkūrimas. Pagal poreikį palydėjome, tarpininkavome ir atstovavome savo klientų interesams.
Net toks mums kasdienis dalykas, kaip nuėjimas į parduotuvę nusipirkti maisto, gali būti didelis iššūkis iš įkalinimo grįžusiam žmogui ir tenka jį palydėti.
– Kam lengviau – vyrams ar moterims – integruotis į visuomenę grįžus iš įkalinimo įstaigų?
– Didžioji dalis visų įkalintų asmenų Lietuvoje yra pilnamečiai vyrai, moterys sudaro tik 4–5 proc. įkalintų asmenų. Tad į Kėdainių savivaldybę per metus grįžta 1–3 moterys. Sunku objektyviai įvertinti ir palyginti grįžimo į visuomenę sunkumą ar lengvumą pagal lytį, bet praktinėje veikloje pastebiu, kad visuomenės požiūris į laisvės atėmimo bausmę atliekančias moteris yra griežtesnis, nei į vyrus. Visuomenė lyg keltų moterims aukštesnius moralės standartus. Integracijos sėkmė, manau, labiausiai priklauso nuo asmeninės motyvacijos ir turimų žmogaus resursų, nepriklausomai nuo lyties.
– Kaip apskritai minėtiems asmenims Kėdainių rajone sekasi integruotis, t.y. kaip juos priima visuomenė, ar sudėtinga jiems rasti darbą ir jame išsilaikyti ir pan.?
– Iš dalies jau kaip ir atsakiau į šį klausimą anksčiau. Mes net ir labai norėdami negalime išspręsti visų problemų už klientą, bet esame pasiruošę paėjėti su klientu tiek, kiek jam mūsų pagalbos reikės, grįžimui į visavertį gyvenimą. Galime padėti žmogui, kiek jis pats yra pasirengęs pokyčiui. Todėl pirmiausia ir siekiame įžiebti ar palaikyti viltį, kad yra galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Kartais net pajuokauju, kad mes esame savo klientų „sirgaliai“ – džiaugiamės, kai pavyksta ir išgyvename dėl jų nesėkmių.
Vis tik grįžti po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o ypač, jei ji truko ilgesnį laiko tarpą, ir pradėti iš naujo kurti gyvenimą yra sunku. Labai svarbu, kiek visuomenė ir artima aplinka, jei tokia yra, priima ir palaiko žmogų. Net toks mums kasdienis dalykas, kaip nuėjimas į parduotuvę nusipirkti maisto, gali būti didelis iššūkis iš įkalinimo grįžusiam žmogui ir tenka jį palydėti.
– Gal žinote, kaip darbdaviai žiūri į tokius asmenis, t.y. ar noriai priima juos į darbą?
– Lietuvos visuomenės požiūris į nuteistuosius yra stigmatizuotas. Net 88 procentai lietuvių nenorėtų gyventi kaimynystėje su teistu asmeniu. Tačiau darbdavių požiūris yra palankesnis nei visuomenės, nes jie ne tiek vertina žmogaus praeitį, kiek jo gebėjimus, motyvaciją ir norą dirbti. Gal kiek sunkiau, kai bendruomenė yra mažesnė ir vieni kitus daugiau pažįsta, gali atsirasti asmeniškumų dėl patirtos žalos ir pan. Kartais grįžusieji po įkalinimo nusprendžia slėpti ir nesakyti darbdaviams apie savo bausmę, o kiti dar probacijos priežiūroje su apykoje įsidarbina.
Aš asmeniškai skatinu priimti savo gyvenimo istoriją ir jos neslėpti. Teko padėti rašyti motyvacinį laišką žmogui, kuris beveik neturėjo jokios darbinės patirties dėl ilgos įkalinimo bausmės, bet laiške išdėstė apie savo norą keistis ir gyventi kitaip. Šiandien jis dirba ir tai man didelė sėkmės istorija.
– Renata, gal turite informacijos, kiek asmenų iš Kėdainių rajono kasmet patenka į įkalinimo įstaigą (pvz., per pastaruosius penkerius metus)? Už kokius nusižengimus dažniausiai įkalinami asmenys?
– Tokios informacijos mes neturime. Teikdami socialines paslaugas nuteistą žmogų sutinkame čia ir dabar, jo esamoje situacijoje. Niekada nesiteiraujame, už kokį nusikaltimą jis atlieka bausmę – tai gali atskleisti tik pats žmogus, jei jam tai kažkuo yra svarbu. Tokios informacijos nėra pranešime apie rengiamą paleidimą į laisvę asmenį, kurį mes gauname. Manau, kad visai nėra svarbu, už kokį nusikaltimą žmogus atliko bausmę, daug svarbiau, ar tos bausmės metu žmogus gavo reikiamą pagalbą, kad pergalvotų šį savo poelgį, jo pasekmes nukentėjusiems, artimiesiems ir sau pačiam.
Neprisilietus prie konkretaus žmogaus istorijos, jis dažniausiai ir lieka apibrėžtas savo veiksmo – padaryto nusikaltimo. O mūsų visų pareiga padėti suklupusiam žmogui atsikelti ir vėl neparklupti, jei norime gyventi saugesnėje visuomenėje.
