Vienas iš penkių Lietuvos gyventojų vis dar gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos.
Nors, Statistikos departamento duomenimis, lyginant su 2018-aisiais, 2019 metais skurdo lygis šalyje sumažėjo 2,3 procentinio punkto, kas vertė džiūgauti ir tuo metu valdžiusius „valstiečius“, svarių priežasčių džiugesiui vargu ar yra.
Praėjusiais metais prasidėjusi bei tebesitęsianti COVID-19 pandemija, specialistų teigimu, tik pagilino ir taip didelę, kartas apimančią skurdo problemą Lietuvoje.
„Tai, kad poveikį pandemija turės, faktas, mes neišbrisime iš krizės visai sausi. Dažniausiai per visas krizes nukenčia silpniausi visuomenės nariai, kurie ir šiaip turi mažesnes pajamas“, – 15min sakė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) direktorė Aistė Adomavičienė.
Nors tikrasis COVID-19 pandemijos poveikis statistikoje atsispindės tik 2022-aisiais, kai bus įvertinta ir susisteminta praėjusių metų gyventojų finansinė padėtis, pažymėjo ji.
Dažniausiai per visas krizes nukenčia silpniausi visuomenės nariai.
Maisto poreikis išaugo 2–3 kartus
Lietuvos „Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė 15min teigė, kad pandemijos metu pagalbos poreikis gyventojams kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Vilniuje, išaugo 2–3 kartus.
Telšių mieste įprastai „Carito“ valgykla maitindavo 40 žmonių. Per pandemiją šis skaičius padidėjo iki 80.
„Išaugęs pagalbos poreikis maistu buvo pastebimas ne tik mūsų valgyklose, tačiau ir kitose veiklose, pavyzdžiui, vaikų dienos centrai taip pat organizavo vaikų ir jų šeimų aprūpinimą maistu, kas iki pandemijos nebuvo dažna praktika, nes vaikai pavalgydavo dienos centre“, – pastebėjo D.Bukeikaitė.
Jos teigimu, pandemijos metu nemažai žmonių susidūrė su kompiuterinio raštingumo gebėjimų trūkumais, todėl kilo problemų teikiant pagalbą nuotoliniu būdu.
„Taip pat žmonės, ypač gyvenantys regionuose, ne miestų centruose, įgyvendinant karantino priemones, susidūrė su judėjimo galimybių apribojimu, kadangi buvo sumažinti viešojo transporto srautai. Daliai žmonių kilo keblumų nuvykti, parvykti iš darbo.
Tikrai pasitaikė atvejų, kad žmonės neteko darbų, sumažėjo jų pajamos tiek dėl darbo netekimo, tiek dėl ilgo buvimo prastovose. Kelis kartus išaugo poreikis emocinei pagalbai“, – situaciją dėstė D.Bukeikaitė.
Kelis kartus išaugo poreikis emocinei pagalbai.
NSMOT praėjusių metų balandį atlikta gyventojų apklausa parodė, kad dešimtadaliui Lietuvos gyventojų (11 proc.) trūko pinigų maistui, o penktadaliui (19 proc.) trūko lėšų būsto nuomai ar komunaliniams mokesčiams.
4 iš 10 apklaustųjų teigė, kad jų arba jų artimųjų pajamos smarkiai sumažėjo. Liepos mėnesį pakartota apklausa didelių pakitimų nerodė.
„Tai tokios tendencijos nelabai džiuginančios“, – tyrimą komentuodama pažymėjo A.Adomavičienė.
Krizėms nepasiruošę
Ji akcentavo, kad pusė Lietuvos gyventojų apskritai nėra pasiruošę krizėms, kitaip tariant – dar iki pandemijos neturėjo santaupų nenumatytoms išlaidoms, todėl tokie apklausos rezultatai nestebina.
„Pusė gyventojų, jeigu kas nors nutiktų, tarkime, sveikatos reikalai, ar sugestų šaldytuvas, paskutinė turima mašina, su kuria važiuoji į darbą, netgi tų 300 eurų nenumatytoms išlaidoms neturėjo.
Kai jie neturėjo santaupų, jokios pagalvės patys pasidėti negalėjo. Ir tokių žmonių iki krizės buvo 50 proc., todėl bet kokia pagalba, kuri ateina iš valstybės ar nevyriausybinių organizacijų, yra be galo svarbi“, – kalbėjo skurdą ir atskirtį mažinančių organizacijų tinklo atstovė.
A.Adomavičienės teigimu, pandemijos akivaizdoje atsirado gražių iniciatyvų, nevyriausybinės organizacijos stengėsi „amortizuoti pajamų kritimą“, tačiau geriausiai padėti galinti vis tik yra valstybė, turinti atitinkamus resursus.
„Ji turi būti tas ramstis, kuris suveikia, kai žmonės atsiduria sudėtingoje situacijoje“, – pažymėjo specialistė.
Jaučia gėdą
Nors per šią krizę pagalbos ieškojo daugiau žmonių, dalis jų nesikreipė dėl jaučiamos gėdos.
A.Adomavičienės teigimu, vis dar gaji stigma, esą gauti paramą yra „žema“.
Nevyriausybininkė pasakojo, kad jai ne kartą yra skambinę gyventojai ir skundęsi, jog jų situacija dėl neužtikrintos orios pensijos ar su negalia susijusių paslaugų yra itin bloga, bet pasiūlius kreiptis į organizacijas, nuspręsdavo pagalbos atsisakyti.
„Sakydavo, man dar nėra taip blogai, aš nesu toks kritęs, nesu kažkoks „pašalpinis“, neisiu ir nesikreipsiu.
Tokia didžiulė stigma uždėta ant tų žmonių. Ji yra ir labai veikia žmones, kad jie net nesikreipia pagalbos, kuri priklausytų ir padėtų sudėtingoje situacijoje“, – patirtimi dalinosi specialistė.
D.Bukeikaitė pritarė, kad gyventojai pagalbos prašo nenoriai, dažniausiai tik tokiu atveju, kai bėda labai „prispaudžia“.
Neretai pagalbos paprašo ne patys sunkumų ištikti gyventojai, o, pavyzdžiui, jų kaimynai ar draugai.
Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.
„Žmonės iki paskutinės minutės stengiasi tvarkytis patys. Tačiau yra mūsų visų gyvenimuose situacijų, kai vieni patys ar su savo artimųjų pagalba nebegalime susitvarkyti su bėda bei konkrečia situacija. Tuomet neturi būti gėda prašyti pagalbos iš aplinkinių, t.y. konkrečių organizacijų, bendruomenės ir net visuomenės.
Žmogui visuomet reikia žmogaus. Ir laimėje, ir nelaimėje. Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas“, – kalbėjo ji.
Palietė įvairias amžiaus grupes
D.Bukeikaitės teigimu, pandemiją dėl savo amžiaus ir priklausymo rizikos grupėms sunkiausiai išgyvena senyvo amžiaus, vieniši bei sergantys žmonės.
Neretai pagalbos prašo ir šeimos su vaikais, ypač tos, kurios susiduria su nedarbo, skurdo problemomis.
„Manome, kad karantinas paveikė įvairaus amžiaus grupių žmones, o tam poveikiu įtakos turėjo žmonių situacija, kurioje jie yra, – skurdas, žemos pajamos, bedarbystė, artimųjų priklausomybių problemos, socialinių įgūdžių stoka ir pan.
Tarkime, daliai vaikų mokymasis nuotoliniu būdu buvo tikras iššūkis, matome, kad atsilikimas ugdymo procese tikrai bus“, – teigia „Carito“ generalinė sekretorė.
Tikėtina, sako ji, kad pandemija ir karantinas labiau paveiks regionuose gyvenančių žmonių kasdienybę – susitrauks darbo rinka, sumažės darbo vietų skaičius.
Sakydavo, man dar nėra taip blogai, aš nesu toks kritęs, nesu kažkoks „pašalpinis“, neisiu ir nesikreipsiu.
„Svarbu pastebėti, kad pandemija palietė ne tik skurdą ir socialinę atskirtį patiriančius žmones.
Pastebėjome, kad su rimtais sunkumais bei iššūkiais susiduria ir pasiturinčios šeimos, kurioms yra nesvetimos tokios bėdos, kaip artimųjų priklausomybės, ligos, konfliktai, skyrybos, netektys ir panašiai“, – kalbėjo D.Bukeikaitė.
Didėjo atskirtis tarp vaikų
A.Adomavičienės teigimu, pandemijos, ypač per pirmąjį karantiną, įtaką labiausiai pajuto vaikus auginančios šeimos, kurios ir taip sunkiai sudurdavo galą su galu.
„Žmonių pajamos krito, tėvai išėjo į prastovas, bet poreikiai išaugo, nes vaikai liko namuose. Tarsi tuos maisto paketus tiekdavo, bet vis tiek, kai vaikai yra namuose, ir užkandžiauti daugiau nori ar to tokio valgymo padriko atsiranda“, – pasakojo ji.
Taip pat išryškėjo ir didesnė atskirtis tarp vaikų, augančių mieste ir regione, bei pasiturinčioje šeimoje ir sunkiau besiverčiančioje.
Žmonių pajamos krito, tėvai išėjo į prastovas, bet poreikiai išaugo, nes vaikai liko namuose.
„Vaikai bet kokiu atveju buvo pažeidžiamiausia grupė visomis prasmėmis: tiek dėl mokymosi, dėl psichologinių ir taip pat finansinių dalykų.
Mes turime posakį – „nėra turtingų vaikų skurdžiose šeimose“. Jeigu šeimoje yra negerai, vienas iš tėvų netenka darbo ar abu, tai iš karto kerta per patį vaiką ir jo būseną“, – pandemijos padarinius dėstė specialistė.
Karantino metu daugelis vaikų neteko galimybės gauti ir neformalųjį ugdymą, kuris, pasak specialistės, itin svarbus vaikams, neturintiems namuose galimybės įgyti kitų kompetencijų.
„Jis faktiškai dingo, jei tai nebuvo komerciniai būreliai, kurie stengiasi išlaikyti vaikus ir patys vykdyti veiklas nuotoliniu būdu.
Bet nepamirškime, kad nemaža dalis šeimų neturi galimybės apmokėti tokių būrelių. Nemaža dalis vaikų gaudavo neformalų ugdymą mokyklose. Kažkodėl pradėjus mokytis nuotoliniu būdu, neformalus ugdymas dingo visiškai“, – teigė ji.
Atliktas tyrimas parodė, kad vaikai, turėję galimybę gauti neformalųjį ugdymą ir karantino metu, geriau jautėsi, turėjo daugiau motyvacijos mokytis bei demonstravo geresnius rezultatus.
Todėl, A.Adomavičienės teigimu, siekiant užtikrinti vaikams vienodas galimybes ir mažinti atskirtį tarp jų, problemą reikia spręsti kompleksiškai – apjungti socialines ir švietimo paslaugas.
Kiek skiriame – tiek ir turime
Jeigu pandemiją paliktume nuošalyje, skurdo ir socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje vis tiek būtų vieni prasčiausių tarp ES šalių.
NSMOT vadovė pažymėjo, kad bendrai labiausiai skursta bedarbiai, senjorai, neįgalieji, žmonės, kurie neturi darbo arba dėl įvairiausių priežasčių negali jo dirbti.
Jų gaunamos pajamos yra per mažos norint išbristi iš skurdo.
„Kai kalbame apie 2020 metais paskelbtą statistiką, (statistikoje vertinamos 2018 metų pajamos bei pensijų dydis), skurdo rizikos riba buvo 379 eurai, tačiau vidutinė senatvės pensija – 312 eurų, tai reiškia, kad vidutinis statistinis pensininkas Lietuvoje net nesiekia tos skurdo rizikos ribos“, – situaciją, su kuria susiduria Lietuvos senjorai, apžvelgė A.Adomavičienė.
Tokias mažas pensijas lemia daug priežasčių, pažymėjo ji. Atlyginimai nėra dideli, minimali alga taip pat yra maža, atitinkamai ir pensija negali būti didelė:
„Sistemos nesuderinamumas, sisteminės spragos valstybėje yra“.
Kiek mes skiriame – tiek mes ir turime. Negali būti taip, kad mes nefinansuojame, bet mūsų rodikliai yra geri.
Specialistė apibendrino, kad priežastis, kodėl pagal skurdo rodiklius rikiuojamės ES gale, geriausiai iliustruoja socialiniai gyventojų apsaugai skiriamų lėšų dydis.
„Žiūrint, kiek mes skiriame finansavimo nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), tai skiriame dvigubai mažiau negu ES vidurkis, tai kiek mes skiriame – tiek mes ir turime. Negali būti taip, kad mes nefinansuojame, bet mūsų rodikliai yra geri“, – apibendrino ji.
Eurostato duomenimis, 2018 metais Lietuvoje socialinei apsaugai skirta 15,8 proc. nuo BVP, kai tuo metu ES vidurkis buvo – 27,9 proc.
Teiks individualią pagalbą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovai 15min atsiųstame atsakyme teigė, kad Vyriausybės programoje skurdą mažinti numatyta užtikrinant socialinės apsaugos išmokų adekvatumą ir tvarumą.
„Didelis dėmesys bus skiriamas pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, siekiant nė vieno žmogaus nepalikti visuomenės užribyje. Labai svarbios yra socialinės paslaugos bei kokybiškai veikianti užimtumo sistema.
Planuojama pereiti nuo vienodų socialinių paslaugų teikimo visiems, kuriems reikalinga parama, prie individualizuotų paslaugų, kurios būtų skirtos konkretaus žmogaus ar žmonių grupės poreikiams atliepti“, – rašoma SADM atsakyme.
Teigiama, kad efektyvesnė užimtumo politika yra vienas svarbiausių prioritetų, siekiant mažinti socialinę atskirtį ir skurdą šalyje.
