Susikompromitavusiam politiniam elitui nepriklausęs buvęs komikas V.Zelenskis prezidentu 2019 metais triuškinama persvara buvo išrinktas dėl pažadų užbaigti karą ir pažaboti korupciją. Greitai ištesėti jų nepavyko, o socialines problemas dar paaštrino koronaviruso pandemija.
Pernai rudenį prezidento partija patyrė skaudžių pralaimėjimų vietos valdžios rinkimuose. Išaugęs aukų skaičius Rytų Ukrainoje ir blėstančios viltys dėl reformų nusmukdė ir jo paties reitingus.
Kalbinant Sergejų, greta vyko piketas – baltas vėliavas su šūkiu „Išsaugokite smulkųjį verslą“ atsinešę protestuotojai skundėsi, kad pandemijos akivaizdoje yra diskriminuojami korumpuotų stambaus verslo oligarchų.
Centrinėje Kijevo Kreščiatik gatvėje, vedančioje iki Maidano, sutikta Irina pripažino į valdžią didelių vilčių nededanti.
„Nereikia laukti dienos, kada ateis karo pabaiga. Reikia dirbti ir mokytis. Gyvenimas tęsiasi,“ – sako moteris.
Socialinės problemos
Dėl didelės emigracijos Ukrainoje gyventojų skaičius mažėja, bet pats Kijevas pastaraisiais metais auga.
Oficialiais duomenimis, gyventojų skaičius sostinėje šiemet viršijo tris milijonus – nuo 2014 metų, kai prasidėjo karas, šis skaičius išaugo 100 tūkst.
Iš oro uosto į centrą vežęs taksistas Andrejus įsitikinęs, kad tikrasis gyventojų skaičius daug didesnis. Jis pasakoja, kad nemažai žmonių į sostinę atvyko iš prorusiškų separatistų okupuotų Luhansko ir Donecko teritorijų.
„Pažiūrėkite į dešinę. Šie daugiabučiai pastatyti ant smėlio, žmonės nebetelpa. Nežinau, kiek ilgai stovės šitie namai“, – pasakoja jis.
Vietiniams ypač daug nerimo kelia augančios kainos. Oficiali statistika rodo, kad metinė infliacija siekia 8 procentus, būsto kainos Kijevo centre panašios kaip Vilniuje.
V.Zelenskio sąjungininkai tikina, nors problemų dėl korupcijos kultūros daug, prezidento pastangos kartais pernelyg nuvertinamos: jie pabrėžia, kad teismų, žemės ūkio ir bankų reformos yra didžiausios per kelis dešimtmečius, o pažangai labiausiai trukdo Rusijos agresija ir tarptautinės paramos trūkumas.
Karo dvelksmas Mariupolyje
Gyventojų palaikymas Ukrainos vyriausybei ypač svarbus šalies rytuose, prie fronto linijos, skiriančios šalies kontroliuojamą teritoriją nuo Rusijos remiamų separatistų valdomų regionų.
Kijevo pastangas į savo pusę palenkti gyventojų širdis ir protus atspindi ir kelių būklė, judant iš Kijevo į šalies rytus.
Nuo sostinės artėjant Zaporožės link geras greitkelis pamažu virsta duobėtu kliūčių ruožu, tačiau vairuotojas nuramina – artėjant link fronto, kelias vėl pagerės.
Tai pasitvirtina. V.Zelenskio tikslas akivaizdus – sutvarkius greta fronto esančius Rytų Ukrainos kelius parodyti žmonėms skirtumą tarp separatistų užimtos Donbaso dalies ir vakarietišką kryptį pasirinkusios Ukrainos.
Kiek tai veikia žmonių nuotaikas, per trumpą laiką įsitikinti sunku. Mariupolio turguje dauguma kalbintų žmonių į kameras vengė kalbėti apie politiką.
Po ilgo įkalbinėjamo moteriško apatinio trikotažo pardavėja pasakojo gyvenanti su viltimi, kad viskas Mariupolyje „vėl bus kaip buvę“, bet užklausus apie politiką, pokalbį ji greitai pabaigia.
„Oi ne, šito tikrai nekomentuosiu. Praleiskime šitą klausimą“, – atsakė ji, paklausta apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus.
„Praleidžiam ir šį klausimą. Aš turiu savo nuomonę, kiti turi savo“, – pakartoja ji, pasiteiravus apie Rusijos karių telkimą pasienyje pastarąjį mėnesį.
Kitas Mariupolio gyventojas Vitalijus sako, kad iš miesto kojos nebuvo iškėlęs dvidešimt metų. Jo paskutinė kelionė 2000 buvo metais į Rygą.
Garbingo amžiaus senjoras tikina, kad daugiau kaip 13 tūkst. gyvybių nusinešusio karo praktiškai nejaučia, o kas vyksta fronte už 15 kilometrų neturi supratimo.
„Gyvename ir tiek, karas kažkada baigsis, bet kas jį baigs, kuris prezidentas – neaišku,“ – sako Vitalijus.
Tikinčių, kad tai įvyks valdant V.Zelenskiui, tiek Mariupolyje, tiek Kijeve dabar gerokai mažiau nei prieš dvejus metus.
Sergejus iš Maidano aikštės įsitikinęs, kad viskas yra vieno žmogaus – V.Putino rankose.
„Labai norėčiau, kad Putinas pagaliau pasakytų: užtenka to karo, užtenka žmonių mirčių. Man asmeniškai jau norisi ramybės“ – sako Sergejus.
Tačiau ramybė gali būti būtent tai, ko V.Putinas labiausiai nenori: stabili, demokratinė ir sėkminga Ukraina paskatintų rusus kelti Kremliui nepatogų klausimą – o gal tokia gali tapti ir pati Rusija?
