Vienas iš jų – Linas Slušnys, nuo 2020 m. dirbantis Seime, o prieš tai daugiau nei 20 metų padėjęs tvarkytis su panašiomis sielos bėdomis. Vaikų ir paauglių psichiatras buvo vienas iš Vaikų linijos įkūrėjų ir vadovas, Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro direktorius. Prieš tapdamas parlamentaru jis keliolika metų dirbo Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre.
L.Slušnys priklauso Sveikatos reikalų komitetui, Savižudybių ir smurto prevencijos bei Priklausomybių prevencijos komisijoms, yra Psichikos sveikatos pakomitečio pirmininkas.
Sužinokite:
- Kiek vaikų Lietuvoje gali patirti seksualinį smurtą ir kodėl žinomų atvejų skaičių sumažina pačios aukos
- Kodėl besitęsiantis seksualinis išnaudojimas grėsmingesnis už vieną išžaginimą
- Kaip vaikystėje seksualinę prievartą patyrę žmonės jaučiasi suaugę
- Kodėl kai kurios aukos nesiekia atpildo nusikaltėliams
- Ką padarė mamos prievartautas paauglys
- Kodėl danai pasodina prievartautoją prieš auką ir verčia prisipažinti nusikaltus
Nors pagal profesiją šiuo metu nedirba, politikas atmintyje saugo ne vieną nepilnamečio ar net suaugusio žmogaus istoriją apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą. Jos ne tik šokiruoja, bet ir palieka neištrinamą žymę aukų sieloje.
Kai kuriems gyti padeda kitų ir net nebūtinai artimųjų pagalba, visapusė parama, tačiau dažnas, net suvokęs, ką patyrė, nebenori dairytis atgal ir vėl krapštyti beužsitraukiančios žaizdos. Būna ir taip, kad auka vengia pakenkti. „Niekada neatleisiu sau, jei mamą pasodinsiu į kalėjimą“, – prisipažino moters prievartautas sūnus.
Ką išgyvena vaikai, patiriantys seksualinį smurtą, kodėl jie net suaugę ne visada nori atpildo kankintojams, kokią žymę ši prievarta palieka psichikoje, kas gali padėti pasveikti greičiau – ir aukai, ir smurtautojui? Savo patirtimi ir įžvalgomis apie tai L.Slušnys pasidalijo su portalu 15min.
