Baimė ir nežinomybė
Rusijos pradėtas karas sujaukė daugybės Ukrainos žmonių gyvenimus. Dalis jų mėgina įsikurti Lietuvoje. Tarp tokių – ir Antonina, besišypsanti jauna moteris, kuri, kaip sako, pirmus tris karo mėnesius negalėjusi net miegoti.
„Aš net neketinau išvykti į užsienį – buvome Vakarų Ukrainoje. Aš pati iš Zaporižios, ten, kur netoliese atominė elektrinė... Atvažiavau kovo 13 dieną į Vilnių, nuėjome į Registracijos centrą ir mus išsiuntė į Širvintas, nes neabejingi žmonės čia buvo pasiryžę priimti mūsų šeimą.
Mes atvykome su keturmečiu sūnumi, vyro mama ir močiute. Mano vyras liko Ukrainoje, Zaporižioje“, – apie tai, kodėl ji su šeima Širvintose, pasakojimą pradeda Antonina.
Kelionė į Lietuvą nebuvusi lengva ir greita: „Buvo daug nežinomybės, nesupratimo, baimės...“
Apsispręsti išvykti iš karo siaubiamos Ukrainos irgi nebuvę lengva. Antonina sako, kad tai jos vyras nusprendė ir net nesileido į kalbas – tiesiog išsiuntė moteris su vaiku ten, kur saugu.
„Mano vyras buvo iniciatorius – tiesiog lagaminai į rankas ir važiuokite, nes baisu, nes turime vaiką. Išvažiavome visų pirma dėl jo. Mūsų name buvo labai gera slėptuvė rūsyje, mes ten pirmosiomis savaitėmis ir gyvenome. Tačiau vaikui prasidėjo sunkus plaučių uždegimas, negalėjome likti“, – pasakoja moteris.
Mano vyras buvo iniciatorius – tiesiog lagaminai į rankas ir važiuokite, nes baisu, nes turime vaiką. Išvažiavome visų pirma dėl jo.
Po didelio miesto patinka ir mažas
Antonina atvira – atvykdama į Lietuvą niekada net nebuvo girdėjusi lietuvių kalbos, niekada nesilankė nei čia, nei iš viso Vakarų Europoje iki šios, kaip sako, „priverstinės kelionės“.
„Man čia iš karto patiko. Labai graži gamta, mažas miestelis. Aš Ukrainoje gyvenu dideliame mieste, o čia mažas, tylus, jaukus miestelis, kaip pasirodė, man tai patinka. Miestas labai sportiškas, čia vyksta daugybė sportinių renginių, kas man labai artima.
Zaporižioje aš dirbau trenere – treniruoklių salės instruktore, asmenine trenere, grupinių treniruočių trenere, viskas, kas susiję su sportu. Kai čia atvykau, nežinojau, ką čia veiksiu, man siūlė darbo vietas, kokios čia yra – vaistų pakavimas, braškių sodinimas, grybų rinkimas.
Aš Ukrainoje gyvenu dideliame mieste, o čia mažas, tylus, jaukus miestelis, kaip pasirodė, man tai patinka.
Žinoma, jeigu reikėtų, dirbčiau bet ką. Bet nuėjau į sporto salę ir pradėjau klausinėti, gal čia reikia trenerės. Laisvalaikio centro vadovybė atsiliepė, ištiesė pagalbos ranką ir pradėjau čia dirbti“, – šypsosi jauna moteris.
-
Avarija Zaporižios AE paveiktų kaimynines šalis, įspėja Ukraina
-
Maskva strimgalviais rengiasi aneksuoti okupuotas Ukrainos teritorijas: grasins branduoliniu ginklu?
-
V.Zelenskis: Ukraina gavo NASAMS oro gynybos sistemas
-
Sukrečianti iš Ukrainos bėgusios Kiros istorija: slėpėsi, kad neatkreiptų kareivių dėmesio
Ji sako darbo pradėjusi ieškoti vos atvykusi, norėjo užsiimti tuo, kas patinka labiausiai. Klientų, pasakoja, ieškojusi per socialinius tinklus, bet buvo neramu: „Aš nemoku lietuvių kalbos. Nelabai gerai kalbu ir angliškai, moku, bet nepakankamai. Bet susitvarkau.
Dabar mokausi lietuvių kalbos. Kol aš čia, manau, privalau išmokti, nes taip rodoma pagarba – bendrauti tos šalies, kurioje gyveni, kad ir laikinai, kalba.“
Įsitvirtinti kaip trenerei vis dėlto Antoninai neužtruko – kaip pasakoja, iki jai atvykstant Širvintose nebuvo trenerės moters, o dalis merginų, moterų kur kas patogiau jaučiasi sportuodamos būtent su trenere.
„Galbūt ir tam tikromis paslaptimis pasidalinti merginos su merginomis labiau gali, kai kuriais atvejais mergina merginą ir geriau supranta. Nenoriu kurti stereotipų, kas turi būti treneriais – moterys ar vyrai, bet kai kurioms moterims artimesnės merginos. Tad ir Širvintose, kaip paaiškėjo, reikėjo trenerės, moterys mielai sportuoja.
Trenerių didelio pasirinkimo nėra, tad, atrodo, aš populiari“, – šypsosi Antonina.
Pagalba ir butu, ir rūbais
Šiuo metu Antonina su savo šeima nuomojasi butą – jį surasti mieste, kuriame būsto nuomos rinkos iš esmės nėra, padėjo būtent sportuoti ateinančios moterys: „Iš pradžių gyvenome širvintiškių šeimos namuose. Jie mums padėjo apsiprasti, nusiraminti, nes pirmus tris mėnesius mus gąsdino garsiai užsidarančios durys, drebėdamos uždarinėjome visas duris ir langus, viską, ką tik galima.
Trenerių didelio pasirinkimo nėra, tad, atrodo, aš populiari.
Paskui mano klientės, visos, kurios mane supa, padėjo. Man sukėlė didžiulę nuostabą, kad žmonės tokie neabejingi, kiekviena padėjo kuo galėdama. Kažkas atnešdavo vaisių, kažkas – drabužių. Mano vaiką aprengė nuo galvos iki kojų. Padėjo man visais aspektais, kur tik buvo galima.
Net surado butą. Mūsų sutartis su ta šeima ėjo į pabaigą, o rasti butą Širvintose iš esmės neįmanoma. Bet mums surado butą, labai padėjo. Ir sporto centro vadovybė labai padėjo, visų pirma dėl to, kad davė man darbą, nors tokios darbo vietos jie neturėjo. Labai dėkinga.“
Antoninos sūnus lanko vaikų darželį, mokosi lietuvių kalbos, kaip juokiasi moteris, „jau dainuoja lietuviškai dainas“, kartoja „mama, žiūrėk žiūrėk“.
Ji sako, kad daugiausia pagalbos dirbdama sulaukia iš anytos, ji gali pasiimti vaiką iš darželio, juo pasirūpinti.
Sūnus jau dainuoja lietuviškai dainas, kartoja „mama, žiūrėk žiūrėk“.
Kalbėdama apie ateitį, Antonina tvirtina būtinai grįšianti namo, nors šiuo metu kol kas tai neįmanoma: „Aš tikiu, kad grįšiu, tiesa, nežinau, ar į savo miestą. Manau, kad grįšiu, bet kada – neįsivaizduoju. Ten liko mano šeima – mano mama, mano vyras. Labai jo ilgiuosi, per šį laiką matėmės tik vieną kartą, per pusmetį. Vyras negalėjo išvykti. Mama irgi liko ten, su mūsų šuniuku. Ji stengiasi išlikti rami, kiek tai įmanoma. Štai šiandien visą naktį mūsų miesto centrą bombardavo.
Mano artimiesiems viskas gerai. Nuolat stengiuosi sekti, kas ten vyksta. Klausinėju, bet mano vyras visada sako „Pas mus viskas normaliai, viskas gerai.“ Jis taip mane ramina. Pirmus tris mėnesius mes net nemiegojome, atvykę čia irgi. Numečiau nemažai svorio, visi drabužiai buvo per dideli. Mano klientės net užsimindavo, klausdavo, ar nenaudoju kosmetikos. O aš du mėnesius į veidrodį nežiūrėjau. Ne iki to buvo.“
Moterys vylėsi, kad į Lietuvą atvyksta vos dviem trims savaitėms, o tada grįš.
„Bet kol kas man čia labai patinka. Žmonės, kuriuos sutinku, labai geranoriški man, mano šeimai. Jaučiuosi laiminga, kiek tai įmanoma. O darbo ieškojau, nes reikia gyventi. Būčiau ir grindis plovusi, ir grybus rinkusi, jeigu tik reikėtų“, – šypteli nelabai linksma šypsena Antonina.
