Valstybinė ligonių kasa (VLK) griežtai įspėjo: nuo birželio ji kompensuos tik tų pacientų gydymą ligoninėse, kurie turi šeimos gydytojo siuntimą arba kuriems reikalinga ministro įsakymu apibrėžta būtinoji pagalba.
Tai reiškia, kad jei greitosios medicinos pagalbos ekipažai į gydymo įstaigą pristato šeimos gydytojo siuntimo neturintį asmenį, kurio būklė neįtelpa į būtinosios pagalbos rėmus, nors ir potencialiai yra pavojus gyvybei, gydytojai tokio paciento guldyti į ligoninę negali.
Tokia tvarka, beje, buvo nustatyta dar 2004 metais, tačiau ne visais atvejais ligoninės jos laikėsi.
Medicina – ne matematika
Iš esmės visada galima rasti tą simptomą, kuris patektų į būtinosios pagalbos apibrėžimą.„Galiojanti tvarka turi nemažai spragų. Pavyzdžiui, į ligoninę atvežamas žmogus su beskausme miokardo infarkto forma. Tokiu atveju žmogus turėtų būti gydomas ambulatoriškai, mat tam, kad pacientas galėtų būti gydomas stacionare, skausmas turi atitikti tam tikrą intensyvumo balą. Medikas, matydamas, kad tokį pacientą reikėtų gydyti ligoninėje, priverstas hiperbolizuoti simptomus, priešingu atveju, galėtų iškilti problemų – VLK nekompensuos gydymo išlaidų“, – „15min“ sakė vienos didžiausių Vilniaus ligoninių priėmimo skyriaus gydytoja, nepanorusi, kad būtų skelbiama jos pavardė.
Kitas pavyzdys – plaučių uždegimas su neišreikštais kvėpavimo nepakankamumo požymiais. Dažnai tokiais atvejais medikas irgi nusprendžia, kad pacientą reikėtų gydyti stacionare, tačiau tokia diagnozė taip pat neatitinka būtinosios pagalbos reikalaujančių ligų sąrašo. Taigi gydytojas priverstas kiek pakeisti diagnozę.
Į būtinosios pagalbos rėmus nepatenka ir tos vidaus ligos, kurioms paūmėjus į ligoninę sergantis žmogus priimamas be jokių papildomų sąlygų.
Randa „reikiamus“ simptomus
Kad norint padėti ligoniui „galima rasti reikiamą simptomą“, „15min“ pripažino ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos ir konsultacijų skyriaus vedėjas Michailas Bravermanas.
„Esame gydytojai ir su pacientais nežaidžiame. Jei matome grėsmingą būseną arba suvokiame, kad nors šiandien pacientas jaučiasi pakenčiamai, tačiau jau ryt gali turėti rimtų problemų, jei uždelsime su pagalba, visada padedame, – kalbėjo M.Bravermanas. – Juk tokiais atvejais, kai diagnozė neaiški, gali paleisti žmogų namo, o jis jau kitą dieną gali numirti.“
Gydytojas pažymėjo, kad sugriežtinti medicinos iki tam tikro algoritmo neįmanoma: „Jei man nepatinka paciento savijauta, visada stengiuosi žiūrėti į tai iš būtinosios pagalbos pozicijų ir guldyti žmogų į ligoninę. Iš esmės visada galima rasti tą simptomą, kuris patektų į būtinosios pagalbos apibrėžimą. Pacientų gydymas atiduotas gydytojams. Gydytojas yra profesionalas, taigi jis ir sprendžia, reikia guldyti pacientą į ligoninę, ar nereikia. Yra situacijų, kai turi mąstyti apie perspektyvą: kas toliau bus? Juk apžiūros metu daug dalykų yra neaiškūs.“
Ydinga sistema
Tačiau iš esmės M.Bravermanas pritaria sveikatos apsaugos ministro įsakymui, apibrėžiančiam būtinosios medicinos pagalbos tvarką.
„Mes visada kalbame apie tai, pacientas turi gerbti save ir medikus. Jis turi lankytis pas savo šeimos gydytoją. Valstybėje neturėtų būti žmonių, nežinančių, kaip atrodo jų šeimos gydytojas. Savo ruožtu gydytojas turėtų žinoti, kur dingo jo pacientas“, – dėstė M.Bravermanas.
Kita problema, anot gydytojo, yra ta, kad Lietuvoje veikianti medicinos sistema iš esmės yra ydinga: „Vienas iš jos trūkumų pavyzdžių: būna, kad pas mus į ligoninę atveža pacientus, kuriems būtina skubi pagalba, o pas savo šeimos gydytojus jie nesugeba patekti, mat milžiniškos eilės. Tai sena problema, sistemos liga.“
Negana to, Lietuvos piliečiai turi labai mažai informacijos, kaip šalyje veikia ligoninių, poliklinikų sistema. „Apie tai piliečiai buvo informuoti labai mažai. Tai ta skylė, kuri iki šiol nebuvo užpildyta“, – sakė gydytojas.
Būtini dokumentai
Ligonių gydymo stacionare tvarka buvo nustatyta dar praėjusį dešimtmetį, tačiau ligoninės iki šiol nevengė daryti išlygų. Dabar, kai tvarka sugriežtinta, jokių didelių pokyčių ligoninės darbe M.Bravermanas teigia nepastebėjęs.
„Su įprastiniais pacientais, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba ir kurie turi dokumentus, problemų nekyla. Tačiau kiek kitokia situacija yra su asocialiais žmonėmis, neturinčiais asmens tapatybės dokumentų, ir Lietuvos piliečiais, išvykusiais dirbti į kitas Europos Sąjungos valstybes, – sakė gydytojas. – Jei išvykę iš Lietuvos jie neapsidraudžia tų šalių, kuriose gyvena, VLK, o sugrįžę į tėvynę suserga, jie traktuojami kaip sveikatos draudimo neturintys ar ne Lietuvos piliečiais esantys žmonės. Taigi gydymą turi apsimokėti patys.“
Jei į ligoninę patenka asmens dokumentų neturintis asocialius asmuo, kuriam reikalinga skubi būtinoji pagalba, atsakomybė išsiaiškinti, ar tas žmogus yra Lietuvos pilietis, kur jis prirašytas ir koks yra jo asmens kodas, tenka gydymo įstaigai. „Jei tokiam žmogui reikia pagalbos, mes jį gelbėjame. Tačiau jei pacientas jau tą pačią parą miršta, o jo gelbėjimui buvo išleista daug pinigų, ligoninei gresia neapmokėjimas“, – aiškino M.Bravermanas.
Niekas nesiskundžia
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai tikina, kad gydytojų skundų dėl guldymo į ligonines tvarkos jie nėra sulaukę.
SAM Asmens sveikatos departamento Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vedėjas Arūnas Anužis „15min“ taip pat tvirtino, kad ministerija iš gydytojų nesulaukė ir pasiūlymų, jog į minėtą įsakymą dėl būtinosios pagalbos būtų įtraukti papildomi simptomai.
„Šis ministro įsakymas išėjo 2004 metais, tačiau vėliau jame, atsižvelgiant į mūsų specialistų-konsultantų arba draugijų prašymus, buvo padaryta nemažai pakeitimų, – sakė A.Anužis. – Pirmą kartą girdžiu, kad šiame įsakyme reikėtų įvesti papildomų būklių. Mes bendraujame ir su įvairiomis gydytojų asociacijomis, tačiau šis klausimas niekada neiškilo.“
SAM specialistas taip pat pažymėjo, kad būtinosios pagalbos įsakyme išvardinti visų ligų yra neįmanoma, mat jų yra labai daug. Todėl buvo nuspręsta įsakyme įvardinti paciento būkles ir simptomus, kuriems esant reikia žmogų guldyti į ligoninę.
