Pagal LR DK straipsnį (140 str. 1 d.) yra numatomi tokie kompensacijų dydžiai pagal darbo trukmę:
- Iki dvylikos mėnesių – vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
- Nuo dvylikos iki trisdešimt šešių mėnesių (nuo 1 iki 3 m.) – dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
- Nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių (nuo 3 iki 5 m.) – trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
- Nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimties mėnesių (nuo 5 iki 10 m.) – keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
- Nuo šimto dvidešimties iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių (nuo 10 iki 20 m.) – penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;
- Daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių (daugiau kaip 20 m.) – šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
Visais atvejais, kuomet nutraukiant darbo sutartį darbuotojo kaltės nėra (išskyrus atvejus kai darbo sutartis nutraukiama šalių sutarimu, suėjus terminui arba darbuotojo pareiškimu) darbuotojui priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atkreipiamas dėmesys, kad tai galioja tais atvejais, kuomet įstatymai ar kolektyvinė sutartis nenumato kitaip.
Iš viso to daroma išvada, kad jeigu darbo sutartis yra nutraukiama darbuotojo prašymu, jokia išeitinė išmoka jam nėra priklausoma. Šioje vietoje, dažnai pasitaiko atvejų, kuomet darbdaviai tuo pasinaudoja ir tam tikro psichologinio spaudimo būdu priverčia darbuotoją parašyti prašymą nutraukti darbo sutartį savu noru.
Pagal to paties straipsnio antrąją dalį (LR DK 140 str. 2 d.) atleidžiant darbuotoją iš darbo ne dėl jo kaltės, privalo būti išmokama išeitinė išmoka, kuri yra lygi dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžiui.
Patarimas būtų pasinaudoti visomis Darbo kodekso suteikiamomis teisėmis ir susigrąžinti tai, kas darbuotojui iš tikrųjų priklauso, o ne pasiduoti darbdavio spaudimui ir nutraukti darbo sutartį savu noru.