Treniruodama jaunimo mokyklos auklėtinius, žirgininkė pirmiausia išdėsto susikalbėjimo su žirgais teoriją, kurioje – daug atsakomybės ir meilės. Ji žavisi tais, kurie treniruoja senais naujais metodais: be rimbo ir tramdomųjų žąslų.
„Žirgas išskirtinai jautrus skausmui, kuriam parodyti neturi priemonių: neinkščia, nedejuoja. Visa tai atsispindi jo akyse. Todėl linkiu nepamiršti pažvelgti į žirgo akis“, – visada primena žirgininkė.
Žirgas išskirtinai jautrus skausmui, kuriam parodyti neturi priemonių: neinkščia, nedejuoja. Visa tai atsispindi jo akyse. Todėl linkiu nepamiršti pažvelgti į žirgo akis, – visada primena žirgininkė.
Nuo lenktynininkės iki karšintojos
„Man žirgas – ne sportinis inventorius, bet bendražygis, kolega, su kuriuo mudviejų komandoje siekdavome rezultatų, – prisimindama hipodromo taką pasakojo Vita. – Prieš kelerius metus tariau sau: gana, prisilenktyniavome.“
Baigusi trenerių mokyklą, sėkmingai lenktyniavusi Vita pastebi, kad viskas šiame laike komerciškėja, žirgų sportas – taip pat. Augintojai priveisia per daug žirgų, kurie tampa pigūs, o jei tokie, tai ir nesaugomi. Nuvarysi nuo kojų vieną, nusipirksi kitą.
„Man jau baisu matyti lenktynėse kruvinas žirgų prusnas nuo netinkamai parinktų žąslų, jų išsigandusias akis dėl per didelio spaudimo ir stresinės aplinkos. Man jau nebegražu botagų kirčiai finišo tiesiojoje ar pentinuoti raiteliai paraduose, kai žirgų galvos nusvyra nuo skaudaus metalo svorio jų burnose“, – teigia ji visai nesibaimindama, jog laikoma žirgininkystės baltąja varna.
Ji turi savo gyvenimo su žirgais kodą. Nepardavinėja nusenusių, dabar jos arklidėse oriai karšinami devynioliktus einantis Importas ir dvejais jaunesnis Garis, išgelbėtieji nuo peilio. Vita sako, kad jie užsitarnavo tokio žirgiškojo rudenio: pasiekę pergalių hipodromo take, paleidę į pasaulį gabių palikuonių. Tiesa, ji Garį pirko du kartus... Kai senstelėjusį pasiprašė parduoti vienas žmogus tik ramiai pasijodinėti, Vita sutiko, bet po kurio laiko pamačiusi Garį lenktynėse dėl prizo, nuvažiavo pas apsimelavusį jo naująjį šeimininką ir perpirko.
„Labai sunku žmogų įtikinti, kad ir senam žirgui taip pat sunku kaip senam žmogui, – emocingai pasakojo Vita. – Įsivaizduokime aštuoniasdešimtmetį kasantį griovį: dūstantį, krenkščiantį. Ir senas žirgas dusdamas lėks genamas nesuvokiančio jo galių žmogaus. Prisimenant Garį – jis tada laimėjo skaudų prizą: plyšo kojos raištis.“
Paroda... arklidėse
Vita, galima teigti, visa paskendusi žirgo pasaulyje. Piešia juos, rašo eilėraščius apie juos, fotografuoja. Visos su jais išgyventos istorijos perpasakojamos jos jauniesiems raiteliams. Arklidės – ne vien žirgų buveinė. Čia rengiami ir žirgų grožio konkursai. Būrelio vaikai kuria šukuosenas iš karčių, supina uodegas, prigamina puošmenų. Švenčiami ir žirgų gimtadieniai su jiems skirtais tortais: kepalais duonos su morkų žvakutėmis. O Importas, gimęs Volgograde, kur auginami arbūzai, gauna dovanų šį skanėstą. Švenčiamos ir Jurginės, per kurias Lietuvos kaime nuo seno buvo pagerbiamas laukų darbininkas arklys. Žirgininkė niekada nepalieka žirgų vienų per Naujuosius metus, nes jie labai bijo fejerverkų, nuo kurių pleška visas miestas ir jo prieigos.
O šį rudenį fotografuojantys būrelio nariai Gintė Karpavičiūtė ir Paulius Liuima arklidėse iškabino parodos „Du pasauliai“ fotografijų ciklą. Mažesnieji būrelio auklėtiniai ant žirgų gardų sukabino nupieštuosius savo numylėtinius. Dueto nuotraukose ir atspindėta žirgo arba darbinio arklio prastų šeimininkų elgsena su savuoju augintiniu. Nuotraukos apie tai liudija be žodžių. Naujos laidos paparacai jautriai fiksuoja tą žirgo gyvenimo pusę, kurios nepastebi tribūnose esantieji, apimti šventinio azarto.