Statistiniais duomenimis, kasnakt Didžiosios Britanijos gatvėse nakvoja 2744 žmonės. Nors nakvynės namų ir prieglaudų – daugybė, benamių skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo daugiau nei dvigubai.
Šiais metais vyriausybei buvo pateikta 27550 benamių prašymų skirti būstą, jų patenkinta mažiau nei pusė. Namų negavę žmonės naktimis gali glaustis prieglaudose ar labdaros organizacijoms priklausančiuose nakvynės namuose, tačiau jose vietų pakanka ne visiems.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys su benamiais, tvirtina, kad toli gražu ne visi iš jų nori pagalbos ir ją priima. Būsto neturintiems imigrantams dažnai siūloma kelionė namo į tėvynę, tačiau šie retai sutinkantys. Rytų Londono gatvėse nakvojantis lietuvis prieš dešimtmetį tėvynėje išėjo iš kalėjimo. Išėjęs į laisvę vyras tvirtino atradęs Dievą, tad stiprus tikėjimas jam padedantis išgyventi bei geraširdiškai bendrauti su likimo draugais.
Šiais metais vyriausybei buvo pateikta 27550 benamių prašymų skirti būstą.
Nors socialiniai darbuotojai vyrui ne kartą siūlėsi padėti bei rekomenduodavo jam nakvynės namus, lietuvis pagalbos atsisakė. „Esu buvęs tuose nakvynės namuose, ten – tikras siaubas. Nakvoja viename kambaryje po dešimt, turiu būti toje patalpoje su blakėmis apėjusiais girtuokliais ir narkomanais. Aš pats kvaišalų nevartoju, todėl ir su tokiais žmonėmis būti nenoriu“, – pasakojo vardo atskleisti nepanoręs londonietis.
Didžiosios Britanijos labdaros organizacijos atlieka benamių apklausas bei renka statistinius duomenis apie jų sveikatą. Vyriausybinės įstaigos „Homelessness“ duomenimis, 41 proc. benamių kenčia arba gydosi nuo narkomanijos, o 27 proc. – nuo alkoholizmo. 86 proc. namų neturinčių žmonių kankina psichinės sveikatos sutrikimai, tačiau į šiuos duomenis įtraukti ir diagnozuoti, ir nediagnozuoti, bet įtariami atvejai.
Už išmaldos prašymą – tūkstantinės baudos
Jungtinės Karalystės įstatymai draudžia viešose vietose prašyti išmaldos. Pinigų iš praeivių maldaujantys žmonės gali būti nubausti pagal tris šalyje galiojančius įstatymus: valkatavimo, greitkelių veiklos sutrikdymo bei viešosios tvarkos pažeidimo. Suimtajam skiriamos baudos dydis priklauso nuo to, kurio įstatymo pažeidimu jis apkaltinamas.
Esu buvęs tuose nakvynės namuose, ten – tikras siaubas.
Valkatavimo draudimas taikomas tiems, kurie prašo išmaldos viešose miestų vietose. Dažniausiai tuo apkaltinami pėsčiųjų takuose, prie paslaugas teikiančių įstaigų sėdintys ir paramos prašantys benamiai. Didžiausia bauda už šį nusižengimą siekia 1000 svarų sterlingų (1347,35 euro).
Greitkelių veiklos sutrikdymu apkaltinami benamiai, sąmoningai blokuojantys praėjimą šalia važiuojamosios kelio dalies, greitkelių ar kelių eismo juostų gatvių. Suimtajam už šią veiklą gresia 500 svarų sterlingų (673,67 euro) bauda.
Viešąją tvarką išmaldos prašytojai gali pažeisti keldami triukšmą, erzindami praeivius, priekabiaudami ar gąsdindami. Pažeidus šį įstatymą gali tekti sumokėti dviejų tipų baudą. Pirmoji, skiriama nusižengusiajam pirmą kartą ir vertinama įspėjimu, siekia 80 svarų sterlingų (107,79 euro), antroji – pakartotinai suėmus tą patį žmogų, siekia 1000 svarų sterlingų (1347,35 euro).
Pinigų iš praeivių maldaujantys žmonės gali būti nubausti pagal tris šalyje galiojančius įstatymus.
Nors gajus mitas, kad benamiai neturi lėšų, kuriomis galėtų sumokėti baudas, o dažnai ir tapatybės dokumentų neturėjimas neleidžia jų įregistruoti teisėsaugos sistemoje, kai kurie išmaldos prašytojai uždirba daugiau nei minimalią algą ir dar gyvena nemokamuose namuose.
Benamiai turtuoliai
Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje paskelbta ne viena „benamio“ istorija, kuomet socialinius būstus gavę žmonės ir toliau valkatauja gatvėse bei užsidirba daugiau nei sąžiningi darbuotojai. Nors toks gyvenimo būdas – griežtai draudžiamas, apsimetėliai benamiai nuo bausmių išsisuka.
Trejus metus prie vieno iš didžiausių šalies bankų Londone išmaldos prašęs vyras per dieną gaudavo nuo 200 iki 300 svarų sterlingų (269,47–404,20 euro) aukų ir gyveno 300 tūkst. svarų sterlingų (404203,75 euro) vertės valstybės skirtame name. Per dieną surinktas monetas vyras lažybų salone keisdavo į kupiūras. Didžiulės sumos sukėlė įtarimų salono darbuotojams. Į pareigūnus taip pat kreipėsi kaimynai, gyvenę netoli „benamio“, tvirtindami, kad vargšu apsimetantis žmogus turi namus, nemoka mokesčių ir apgaudinėja žmones.
Kai kurie išmaldos prašytojai uždirba daugiau nei minimalią algą ir dar gyvena nemokamuose namuose.
Nors byla pasiekė teismą, įkalinimo ir piniginės baudos vyras išvengė. „Benamiui“ paliktas jo būstas, tačiau jam uždrausta prašyti išmaldos visame Londone bei lankytis rajone, kuriame jis tai darydavo. Taip pat teismas nurodė šunį, valkatavusį kartu su vyru, vedžiotis tik su antsnukiu.
Kitas benamiu apsimetęs vyras nuteistas trejiems metams lygtinai už mėginimą apgauti vyriausybę. Nuosavą namą Leičerteršire turintis išmaldos prašytojas nakvojo gatvėse ir užsiregistravo dvejose socialinį būstą vargstantiems skiriančiose organizacijose.
Paaiškėjo, kad vyriškis ne tik kasdien gatvėse užsidirbdavo iš nieko neįtariančių praeivių geraširdiškumo, bet ir buvo išnuomojęs savo namą, kad gautų nuolatinių pajamų. Už šią apgavystę vyrui neteko sumokėti baudos, tik padengti 1200 svarų sterlingų (1616,82 euro) teismo išlaidas.
Tokių valstybės apgaudinėjimo atvejų – gausu, tačiau Londono gatvėse nakvojančiam lietuviui sukčiavimas – ne prie širdies. Lyg kažko baimindamasis vyras prisipažino ne kartą gavęs pasiūlymą apsigyventi socialiniame būste, bet jų nepriėmęs. „Tie žmonės turi savų tikslų, tik ne suteikti pagalbą. Man gerai ten, kur esu, manęs nereikia įrašyti į jų sąrašus. Galiu dirbti, galiu padėti kitiems, visko užtenka. Į Lietuvą nenoriu, man čia daug geriau“, – kalbėjo valkataujantis tautietis.
Nors šalies labdaros organizacijos visomis išgalėmis stengiasi sumažinti benamių skaičių, savanoriai bei socialiniai darbuotojai pripažįsta, kad tai sunkiai įmanoma. Gatvėje atsidūrę žmonės dažnai neturi artimųjų, tad nemoka priimti pagalbos iš nepažįstamų asmenų. Negana to, ieškodami pateisinimų, kodėl jiems norima padėti, benamiai prisigalvoja įvairiausių sąmokslo teorijų, dėl kurių vengia kitokį gyvenimo būdą propaguojančių žmonių ir netiki gerais ketinimais.
