Lietuvoje vargu ar rasite mokyklą, kurioje nebūtų naudojamasi kompiuteriais, naršoma internete, mokiniai neturėtų mobiliųjų telefonų. Tik ar visada ir visi tuo naudojasi mokymosi tikslais?
Pernai gruodžio pradžioje Vilniaus jėzuitų gimnazijoje atidaryta išmanioji klasė, kurioje mokymui naudojami darbastaliai su klaviatūromis, elektroninė lenta, planšetiniai kompiuteriai. Kol kas išmaniąja klase naudojasi ne visi šios mokyklos pedagogai, o dirbantieji joje – ir jiems patiems tenka mokytis, ne tik mokyti savo mokinius.
Mokytis tenka ir mokytojams
Jeigu jie ir atlieka kokį darbą, tai tuoj klausia, ar gali pažaisti. Iššūkis yra paversti planšetinį kompiuterį mokymosi įrankiu, – tikino A.Dzimindavičius.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos fizikos mokytojas Antanas Dzimidavičius, dirbantis išmaniojoje klasėje, pasakojo, kad naujos technologijos nėra lengvai įveikiamos, bet mokytojai bando.
Prieš metus įdiegus naujovę tik du gimnazijos mokytojai išdrįso vidury mokslo metų taikyti šias naujoves savo pamokose. Šiemet tokių jau yra 4-5. Galbūt kitąmet bus dešimt, svarsto A.Dzimindavičius.
Moksleiviai – kur kas aktyvesni, ypač jaunesnieji, 5-8 klasių, kurie noriai įsitraukia, trokšta viską išbandyti.
„Aš dirbu su septintokais, jiems malonu nueiti, patapšnoti planšetinį kompiuterį, kažką pasižiūrėti, nuveikti, pasimokyti. Vyresnieji žino, ko jiems reikia egzaminams, jie į tai žiūri labiau kaip į žaidimą“, – kalbėjo Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytojas.
Mokytojo teigimu, mokiniai aktyviai naudojasi asmeniniais išmaniaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais, todėl neretai į mokyklą atsineša nuostatą, kad šios technologijos skirtos labiau žaidimams, o ne darbui ar mokymuisi. „Jeigu jie ir atlieka kokį darbą, tai tuoj klausia, ar gali pažaisti. Iššūkis yra paversti planšetinį kompiuterį mokymosi įrankiu“, – tikino A.Dzimindavičius.
Mokytojas tampa konsultantu
Anot pedagogo, mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje mokykloje keičiasi – jis tampa savotišku konsultantu, konsultuojančiu tiesiogiai arba nuotoliniu būdu. O mokiniams tenka susidoroti su didžiuliais kiekiais informacijos, išmokti tą informaciją susirasti, atsirinkti tai, kas svarbiausia.
„Jeigu mokytojo nori, kad vaikai patys susirastų informacijos, turi nurodyti, kur jos ieškoti, jaunesniems moksleiviams nurodome internetinius adresus. Tai puikus būdas mokyti informacijos atrankos būdų“, – teigė Vilniaus jėzuitų gimnazijos fizikos mokytojas.
Tačiau pedagogas neįžvelgia, kad išmaniosios technologijos pablogintų santykius su mokiniais ar dėl jų sumažėtų bendravimo: „Nuolat ta klase nesinaudoju, tad mokiniai ir manimi džiaugiasi, ne tik planšetiniais kompiuteriais. Žmogiškasis santykis, dėmesys kiekvienam yra labai svarbu. To, greičiausiai, nepakeis jokios išmaniosios technologijos, nors naudodamasis jomis gali matyti kiekvieną mokinį, ką jis daro, gali perduoti jam informaciją nuotoliniu būdu. Bet tai nebus tas pats, kaip prieiti, paplekšnoti per petį ir patarti, ką daryti toliau.“
Mokinys yra tikras skaitmeninis žmogus
Šių dienų mokinys tai tikras skaitmeninis žmogus, kuriam mobilusis telefonas ir kompiuteris yra neatsiejama gyvenimo dalis, – kalbėjo anglų kalbos mokytoja Gytė.
Tos pačios gimnazijos anglų kalbos mokytoja Gytė įsitikinusi, kad darbas išmaniojoje klasėje atveria daug naujų galimybių.
„Visai neseniai, buvo sukurtas naujas terminas „skaitmeninis žmogus“ („a digital native“), apibūdinantis tokį žmogų, kuris užaugo kartu su šiuolaikinėmis technologijomis ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų. Šių dienų mokinys tai tikras skaitmeninis žmogus, kuriam mobilusis telefonas ir kompiuteris yra neatsiejama gyvenimo dalis. Todėl, visų pirma, pamoka išmaniojoje klasėje yra galimybė mokyti ir perduoti žinias mokiniams suprantama kalba“, – kalbėjo mokytoja.
Anglų kalbos pamokoms, anot Gytės, internete yra daugybė įdomios informacijos, parengtų užduočių. Mokytojui dabar svarbu ne perteikti žinias, bet išmokyti mokinius surasti ir atsirinkti reikiamą informaciją.
„Neseniai devintokai darė projektą apie amerikiečių rašytoją D.J.Salingerį. Per kelias pamokas išmaniojoje klasėje dirbdami grupėse jie turėjo surasti ir atrinkti informaciją apie šį rašytoją, paskui parengti pokalbių šou arba sukurti dokumentinį filmą. Mokytojas šiose pamokose buvo tik patarėjas, o mokinys tapo aktyviu dalyviu“, – savo patirtimi dalijosi mokytoja.
Išmaniosios technologijos puikiai tarnauja ir per lietuvių kalbos pamokas. Vilniaus jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Auksė įsitikinusi, kad darbas išmaniojoje klasėse mokymo procesą tik paįvairina ir paspartina.
„Mokytojo vaidmuo priklauso nuo pamokos temos, dažniausiai mokytojas konsultuoja, pataria. Patogu tai, kad mokytojas, neprieidamas prie vaiko, gali matyti, kaip jam sekasi atlikti užduotį. Mokiniai, jausdami, kad yra nuolat stebimi, yra atsakingesni ir uoliau dirba. Tačiau kasdienis darbas išmaniojoje klasėje virstų rutina ir, manau, nukentėtų žmogiškieji santykiai“, – kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Auksė.
Duomenis kaupia internete
Panašiais įspūdžiais dalijasi ir į mokyklas iš projekto „Renkuosi mokyti“ atėję jauni mokytojai. Jie vieningai sutaria – išmaniosios technologijos mokykloje būtinos. Jomis privalo naudotis ir mokiniai, ir mokytojai, tačiau reikėtų nubrėžti tam tikras ribas – tarkim, riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais pamokų metu.
Fizikos mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbantis ir šiemet Meilės Lukšienės premija apdovanotas Tomas Kivaras pasakoja, kad mokykloje nuolat naudojamasi interaktyviomis lentomis, planšetiniais kompiuteriais, naršoma internete.
Mokiniai paprastai nesinaudoja informacija anglų kalba, todėl pats ieškau užsienio literatūroje informacijos, pasižiūriu, kokias metodikas taiko užsienio šalių mokytojai, kokius dalykus akcentuoja, – kalbėjo T.Kivaras.
„Aš visą savo duomenų bazę kaupiu internete ir mano mokiniai ten ją gali rasti, naudojuosi vadinamąja „debesų kompiuterija“. Tai labiausiai pritaikoma mokyklose. Informaciją pamokoms vaikai gali pasiekti iš bet kur, gali viską rasti internete. Tik reikia suformuoti konkrečią užduotį, ko mokytojas nori“, – įsitikinęs fizikos mokytojas.
Vis dėlto nors technologijos žengia į priekį, tobulėja, tačiau vienas dalykas nekinta – mokytis visada reikia. O tas didžiulis informacijos kiekis, kurį gauna ir mokytojai, ir mokiniai, kartais pasunkina mokymosi procesą – visų pirma tenka išmokti orientuotis informacijos gausoje.
Paklaustas apie mokytojo vaidmenį pasikeitusioje mokykloje, T.Kivaras neslėpė, kad tenka įdėti išties nemažai darbo ir jėgų norint, jog pamokos būtų įdomios moksleiviams: „Mokiniai paprastai nesinaudoja informacija anglų kalba, todėl pats ieškau užsienio literatūroje informacijos, pasižiūriu, kokias metodikas taiko užsienio šalių mokytojai, kokius dalykus išskiria. Taip gali kitu kampu pasižiūrėti į pamoką ir dėstomą dalyką.“
Mobilieji telefonai trikdo pamokas?
T.Kivaras sakė neįsivaizduojąs, kad šiuolaikiniai mokiniai visą jiems būtiną informaciją norėtų išgirsti tik iš mokytojo, nesidomėtų papildomai patys: „Jeigu mokiniai tikrai domisi dalykais, kurių reikia pamokos metu, bendradarbiavimas tampa kolegiškas, kaip universitete rašant darbą, tik eini pas darbo vadovą konsultacijoms.“
Viena iš blogybių, kai itin daug mokymosi proceso perkeliama į internetą, yra mokinių neatidumas klausantis, ką sako mokytojas. Kaip pavyzdį T.Kivaras nurodė pasitaikančius atvejus, jog mokiniai neatlieka namų darbų, jeigu apie juos nėra įrašyta elektroniniame dienyne. „Jeigu elektroniniame dienyne neįrašyta, vadinasi, nėra namų darbų. Tad kartais taip galima iš vieno kraštutinumo į kitą nueiti“, – kalbėjo T.Kivaras.
Kitas dalykas, neretai sutrukdantis pamokos eigą, yra mobilieji telefonai. Dalis mokinių net ir pamokos metu nenori jų išjungti, bando atsakyti į trumpąsias žinutes. „Būna pamokų, kai nereikia jokių technologijų, bet vaikai įpratę jomis naudotis. Tarkim, jiems atrodo, kad be telefono neišgyvens, jeigu neatsakys į žinutę, nežinia kas nutiks“, – su šypsena pasakoja mokytojas.
Jis paminėjo kai kurių kitų mokyklų patirtį, kai mobilieji telefonai rytais paprasčiausiai surenkami ir saugomi, kol baigsis pamokos. „Britanijoje, kur aš buvau nuvykęs, telefonų nematydavau. Ten mobilusis telefonas yra mokslo priešas. Yra būdų, kaip galima tuos daiktus panaudoti mokymosi procese, bet mokiniai tikrai ne dėl to jais naudojasi“, – įsitikinęs T.Kivaras.
Kam skaičiuoti pirštais, jeigu yra skaičiuotuvas?
Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazijoje ir „Vilnius International Meridian School“ dirbantis chemijos mokytojas Domas Briedis taip pat atkreipia dėmesį, kad dabartinėse mokyklose mokosi mokiniai, kurie užaugo su kompiuteriu ir internetu, yra įpratę naudotis technologijų teikiamais privalumais.
Britanijoje, kur aš buvau nuvykęs, telefonų nematydavau. Ten mobilusis telefonas yra mokslo priešas, – sakė T.Kivaras.
„Juk nenorėtumėte skaičiuoti ant pirštų, kai galite pasinaudoti skaičiuotuvu, tiesa? Panašiai yra su mokymu, jei žinai, kad tą pačią informaciją gali gauti greičiau, patogiau ir aiškiau, tikrai nesinorės vartyti seno vadovėlio ar užsirašinėti mokytojo diktuojamų apibrėžimų. Taigi, jėga, verčianti išmaniąsias technologijas ateiti į klasę, yra labai stipri ir ji ateina iš moksleivių kasdienio gyvenimo bei įpročių“, – įsitikinęs chemijos mokytojas.
Anot D.Briedžio, šiuolaikiniai mokytojai turi nepamainomą pagalbininką – internetą. Tačiau svarbiausia žinoti, kaip ir kur ieškoti, atrasti kažką įdomaus kiekvienai pamokai.
„Mokytojai mėgsta skųstis, kad norint pasiruošti pamokai, kurioje naudojamos šiuolaikinės technologijos, yra labai sunku. Aš manau, kad tai netiesa. Kartais užtenka tinkamai panaudoti kokį nors paveikslėlį ar animaciją ir pamoka tampa įdomesnė. Jei pamoka yra pergrūsta naujųjų technologijų, o mokytojas į ją ateina neišsimiegojęs (nes visą naktį sėdėjo prie kompiuterio) irgi negerai. Reikia atrasti balansą“, – kalbėjo jaunasis mokytojas.
D.Briedžio manymu, išmaniosios technologijos ne riboja, o kaip tik suteikia daugiau laisvės bendrauti: „Juk jei vietoje 30 min. aiškinimo ir rašymo ant lentos gali parodyti 5 min. trukmės animaciją, daug daugiau laiko lieka prieiti prie kiekvieno mokinio, paklausti, kaip jam sekasi, suteikti pagalbos.
Kitas bendravimo aspektas, kurį atveria technologijos, yra virtualus bendravimas. Aš pats nevengiu bendrauti su savo mokiniais virtualioje erdvėje. Stengiuosi ten pasidalinti įdomiomis nuorodomis, pradėti kokią nors diskusiją. Mokiniai tai daug noriau priima, nes mokymas juos pasiekia gerai pažįstamais kanalais ir tada jis neatrodo toks baisus, kaip sėdint klasėje.“
Kūrybiškumą skatina, ne slopina
Šiuolaikinis mokytojas turi žinoti, kokias galimybes teikia internetas, ką ten galima rasti, ir sugalvoti tokias užduotis, kurios neleistų mokiniams tiesiog nukopijuoti internete rasto turinio, o priverstų juos kūrybiškai pasinaudoti technologijomis, – įsitikinęs D.Briedis.
Taip pat Vilniuje dirbantis pedagogas tvirtina manąs, kad tinkamai naudojamos naujosios technologijos skatina mokinių kūrybiškumą ir norą mokytis. O jeigu mokytojas nesugeba pateikti per pamokas užduočių, kurios skatintų mokinių kūrybiškumą, tai jau to mokytojo, o ne jo mokinių problema.
„Šiuolaikinis mokytojas turi žinoti, kokias galimybes teikia internetas, ką ten galima rasti, ir sugalvoti tokias užduotis, kurios neleistų mokiniams tiesiog nukopijuoti internete rasto turinio, o priverstų juos kūrybiškai pasinaudoti technologijomis. Juk mokykloje yra ugdomi žmonės, kurie ateityje nuolatos naudosis technologijomis atlikdami įvairiausius darbus. Todėl mokytojo pareiga yra išmokyti juos naudotis technologijomis tinkamai ir kūrybiškai“, – įsitikinęs D.Briedis.
Vis dėlto mokytojai vieningai sutaria – technologijos nėra vienintelis ir visiems privalomas mokymo metodas. Nes svarbu moksleiviams įskiepyti ir meilę knygoms, ugdyti gebėjimą rašyti ranka, atsakinėti žodžiu. Taip pat būtinai puoselėti draugiškus santykius, kadangi paprasto, žmogiško bendravimo kompiuteriai kol kas pakeisti nesugeba.
