Atsisveikinimo Mišiose ir gedulingoje ceremonijoje dalyvavo ir žinoma Latvijos disidentė Lidija Doronina–Lasmanė, kuri buvo nuteista bei kalinama už antitarybinio turinio savilaidos platinimą. Mordovijos Rešetų lageryje Nr. 385 ji artimai susibičiuliavo su J.Bieliauskiene.
„Mūsų buvo dešimt moterų, politkalinių. Dar buvo viena “bildukė„, tačiau tokių net neskaičiavome. Petys petin su Jadvyga išbuvome ketverius metus. Negalėjau neatvažiuoti ir neatsisveikinti. Mordovijoje kartu buvo garsios disidentės Raja Rudenko, Lagle Parek. Amžius jau daro savo, tad mane arčiausiai – Rygoje – gyvenančią ir įpareigojo už visas atsisveikinti“, – pasakojo LŽ L.Doronina.
Kokią ji atsimena J.Bieliauskienę? „Tai buvo pats ištikimiausias, tikriausias draugas, apie tokius kalbama, kad kartu galėtum eiti į mūšį ar žvalgybą. Su ja buvo galima eiti bet kur. Svarbiausia, ji buvo labai teisingas žmogus“, – sakė L.Doronina.
O mes su Jadvyga kažkaip pakeldavome tokias negandas. Didžiausia mūsų svajonė buvo, kad tik neliktume visiems laikams tremtyje, svetimoje žemėje, sakė L.Doronina.
Prisimindama metus, praleistus už spygliuotos vielos, L.Doronina pasakojo, kad jauniems kaliniams baisiausias dalykas lageriuose buvo badas, o pabadauti tekdavo dažnai. „O mes su Jadvyga kažkaip pakeldavome tokias negandas. Didžiausia mūsų svajonė buvo, kad tik neliktume visiems laikams tremtyje, svetimoje žemėje. Jadvygai, kuri dažnai sirgo, buvo silpnos sveikatos, tai buvo ypač baisu. Ji taip troško grįžti į Tėvynę ir atgulti į gimtąją žemę. Ačiū Dievui, šiandien ta jos svajonė išsipildė.“
Pasakodama apie legendinį Mordovijos kalinių laišką JAV prezidentui Ronaldui Reaganui, L.Doronina negali nesišypsoti. Juk tiek vargo „gėbistams“ (KGB, saugumo pareigūnams – red.) pridaryta. „Sugalvojome parašyti gana netikėtai, per pertrauką skaitinėdamos laikraščius. Atrodo, tuometėje „Pravdoje“ perskaitėme, kad prezidentas R.Reaganas ketina pakartotinai kelti savo kandidatūrą į prezidento postą. Ant atsitiktinai pasipainiojusios popieriaus skiautės Jadvyga kaligrafiškai parašė jam sveikinimą su perrinkimu, nes numanėme, kad taip nutiks. Ir visos pasirašėme, – pasakoja L.Doronina. – Jau nepamenu, kam buvo skirtas pasimatymas, regis, mūsų kolegei Ratušinskajai, jos vyras Igoris mūsų laiškelį ir išgabeno iš zonos. Maniau, kad tai padarė Jadvygos sūnus Žilvinas, bet jis sau šios garbės neprisiima.“
Ši tarptautinio masto „provokacija“ nepraėjo tylomis. „Gėbistai mus ilgai purtė. Jiems tai buvo košmaras, įsivaizduokite – laiškas JAV prezidentui iš Mordovijos lagerio. O mums tai buvo tikro džiaugsmo, kurio tose vietose tikrai nebūna daug, akimirkos“, – anų dienų mažas pergales prieš Blogio imperiją, kaip R.Reaganas buvo pavadinęs Sovietų Sąjungą, prisiminė L.Doronina.
Pasak jos, buvęs Estijos premjeras Maartas Laaras neseniai lankėsi R.Reagano muziejuje JAV. Tas Mordovijos politinių kalinių laiškas guli matomoje ir pagarbioje vietoje. Tačiau muziejaus darbuotojai, deja, net nežino, kaip tas laiškas atsidūrė pas prezidentą.
Pati J.Bieliauskienė viename savo interviu yra pasakojusi, kaip lageryje minėdavo Vasario 16–ąją ir... kokios bausmės už tai laukdavo.
„Šią dieną minėdavome visada. Labiausiai man įsimintina 1952 metų vasario 16–oji. Tą vakarą rašiau patriotinį laišką, dvasia jaučiausi laisvu žmogumi. Po skambučio “miegot„ užėjo budinčioji. Pareikalavo parodyti, ką turiu. Kad neatimtų laiškelio, jį įsidėjau į burną ir suvalgiau. Už tai gavau du mėnesius “baudos barako„: po darbo užrakindavo, teko valgyti tik valdišką maistą“, – pasakojo prieš kelietą metų J.Bieliauskienė.
Vatikano radijas, atsisveikindamas su velione, paskelbė ištrauką iš J.Bieliauskienės laiško, rašyto iš lagerio, kuris buvo perspausdintas 1986 metų balandžio 23 dieną pogrindyje išėjusiame Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 70–ajame numeryje: „Tikėjimo malonė ir paprastam tikinčiajam padeda žiūrėti į kančią kaip į būtiną apvalančiąją galią. Supratau, kad kančia vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, – tik tada ji atveria sielos akis. Troškimas pakelti mylimuosius iš nuopuolio įprasmina mūsų kančią, kurią vardan jų išgelbėjimo, priimame džiūgaudami, ir patys augame meilėje, vaduojami jos iš kančios baimės. Kas bijo, tas dar nepakankamai myli, – sako meilės apaštalas. O kiek nelaimingųjų iškeliauja Meilei visai negimę, nepraregėję. Kaip gaila jų! Ir meldžiu nuolatos, kad nubustų bent mirties valandoje, kad Gailestingojo Dievo būtų pabudinti.“
