60-metis Algirdas (vardas pašnekovo prašymu pakeistas, – aut. past.) nuo ankstyvos jaunystės kalėjimuose atsidurdavo dėl vagysčių. Pavojingu recidyvistu pripažintas vyras kalėjo Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pastarojoje šalyje lietuvis buvo įkalintas 4 kartus už buitinį smurtą: „Paskutinio karto neatsimenu visiškai, buvau išgėręs, pats nuėjau į policiją su peiliais rankose. Ten padarius menkus nusikaltimus, man primindavo praeitį nuo 1975-ųjų, nors daugybę metų nebeužsiėmiau plėšimais. Galiausiai mane deportavo.“
Pasak vyro, kalėjimuose jis visad jautėsi tarsi namie, o Jungtinės Karalystės įkalinimo įstaigos veikiau pensionatai, negu kalėjimai, lyginant su tuo, ką patyrė gyvenime. „Atsidūręs ten nesupratau, kur papuoliau – yra visko, ko tik nori, tik tiek, kad užrakintas kameroje. Yra tekę 90 parų sėdėti karceryje – nei muilo, nei rankšluosčio, nei patalynės, plikas cementas, maitina kas antrą dieną. Va čia tai kalėjimas“, – atviravo Algirdas.
Paskutinio karto neatsimenu visiškai, buvau išgėręs, pats nuėjau į policiją su peiliais rankose.
Po paskutinio įkalinimo Lietuvoje, 2008-aisiais, vyras atvyko į Angliją. Čia jis nusprendė nebeplėšikauti, tad metus gyveno gatvėje ir dar būdamas ten įsidarbino viešbutyje, tai buvo pirmasis legalus darbas vyro gyvenime. Dėl ligos netekęs darbo Algirdas pradėjo gyventi iš pašalpų. Nusivylęs sistema jis sąmoningai pasirinko šį sprendimą. Vyras teigė viešbutyje buvęs išnaudojamas, o susirgus negavo nei paskutinės algos, nei išeitinės kompensacijos, o jo amžiuje ir dar teistam imigrantui įsidarbinti nebuvo labai lengva.
Teigia, kad „Brexit“ paskatino suėmimus
Nors pats šioje šalyje nebevogė, lietuvis pažinojo daug tautiečių nusikaltėlių ir su jais bendravo. „Jų – tikrai daug, tačiau dažniausiai lietuviai moka išsisukti, pareigūnams įkliūva retai.
Lietuviai Jungtinėje Karalystėje vagia – iš parduotuvių, automobilius ir panašiai. Vienas žmogus iš parduotuvių per dieną išneša daiktų už 1,5 tūkst. svarų, pavyzdžiui, telefonų, kompiuterių, kitos technikos, statybos darbų įrankių“, – pasakojo vyras.
Emigrantas per keletą metų Jungtinėje Karalystėje sužinojo, kad vogtus daiktus lietuviai parduoda vietinėms lietuvių bei užsieniečių parduotuvėms arba siunčia į Lietuvą. Pasak jo, pirkėjai visada žino, kad įsigyja vogtus daiktus, tačiau nesuka dėl to galvos.
„Daug metų iš čia į Lietuvą važiuoja mikroautobusai, pilni vogtų daiktų. Lietuvoje yra žmonės, laukiantys tų siuntų ir jas realizuojantys. Ta sistema veikia labai ilgai. Iš pradžių anglų policija to nematė, paskui – nenorėjo matyti. O artėjant referendumui susizgribo.
Vogtus daiktus lietuviai parduoda vietinėms lietuvių bei užsieniečių parduotuvėms arba siunčia į Lietuvą.
Socialinės tarnybos, besirūpindamos benamiais bei kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, sužino apie jų daromus nusikaltimus. Skotlandjardas metų metus rinko informaciją apie nusikaltėlius, bet jų nesuiminėjo, jei nebuvo pakenkta kito asmens gyvybei“, – kalbėjo nemažai patirties turintis nusikaltėlis.
Pastaruoju metu Jungtinės Karalystės kalėjimuose atsiduria itin daug lietuvių, šią tendenciją emigrantas aiškino „Brexit“ pasekmėmis:
„Pastaruosius metus lietuvius ir kitus imigrantus ėmė suiminėti masiškai, nes seniai turima pakankamai informacijos, bet greitai prireikė imtis veiksmų. Į kalėjimus šalyje per paskutinius metus lietuviai nusiųsti ir tebesiunčiami dešimtimis, šimtais. Imigracijos centrai pilni lietuvių, laukiančių deportacijos. Prieš „Brexit“ jų smarkiai padaugėjo, daug lietuvių išsiuntė po pirmo nusikaltimo, vien dėl tautybės.“
Tikina, kad lietuvių grupuočių nėra
Paklaustas, kodėl tiek daug lietuvių emigrantų nusikalsta, Algirdas žodžių į vatą nevyniojo ir nerado kito paaiškinimo, tik pinigus. Pasak vyro, pradėti gyvenimą emigrantui labai sunku ir ne visi sugeba iškentėti užsiimdami legalia veikla. „Iš pradžių vogdavo brangias mašinas ir varydavo į Lietuvą, uždarius tą kelią, pradėjo jas ardyti ir parduoti detalėmis. Lietuviai labai išradingi, sugalvoja įvairių būdų. O kalėjimuose jų populiacija tokia didelė dėl artimo Lietuvos ir Anglijos policijos bendradarbiavimo.
Kitų šalių policija tiek daug informacijos nesuteikia. Taip pat labai daug lietuvių dirba Anglijos teisėsaugos sistemoje, todėl informaciją gauti paprasčiau“, – kalbėdamas apie didžiulę tautiečių nusikaltėlių populiaciją šioje šalyje vardino pašnekovas ir neslėpė, kad pats šalies kalėjimuose sutiko apie 100 kalinčių tautiečių, o toks skaičius net ir visko mačiusiam vyrui atrodo didžiulis.
Kalėjimuose jų populiacija tokia didelė dėl artimo Lietuvos ir Anglijos policijos bendradarbiavimo.
Jam pačiam darbą ir namus padėjo susirasti lietuvis policininkas, tačiau, pasak pašnekovo, ne visiems taip pasiseka. Vyras tiki, kad kartais pats gyvenimas priverčia žmogų vogti. Nors Jungtinės Karalystės policija neretai skelbia sulaikiusi lietuvių grupuotes, tačiau daug nusikaltėlių pažįstantis Algirdas tikino, kad tokių čia nėra.
„Kiek žinau, grupuotes „sukuria“ policija, mat pavienių panašia veikla užsiimančių asmenų ir organizuotos grupuotės sulaikymas vertinami skirtingai. Grupuotės veiklą nutraukę pareigūnai gauna daugiau pinigų bei pagarbos, todėl labai dažnai pavienius asmenis įvardija kaip grupuotę, nors nieko panašaus nėra.
Kiekvienas čia užsiima sava veikla, gabena kontrabandą ar mašinas ardo, tačiau tai nėra grupuotės. Tų nusikaltėlių ryšiai visai atsitiktiniai, pavyzdžiui, vienas vagia mašinas, ardo jas dalimis ir pardavinėja kitam. Pirma, pirkėjas gali net nežinoti, kad dalys – vogtos. Antra, jų bendradarbiavimas užsimezga ne kartu vykdant nusikaltimą, o jau po jo.
Vadovaujantis žmogus turi pakankamai informacijos ir žinių apie Angliją, suradęs, tarkime, vagį, duoda jam pinigų gyvenimo pradžiai užsienyje ir nurodymus.
Policija dažnai suima visiškai nekaltus ir tuo labiau, jokiai grupuotei nepriklausančius lietuvius. Dabar populiaru pervežinėjant narkotikus neįspėti vairuotojų“, – kalbėjo vyras ir pridūrė, kad dažnai kaltas likęs vairuotojas net nežino, jog gabeno narkotikus.
Pakalikus plėšimams siunčia iš Lietuvos
Emigrantas neslėpė pažįstantis ir keletą pirmą kartą kalėjime atsidūrusių Jungtinės Karalystės lietuvių. Tiesa, šių nusikaltimai, pasak vyro, padaryti ne dėl pinigų, pirmą kartą už grotų užsienyje lietuviai dažniausiai atsiduria dėl netyčinių nusikaltimų.
Paklaustas, kaip lietuviai Anglijoje panirsta į nusikalstamą veiką, Algirdas tikino, kad itin dažnai tai daroma sąmoningai, kam nors nurodžius.
„Daugeliui iš jų vadovauja žmonės, gyvenantys Lietuvoje. Juos tiesiog atsiunčia į Angliją daryti nusikaltimų. „Proto centras“ sėdi Lietuvoje, į Angliją nusiunčia 50 žmonių, kurie vienas kito nepažįsta. Vadovaujantis žmogus turi pakankamai informacijos ir žinių apie Angliją, suradęs, tarkime, vagį, duoda jam pinigų gyvenimo pradžiai užsienyje ir nurodymus.
Pačioje Anglijoje nedirba nė vienas lietuvis, vadovaujantis kitiems ir nurodantis, kaip bei ką vogti. Pavaldiniai didžiąją dalį pelno perduoda vadovams tėvynėje. Tokių žmonių suradimo principas paprastas, dažnai – per pažintis. Pavyzdžiui, aš pažįstu Petrą, kuris gerai gyvena. Jis manęs paklausia, ar nežinau žmogaus, kuris galėtų atlikti jam darbą.
Aš žinau ir pasiūlau arba galiu ir pats pasiųsti tą žmogų, o Petras bus tiesiog rėmėjas“, – nusikalstamos veikos principus dėstė pašnekovas. Algirdas neslėpė, kad daugybė lietuvių nusikaltėlių migruoja po visą Europos Sąjungą, tad nei kalėjimas, nei deportacija jiems nebaisu. Išmestas iš vienos šalies nusikaltėlis nuvyksta į kitą ir tęsia savo veiklą.
Nuo 6-erių nusikaltimus darantis emigrantas teigė nesigailintis nieko savo gyvenime. Apiplėšimus vykdęs vyras neslėpė, kad jį sugaudavo tik tuomet, jei veikdavo išgėręs alkoholio. Blaivaus padarytų nusikaltimų niekada neišaiškino. Etatiniu nusikaltėliu buvęs lietuvis nuo jaunų dienų žavėjosi nusikalstamu pasauliu, iš pradžių jam toks gyvenimas atrodė romantiškas ir labai įdomus. Vėliau, perpratęs šio pasaulio taisykles, vyras tiksliai žinojo, ką daro ir tai jam atrodė lengviau, nei gyventi pagal įstatymus.
