Čia paminėtas ir savižudybės motyvas, ir jos būdas, įžvelgti galima ir savižudybės romantizavimą, – o visa tai daryti jau pusę metų draudžia pakoreguotas Visuomenės informavimo įstatymas.
Praėjusią savaitę Seime jis siūlytas pakeisti. Tačiau Seimas pataisas atmetė. Nepritarta ir tam, kad rengėjų jos būtų tobulinamos. Tad žiniasklaida ir toliau apie R.Kalantą, apie Pilėnus ir apie kitus panašius atvejus kalbės labai ribotai.
Poveikį daro dvejopą
Rugsėjį priimtų pataisų atsiradimo motyvas iš pažiūros kilnus: spręsti problemas, susijusias su dideliu savižudybių skaičiumi. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos, kuri pataisas ir parengė, pirmininkas Robertas Šarknickas savo darbu džiaugiasi ir mažėjantį savižudybių skaičių sieja visų pirma su pasikeitusia informavimo apie jas tvarka. Pasak R.Šarknicko, visa valstybės vykdoma savižudybių prevencija nebetekdavo prasmės vos tik kokiam portalui paskelbus išsamų tekstą apie savižudybę.
„Kai žiniasklaida parašo apie būdą ir priemones, kaip žudomasi, visas [prevencinis] darbas nueina šuniui ant uodegos“, – LRT.lt sako jis.
Tačiau Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro vadovas dr. Paulius Skruibis sako, kad žiniasklaidai informuojant apie savižudybes, visuomenę tai gali veikti dvejopai. Daug kam gerai žinomas Verterio efektas – kai savižudybės išsamiai aprašomos, romantizuojamos, supaprastinamos jų priežastys ir visa tai skatina galvojančius apie savižudybę žmones galbūt tai pakartoti.
„Bet pastaruoju metu vis labiau kalbama, atsiranda tyrimų, apie Papageno efektą, kuris yra priešingas – t. y., kai žmonės dalinasi savo patirtimi (kad turėjo kažkokių sunkumų, galvojo apie savižudybę, galbūt net mėgino nusižudyti, bet rado kažkokias išeitis) ir tai kaip tik gali turėti sustiprinantį, palaikantį efektą. Tai su šiuo įstatymu, mes truputį nerimaujame, kad užkertamas kelias ir Papageno efektui“, – kalba savižudybes tiriančios mokslinės institucijos vadovas.
Apie dvejopą poveikį kalba ir Valstybinio psichinės sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovas Marius Strička.
„Nustatyta, kad neigiamas žiniasklaidos poveikis visuomenėje pasireiškia, kai: savižudybė pateikiama kaip sensacija, įprastas reiškinys ar sprendimo būdas; bereikalingai istorija kartojama ir pateikiama pirmuose leidinių puslapiuose; nurodoma įvykio vieta bei aplinkybės; pateikiamos fotografijos. Kita vertus, atsakingas informacijos pateikimas gali paskatinti asmenis kreiptis pagalbos bei tapti visuomenės švietimo savižudybių prevencijos klausimais priemone“, – LRT.lt teigia jis.
Gali sukelti dar gilesnę problemą?
Verterio efektą skatinančio kalbėjimo pastaraisiais metais jeigu ir buvo, tai buvo labai nedaug, sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
„Savireguliacija, įskaitant ir Etikos kodeksą, ir praktiką, yra įvedusi daug teigiamų dalykų, įskaitant tai, kad labai dažnai, kalbant apie savižudybės problematiką bet kokiame kontekste, nurodomi ir psichologinės pagalbos telefonai, ir žurnalistai tikrai jautriai tuos duomenis skelbia. Mačiau labai pozityvias tendencijas“, – kalba D.Radzevičius.
Jis pabrėžia, kad nekalbėjimas apie problemą išsamiai gali turėti neigiamų padarinių.
„Apribojimai kalbėti apie priežastis – nedetalizuojant, ar kalbama apie konkrečią savižudybę ar apskritai, – mano galva, ir sukelia dar gilesnę problemą, nes žiniasklaidos priemonės ir taip turi per mažai resursų skirti šiai temai tiek dėmesio, kiek bet kuriai kitai. Kai dėmesio yra tiek mažai ir dar tiek apribojimų ir draudimų, tai, bijau pasakyti, bet tai nėra sprendimas viso konteksto ir klausimų, kurie kyla su savižudybėmis, o tai yra daugiau imitacinis politinis kalbėjimas“, – teigė D.Radzevičius.
Žurnalistų sąjungos pirmininkas pateikė pavyzdį, kaip nedetalizavimas problemą gali parodyti kaip mažesnę – pastaruoju metu žiniasklaida pasakojo apie pavojingą užsiėmimą socialiniuose tinkluose, kuris jaunus žmones gali privesti iki savižudybės. Apie tai skelbiančiose publikacijose, pasak D.Radzevičiaus, matyti kolegų pastangos temą pateikti subtiliai ir nepažeisti įstatymo, bet atsižvelgiant į draudimus, nukentėjo tekstų gylis. Jis svarstė – ar toks aptakus tekstas bus pakankamas, kad problemos rimtumą suprastų ir tie tėvai, kurie, pavyzdžiui, socialiniais tinklais nesinaudoja?
Nekalbėjimas apie savižudybes, kaip ir nekalbėjimas apie kitas problemas, gali sudaryti įspūdį, kad jų nėra, sako P.Skruibis.
R.Šarknickas laikosi nuomonės, kad viskas, kas yra draudžiama – viso labo piktnaudžiauti išsamiomis, su visomis detalėmis, istorijomis, ir iš to uždirbti didelius pinigus. „Niekas neuždraudė kalbėti apie savižudybes, niekas neuždraudė pasakyti, kad tame mieste ar regione įvyko tas atvejis, tiesiog yra apribota, kad neaprašytų būdų ir priemonių kaip tai daroma“, – sako jis.
Niekas neuždraudė kalbėti apie savižudybes, niekas neuždraudė pasakyti, kad tame mieste ar regione įvyko tas atvejis, tiesiog yra apribota, kad neaprašytų būdų ir priemonių kaip tai daroma, – sako jis.
Perspėjo iš anksto
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas aiškina, kad pataisas rengė ne politikai, o mokslininkai. Suicidologijos mokslininkai tuo metu atsako, kad į jų pasiūlymus atsižvelgta nebuvo ir įstatymo pakeitimai nėra grįsti moksliniais tyrimais.
Ir suprantama, kodėl mokslininkai buvo neišgirsti – jie teigė, kad nuostatų perkėlimas iš Visuomenės informavimo etikos kodekso į Visuomenės informavimo įstatymą būtų perteklinis. Įsiklausymas į tokią nuomonę reikštų, kad iniciatyva dėl įstatymo apskritai būtų padėta į stalčių.
Tačiau padėta nebuvo. O kas buvo padaryta, tai, Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro nuomone, persistengta.
„Taip, labai svarbu, kad žiniasklaida atsakingai rašytų, bet tai, kas dabar yra įtvirtinta, apskritai apsunkina kalbėjimą apie savižudybes. Ir, tiesą sakant, nėra tokių mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad taip griežtai reikėtų suformuluoti“, – LRT.lt kalbėjo P.Skruibis.
Centrui, pasak jo, labiausiai kliūva keli dalykai: žiniasklaida dabar apskritai negali nurodyti savižudybės motyvų, visiškai negalima nurodyti savižudybės būdo.
„Tai, mūsų nuomone, yra per griežta. Taip, nurodyti taip detalizuotai, kad tai galima būtų atkartoti, yra žalinga, nes tai gali paskatinti tuos žmones, kurie svarsto apie savižudybę, bet taip, kad visai apie tai negalima būtų kalbėti, taip irgi nėra“, – akcentavo jis.
Savižudybių prevencijos biuro vadovas sako, kad tikrai pasitaiko atvejų, kai žiniasklaida, siekdama didesnio skaitomumo, apie savižudybes informuoja plačiau nei derėtų. Bet 3 iš 4 redakcijų sutinka tekstą pakoreguoti taip, kad Etikos kodekso normas jis atitiktų.
O po įstatymo priėmimo M.Strička sako pastebėjęs informavimo apie savižudybes žingsnį atgal – jei anksčiau dėl privalomų pagalbos lentelių po tektu problemų jau nebekildavo, po 2018 rugsėjo tai pasikeitė.
„Žiniasklaidos priemonės, bijodamos, kad gali susilaukti kažkokių sankcijų, tiesiog pradėdavo grubiuoju būdu maskuoti straipsnius ir sakyti, kad juose aprašyta galbūt ne savižudybė. [...] Žiniasklaidos priemonės, siekdamos, kad tik kažkas nesureaguotų (remiantis nauju įstatymu), labai dažnai neįdėdavo lentelės su pagalbos numeriais, kas jau buvo įprasta praktika. Aiškiu, tokį straipsnį iš karto laikome pažeidimu“, – aiškina Savižudybių prevencijos biuro atstovas.
Nevykęs perkėlimas
Akivaizdu, kad įkvėpimo įstatymo pataisų rengėjai – Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija – sėmėsi iš 2016 patvirtinto Visuomenės informavimo etikos kodekso. Rengiant jį, rodos, padirbėta iš peties.
„Labai džiaugėmės Visuomenės etikos kodeksu (priimtas 2016 – LRT.lt), nes mums pavyko susitarti, kad būtų įrašyti tie dalykai, kurie, mums atrodo, svarbūs ir paremti moksliniais tyrimais, taip pat – ir tie abstraktesni, kurie, mūsų supratimu, tinka etikos kodeksui, bet nelabai tinka įstatymui“, – aiškino Suicidologijos tyrimų centro vadovas.
O Savižudybių prevencijos biuras nuo kodekso įsigaliojimo apskritai pradėjo skaičiuoti naują veiklos etapą. Nuo 2016-ųjų Savižudybių prevencijos biuras atlieka savižudybių nušvietimo žiniasklaidoje monitoringą ir sąlygas tam sudarė būtent Etikos kodeksas. Trys jo straipsniai apie informavimą apie savižudybes, pasak biuro vadovo M. Stričkos, yra puiki priemonė, kuri atitinka ir Pasaulio sveikatos organizacijos, ir Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos reikalavimus. O svarbiausia – naudojantis ta priemone informavimas apie savižudybes kokybiškėja.
„2016 metais, kai tik buvo priimta naujoji Etikos kodekso redakcija, turėjome labai žemą slenkstį – daugelis straipsnių buvo labai prastai iškomunikuojami savižudybių saugumo prasme. Viskas keitėsi ir mūsų santykiai su žiniasklaidos priemonėmis gerėjo. Ir jeigu pradžioje, 2016 metais, įprastai reaguodavome tik į [naujienas apie] Lietuvoje įvykusias savižudybes ir kai jos būdavo labai rezonansinės, tai nuo 2018 metų jau reaguojame į visas“, – aiškina M.Strička.
Kad kodeksas įtvirtino suformulavo tinkamas ribas, neprieštarauja ir Seimo komisijos pirmininkas R.Šarknickas. Tik bėda, pasak jo, kad žiniasklaidos priemonės jo nesilaikė. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, pasak jo, tiesiog nespėdavo siųsti redakcijoms įspėjimų. Kol žurnalistai gaudavo tokius įspėjimus ir pakoreguodavo tekstus, kaip sako parlamentaras, linkęs į savižudybę žmogus jau būdavo paveiktas.
„Dabar yra atsakomybė, suprantate“, – nuostatų perkėlimo prasmę iš etikos kodekso į įstatymą nupasakoja jis.
Tik susidurta su problema – kai kurių formuluočių taip aklai į įstatymą nesudėsi – netinkamos Seimo teisininkams. Todėl kai ką teko paredaguoti. Į draudimų pusę. Taip įstatymui netinkanti formuluotė „itin atsargiai nurodyti“ tapo „neturi skelbti“: Etikos kodekse įrašyta, kad „...žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes“, bet įstatyme tai jau virto draudimu: „…neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų“.
Tačiau R.Šarknickas sako, kad nuostatos tiesiog buvo perkeltos iš kodekso į įstatymą: „Kadangi [žiniasklaida] piktnaudžiaudavo ir nesilaikė reglamento [Visuomenės informavimo etikos kodekso], tai jis pavirto įstatyminiu lygmeniu. Tiesiog pavirto. Niekas nebuvo pridedama ar dar kažkas daroma.“
Draudimas savižudybes romantizuoti įstatyme liko, nors tai, pasak P.Skruibio, dar vienas dėl plačių interpretavimo galimybių netinkamas terminas: „Visuomenės informavimo etikos kodekse nurodyta, kad reikėtų vengti romantizuoti savižudybes, bet kai tai įrašyta įstatyme, mums kyla klausimų, ar čia tikrai aišku, kas tas romantizavimas yra ir kas nėra.“
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277