Klaipėdietis Stasys Lubys, atšventęs 68-ąjį gimtadienį, bendrovėje „Klaipėdos vanduo“ dirba nuo 16-kos metų. Taigi, vienoje darbovietėje jis pluša jau 52 metus. „Pradėjau dirbti darbininku ir baigsiu darbininku“, – šypsojosi šiuo metu šaltkalviu dirbantis energingas klaipėdietis.
„Gerai dirbti reikalavau iš savo darbininkų, todėl ir pats turiu laikytis savo taisyklių“, – sakė S.Lubys.
Per ilgus darbo metus vyrui teko būti ir darbininku, ir vadovu. „Pradėjęs dirbti buvau paprastu darbininku, vėliau esu buvęs ir mechaniko pavaduotoju, ir mechaninių dirbtuvių viršininku. Kai jau reikėjo išeiti į pensiją, pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta ir man pasiūlė, jei tik noriu, dirbti šaltkalviu. Darbo aš nebijau – kol yra sveikatos, reikia dirbti, o ne pro langą žiūrėti“, – juokėsi S.Lubys.
„15min“ lankantis dirbtuvėse, S.Lubio kolegos negailėjo jam geriausių žodžių. Anot jų, S.Lubys nėra nė karto pavėlavęs į darbą, o dirbti gali bet ką ir kuo geriausiai. „Gerai dirbti reikalavau iš savo darbininkų, todėl ir pats turiu laikytis savo taisyklių“, – sakė S.Lubys. Vyras augo septynių vaikų šeimoje, anksti neteko tėvo, tad norėdamas pragyventi nusprendė ir mokytis, ir dirbti. Aukštesniojoje mokykloje jis yra baigęs metalo apdirbimo technologijų mokslus.
Pasak bendrovės „Klaipėdos vanduo“ Kanceliarijos ir personalo tarnybos vadybininkės Irenos Valatkienės, ilgaamžis darbuotojas yra paminėtas įmonės išleistoje knygoje, čia puikuojasi jo nuotrauka. Sukakus darbo 50-čiui bendrovė S.Lubį apdovanojo premija, įteikė garbės raštą.
Nuobodžių darbų nebuvo
Zinaida Dvornikova bendrovėje „Klasco“ dirba jau 40 metų. Jos stažas skaičiuojamas dar nuo tada, kai čia buvo Prekybos uostas, vėliau valstybinė įmonė – pavadinimai keitėsi tol, kol buvo įsteigta „Klasco“. „Pradėjau dirbti 17-kos. Tuo metu buvau paprasta darbininkė, mokiausi vakarinėje mokykloje. Ją baigusi įstojau į Kaliningrado instituto Ekonomikos fakultetą, studijavau buhalteriją. Darbe kilau po laiptelį, dirbau ir apskaitininke, ekspeditore. 30 metų dirbau Normavimo grupėje inžiniere. Paskutinius 6 metus dirbu Technologinės tarnybos darbo normavimo inžiniere“, – pasakojo Z.Dvornikova. Ji teigė niekad nė nepagalvojusi, kad galėtų keisti darbą, nes nuobodžių dienų nebuvo – keitėsi pareigybės, kabinetai.
Kovo 13-ąją bendrovė „Klasco“ kasmetinėje veteranų šventėje Z.Dvornikovą ir dar vieną jos kolegą už 40 metų darbą apdovanos aukso ženkleliais. Paprastais ženkleliais su aukso ar sidabro bangomis bus apdovanoti ir kiti darbuotojai, darbui šioje bendrovėje paskyrę mažiausiai dvi dešimtis metų.
Pasak bendrovės atstovės Vidos Bortelienės, veteranu įmonėje laikomas darbuotojas, pradirbęs 20 ir daugiau metų. „Prieš 8-9 metus tokių veteranų buvo apie šimtas, tačiau darbuotojų skaičius mažėjo ir dabar tokių turime pusšimtį. Prieš keletą metų „Klasco“ įsteigė ženklelius – sidabrinį ir auksinį, jie skiriami pagal išdirbtus metus. Anksčiau darbuotojus pagerbdavome tiesiog aprišdami juostomis. Dabar skiriama ir apie 1000 Lt premija“, – sakė V.Bortelienė.
Apgaubta vanilės kvapo
Klaipėdietė Virgina Šliagerienė uostamiesčio gyventojams jau tris dešimtmečius kepa skanėstus. Ji dirba tiek, kiek gyvuoja bendrovė „Klaipėdos duona“. Pernai, švenčiant įmonės jubiliejų, buvo apdovanoti ir ilgamečiai jos darbuotojai.
Ji teigė, kad vienoje darbovietėje tiek ilgai užtruko dėl gerų darbo sąlygų, mielų kolegų, geranoriškumo – į vadovus tiek materialinės, tiek moralinės paramos ji gali kreiptis bet kada.
Baigusi vadybininkės specialybę jaunystėje V.Šliagerienė keletą metų dirbo kitoje darbovietėje. „Kai pastatė duonos gamyklą iškart čia atskubėjau ir pasisiūliau dirbti. Mane patraukė miltų kvapas, nes tėvelis dirbo malūne. Pradžioje dirbau dozuotoja konditerijos ceche, vėliau mane pakėlė pareigose, dirbau meistre. O dar vėliau perėjau į vaflių barą ir čia meistre dirbu jau dešimtmetį. Dirbsiu, kol galėsiu“, – kalbėjo vanilės kvapu apgaubtame ceche dirbanti V.Šliagerienė. Moteris šį kvapą vadina pasakišku. Ji teigė, kad vienoje darbovietėje tiek ilgai užtruko dėl gerų darbo sąlygų, mielų kolegų, geranoriškumo – į vadovus tiek materialinės, tiek moralinės paramos ji gali kreiptis bet kada.
Pasak bendrovės „Klaipėdos duona“ personalo vadovės Rolandos Brundzienės, įmonėje nuo pat jos įkūrimo dirba 29 žmonės. Net 101 žmogus dirba daugiau nei 20 metų, kone pusė iš visų 500 darbuotojų dirba daugiau kaip 10 metų. „Pastarąjį dešimtmetį buvo pats darbuotojų bėgiojimo laikas, tačiau mūsų darbuotojai lojalūs. Tais bėgiojimo laikais jie dirbo savo darbą ir nebėgiojo. Profesija pakankamai garbinga, pati įmonė stabili, yra visos socialinės garantijos, žmogus gerbiamas – tai turėjo didelės įtakos“, – sakė vadovė.
Svarbiausia – tobulėjimas
Pasak psichologo Olego Dutovo, darbovietės keitimas žmogui yra stresas. Kita vertus, jį keisti rekomenduotina, kad žmogus tobulėtų. „Yra toks teiginys apie kariškius. Sakoma, jei snaiperį pasodinsi ir jis apžiūrinės vis tą patį lauką, po kurio laiko nebematys naujų objektų. Iš senų laikų yra atėjęs įprotis, kai sakydavo „ši dinastija tokių žmonių, o ši tokių“. Tuomet ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai dirbo toje pačioje vietoje. Net su mano seneliais taip pat – jie dirbo kartono gamykloje, jų vaikai taip pat, tik aš pasukau kitu keliu. Mūsų laikais galima keisti darbą, kai yra stabilesnė ekonomika“, – sakė O.Dutovas. Anot jo, kalbant apie žmones, kurie kelis dešimtmečius dirba toje pačioje įmonėje, reikia turėti galvoje, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas. „Kartais už to gali slėptis neryžtingumas, baimė pakeisti aplinką. Pastovumas kartais gali pakenkti žmogui. Žinoma, jei jis tobulėja, nestovi vietoje, viskas gerai, bet jei netobulėja, tuomet tik verda savo sultyse“, – sakė O.Dutovas.