Du istorikai – Šarūnas Liekis ir Zenonas Butkus pripažįsta buvę visai netoli L.Mažylio atradimo ir naršę po tą patį Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyvą, tačiau ieškoję ne Vasario 16-osios akto, o dokumentų tiriamomis temomis.
Tuo tarpu Raimundas Klimavičius prisiima dalį L.Mažylio šlovės ir sau, nes dar 2003-aisiais išleistoje knygoje apie galimas versijas, kur galėtų slėptis Vasario 16-osios akto originalas, nurodęs, kad jo reikia ieškoti Vokietijos archyvuose.
Archyve buvo, bet akto neieškojo
Tačiau R.Klimavičius į paieškas nesileido. Aktą surasti pavyko istorikų rate mažai žinomam kauniečiui L.Mažyliui. Dabar R.Klimavičius sako, kad jam dėl to neliūdna.
„Apmaudo ir netikėtumo tikrai nebuvo, dar 2003 m. mano rašytoje knygoje, kaip viena iš galimybių, buvo nurodyta Vokietija ir tas archyvas. Tai didelio netikėtumo nebuvo, o pats faktas, žinoma, labai reikšmingas“, – 15min teigė R.Klimavičius.
Jis pats tikino paties Akto niekada neieškojęs: „Mano tikslas buvo Akto atsiradimo istorija, disponavimo juo istorija ir galimi jo likimo variantai“. Be to, pasak jo, kelionėms į užsienį jis būdamas nepriklausomu istoriku neturėjo galimybių.
Panašiai teisinasi ir Z.Butkus. Nors lankėsi tame pačiame archyve mažiausiai keturis kartus, jis pripažino šio dokumento net nepaieškojęs.
„Mano tematika buvo 1919-1920 metai, ir tame archyve esu buvęs iš tikrųjų ne kartą – 1999, 2000, 2014, 2015 metais, bet tikrai specialiai Akto neieškojau. Deja, to nebuvo. Turėjau kitą temą. Tai, kas įdomu, pavartyti nėra kada. Gal pradžioje darbų ir paskaitinėdavau, bet tada gaištamas laikas ir nelieka laiko savo temai. O turi savo darbą daryti, juk nesi laisvas menininkas, turi triūsti ir dirbti kaip vergas galerose, o ne ieškoti, kas pačiam įdomu“, – sakė Z.Butkus.
Šarūnas Liekis taip pat sako Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve lankęsis ne dėl Vasario 16-osios Akto, o dėl savo disertacijos. Ir tai buvę prieš beveik 20 metų. Dabar Š.Liekis buvo tas kolega, kuris parėmė L.Mažylio norą vykti į Berlyną ir suorganizavo jam komandiruotę.
Iki milijono niekam nerūpėjo
Š.Liekis pripažino, kad universitetas komandiruotėn L.Mažylį išleido savo iniciatyva, tačiau be valstybės paramos šiam moksliniam tyrimui.
„Valstybė mokslinių tyrimų neremia, o tuo labiau tada, kai jie vykdomi užsienyje. Tai brangiai kainuoja. Valstybė daugybės dalykų iki šiol neieškojo. Mokslas laikomas antrarūše sritimi. O dabar žmogui įdomu buvo, universitetas parėmė kūrybiškumą ir, štai, rezultatas. Kiti visi žiūrėjo į Maskvą, tame archyve net neieškojo. Visi tie, kurie norėjo milijono, dairėsi į Maskvą. Dabar visiems jiems planai sugriuvo. Už tai visų labai didelės ambicijos užkabintos ir išeina taip, kad Mažylis atrado Aktą, o Bumblauskas atrado Mažylį“, – teigė Š.Liekis.
Valstybė mokslinių tyrimų neremia, o tuo labiau tada, kai jie vykdomi užsienyje. Tai brangiai kainuoja. Valstybė daugybės dalykų iki šiol neieškojo. Mokslas laikomas antrarūše sritimi.
Knygą apie Vasario 16-osios Aktą parašęs R.Klimavičius pripažįsta tikėjęsis, kad jo atliktas darbas sudomins valstybines institucijas, kitus istorikus ir dokumento paieškos vyks valstybiniu lygmeniu. Tačiau, pasak jo, dokumentas parūpo tik artėjant valstybės šimtmečiui, o ypač – kai „MG Baltic“ pasiūlė radėjui sumokėti milijoną eurų.
„Iki šiol visada Aktas įdomus tapdavo vasario 16, o vasario 17-ąją jau nieko nedomino. Gaila, kad valstybė šios misijos nesiėmė ir nebuvo jokios paramos, paskatinimo, valstybės užsakymo jo ieškoti, kad bent žinotume, kur jo tikrai nėra“, – juokėsi R.Klimavičius.
Z.Butkus sako, kad istorikai savo jėgomis dokumento ieškoti ir neturėjo, nes jų darbas – ieškoti kokybiškai naujų dalykų, o ne visuomenei svarbių lobių.
„Iš principo, kodėl istorikai dabar taip kaltinami, kad jie nesurado, neieškojo? Tartum tai būtų jų klaida, kad nesugebėjo surasti. Juk nė vienas tokios temos neturėjo. Be to, niekas neabejojo tuo faktu – nepriklausomybės ir to dokumento egzistavimu. Jis juk net mokykliniuose vadovėliuose pirmuose puslapiuose. Tai koks mokslininkas, kuris turi temą, ims ieškoti to, kas yra žinoma ir neginčijama?
Mokslininkai ieško naujų dalykų. Naujų reiškinių, o ne to, kas visiems žinoma. Todėl nėra ko kaltinti. Čia kaip lobis, visuomenei svarbu, politikams prieš jubiliejų, bet nereikia mokslininkų pulti, nes jie juk nesivaiko sensacijų. Pasiūlė milijoną ir lėks dabar visi? Tai čia jūs pagalvokite, kiek daug galėjo nulėkti ir surasti, bet ne – dirbo savo darbą. Nepuolė lengvos duonos ieškoti“, – aiškino Z.Butkus.
Tikras ar ne?
Istorikas Alfredas Bumblauskas netruko suabejoti, ar L.Mažylio rastas dokumentas tikrai originalus. Tuo tarpu 15min kalbinti istorikai Z.Butkus, Š.Liekis ir R.Klimavičius neabejoja, kad tai – originalas.
„Aišku, negalima spręsti tik iš nuotraukos. Reikia pažiūrėti patį dokumentą, jo sudėtį, bet šiaip manyčiau, kad jis originalas. Vokiečių valdžiai Lietuvos Taryba tikrai neteikdavo juodraščių, nebaigtų protokolų ar iki galo neparengtų dokumentų. Jei tas dokumentas atsidūrė Vokietijos Vyriausybės žinioje, tai turi būti pasirašytas originalas“, – sakė R.Klimavičius.
Pasak jo, yra keli Akto variantai. Vienas iš jų skirtas lietuvių tautai. Jo originalo iki šiol istorikai nematė ir nežino, kaip jis atrodė.
„Jis buvo perduotas Jonui Basanavičiui ir dingo. Tai yra valstybės dokumentas, kuriuo remiantis buvo ruošiami kiti dokumentai. Tas Vokietijoje atsidūręs Aktas buvo paruoštas remiantis šiuo pirminiu dokumentu, kurį priėmė Lietuvos Taryba“, – aiškino jis.
Kitas variantas, jei jis išvis buvo, greičiausiai buvo perduotas Rusijai, tačiau jis gali būti kitoks nei išsiųstas Vokietijai.
„Lietuvos Taryba neturėjo jokio intereso pranešti Rusijai, kad ji atsiskiria, nes Rusija jau buvo perdavusi ją Vokietijai. Taigi Rusijoje, ko gero, gali būti tik spausdintas variantas“, – teigė istorikas.
Kur dingo žodis „Vokietijos“?
Z.Butkus svarsto, kad rankraštis, nelaukiant spausdinto varianto, į Vokietiją galbūt siųstas dėl skubos.
„Čia yra rankraštis. Ranka rašytas originalas. Tuo pat metu buvo ir mašinėle parengtas tekstas. Tampa ne taip lengva paaiškinti, kodėl vokiečiams buvo įteiktas rankraštis. Tas atradimas gali paskatinti diskusiją, kodėl nelaukta spausdinto. Galbūt atsakymai yra byloje. Reikia žiūrėti plačiau, nes yra lydintys dokumentai. Kol kas tai pasako, kad Lietuva vykdė atvirą diplomatiją net karo metu“, – svarstė istorikas.
R.Klimavičius tikina iš pirmo žvilgsnio negalintis nustatyti, kieno braižu parašytas Vokietijos archyvuose rastas dokumentas. Jis tikina, kad jis parašytas tikrai ne Jono Basanavičiaus ir ne Tarybos sekretoriaus Petro Klimo rašysena.
R.Klimavičius tikina, kad L.Mažylio rastas dokumentas tikrai nėra laiškas Vokietijai ar koks nuorašas.
Pasak jo, originale, kuris turėjo būti skirtas lietuvių tautai, taip pat yra sakinys: „Lietuvos Taryba pranešdama apie tai …... vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
„Tas pirminis tekstas yra fiksuotas Lietuvos Tarybos protokoluose. Tekstas tuose protokoluose yra lygiai toks pats, koks užfiksuotas rastame dokumente. Ta pastraipa yra visur. Man abejonių kelia tik vienas dalykas – kad nėra įrašytas žodis „Vokietijos“. Tai aš nežinau, ar vokiškame variante, kurio nenufotografavo, yra įrašyta kam skirtas dokumentas, bet lietuviškame praleista. Visai galimas variantas, kad kažkas pamiršo. Gal vokiškame yra?“, – aiškino istorikas.
Tačiau paaiškėjo, kad ir vokiškame variante Vokietijos pavadinimo nėra – paliktas tas pats daugtaškis. „Labai keista, kad kažkas apsižioplino ir neparašė, į ką kreipiasi. Čia praktiškai nebėra adresato. Parašei laišką ir neparašei adreso. Su šituo aktu dar nesibaigia visos istorijos. Čia yra naujas laukas naujoms spėlionėms“, – sakė R.Klimavičius.
Ar ne per anksti džiūgaujama?
Istorikas R.Klimavičius stebisi, kodėl profesorius L.Mažylis taip skubėjo viešai pasidžiaugti atradimu. Pasak jo, tikriausiai reikėjo iš pradžių ne tik įsitikinti dokumento autentiškumu, bet ir pasiaiškinti jo grąžinimo galimybes.
„Žinoma, tai reikėjo daryti diplomatiniais keliais, garsiai neskelbiant. Žinoma, radėjas nori viešai skelbti, bet viską paviešinus nelieka kito kelio kaip pradėti derybas dėl perdavimo. Jei tai būtų tyliai padaryta, dirvą diplomatai būtų galėję zonduoti tyliai ir sužinoti, kokios galimybės dokumentą perimti Lietuvai“, – sakė jis.
Pasak istoriko šiuo atveju niekas net nepasigilino, kokie įstatymai galioja Vokietijoje.
„Dabar mes galime tik prašyti. Ir tai būtų geros valios aktas, jei jie sutiktų išimti iš savo bylų ir perduoti. Tačiau tai nėra įprasta praktika. Kita vertus, Vokietijai jis tikrai nėra pirmos svarbos, kaip Lietuvai, tai gal ir galima kalbėti apie padovanojimą. Vis dėlto net nežinia, ar tai leidžia Vokietijos įstatymai“, – kalbėjo istorikas.
