„Itin simboliška, kad mokytojų dieną vyksta šios iškilmės, nes tai yra mokytojas, kuris atliko ne tik tiesiogines savo pareigas, bet prisiėmė ir netiesiogines funkcijas ir toliau – net ir blogiausią valandą – siekė gerovės Lietuvai“, – kalbėdamas apie partizanų vado laidotuves, akcentavo N.Černiauskas.
Nors A.Vanago šeima, sugrįžusi iš emigracijos Amerikoje, vertėsi vargingai, vaikai buvo išleisti į mokyklą.
„Šiandien yra mokytojo diena. Ir kaip A.Ramanauskas-Vanagas yra sakęs, „man labiausiai patiko dirbti mokytoju“. Tai šeima suprato mokslo, išsilavinimo reikšmę. Ir čia yra net tam tikras mito paneigimas, nes dažnai kalbama, kad tarpukario visuomenė yra mažiau išsilavinusi. Bet mes, žvelgdami į šitą paprastą pavyzdį, matome, kiek švietimo reforma tuo metu pažengė, kad netgi neturtinga šeima sugebėjo išleisti savo vaikus į mokslus“, – sakė istorikas.
Kitas specialioje LRT TELEVIZJOS transliacijoje dalyvavęs istorikas Arvydas Anušauskas kalbėjo, kad A.Ramanauskas-Vanagas, baigęs Klaipėdos pedagoginį institutą su diplomu kišenėje ėjo į Lietuvos kariuomenę, baigė aspirantų kursus: „Jis mokytojo kelią pradėjo nuo tapimo karininku, o tada tęsė mokytojo darbą nuo pačios žemiausios pakopos – pradinių klasių mokytojo.“
Pasak diskusijos moderatoriaus Virginijaus Savukyno, Vanagas – ne vienintelis mokytojas, kuris išėjo į mišką. Ten išėjo daug mokytojų, kai kurie iš jų – net su savo klasėmis, demonstruodami moralinį įsipareigojimą.
„Mokytojo specialybė buvo viena iš labiausiai prestižinių [...]. Žmonės tikrai atsakingai rūpinosi jaunąja karta, vykstant švietimo reformai, nuo jų priklausė, kokia bus Lietuva. Žvelgiant į A.Ramanausko pavyzdį, matome, kad tos pedagogo savybės puikiai papildė karininko savybes“, – sakė N.Černiauskas.
Jis pabrėžė, kad iš aštuonių 1949-ųjų Vasario 16-osios partizanų deklaracijos signatarų buvo ir daugiau mokytojų, pavyzdžiui, Juozas Šibaila-Merainis.
Laidotuvės – galimybė suvokti, kuo rėmėsi partizaninis pasipriešinimas
Pasak N.Černiausko, šiomis laidotuvėmis tarsi sujungiamos abiejų nepriklausomų respublikų tradicijos.
„Tai yra labai svarbus įvykis šiuolaikinei mūsų tapatybei ir valstybingumo tradicijai. Turėdami šitą kapą mes simboliškai ir ne tik galime sujungti tarpukario Lietuvos Respublikos tradicijas su dabartinėmis. Turime gyvą grandį, pavyzdį ir dabartinei istorinei tapatybei, ir sąmonei, tai yra išskirtinis įvykis“, – sakė jis.
A.Anušauskas pabrėžė, kad šios laidotuvės – unikali galimybė suvokti, kuo rėmėsi anuometinis pasipriešinimas.
„Tai yra galimybė suprasti pasipriešinimo esmę. Demokratiškumo, provakarietiškumo – tai, kaip jie įgyvendino savo valdžią. Nesupratę kai kurių dalykų mes nesuprasime, kuo rėmėsi pasipriešinimas. Tai yra labai gera, unikali galimybė“, – pabrėžė istorikas, knygos „Aš esu Vanagas“ autorius.
N.Černiauskas: pamirštame, kad tai buvo karas. Vienas žiauriausių mūsų istorijoje
Kalbėdami apie partizaninį karą istorinėje atmintyje istorikai pabrėžė, kad yra objektyvių priežasčių, kodėl jis buvo primirštas.
„Netgi savo laiku gerai žinoti dalykai užsimiršta, žmonių, kurie buvo liudininkai, tarp mūsų nebelieka, tad atmintį reikia nuolat atgaivinti. Jeigu jos neatgaivini, atsiranda iškreiptų dalykų“, – kalbėjo A.Anušauskas.
Jis prisiminė šaltinį, iš kurio galima semtis atminties – partizanų dainų rinkinius: „Jeigu visas jas sudėsime greta realių įvykių, kuomet žūdavo pasipriešinimo dalyviai, gali susidaryti toks savotiškas to regiono partizaninis epas. Kiekvienas žuvęs būdavo apdainuojamas.“
Pasak N.Černiausko, natūralu, kad okupaciniu laikotarpiu istorinė atmintis nesivystė.
„Pasibaigus partizaniniam karui, buvo dar 50 metų laikotarpis, kai oficialiu lygmeniu apie šį karą buvo nekalbama arba kalbama visiškai kitaip. Tad natūrali istorinė atmintis tuo laikotarpiu niekaip nesivystė. [...] Kalbant apie partizanų dainas, tam tikras atgimimas šios istorinės atminties yra įvykęs. Ne viena grupė, muzikantas ar jaunimo sambūris tas dainas atgaivina“, – sakė istorikas.
Jis pabrėžė, kad tai, jog vis dar neturime adekvačios atminties, rodo ir plačiosios visuomenės nesuvokimas, kad partizaninis pasipriešinimas buvo tikras karas.
„Kalbame apie tai kaip tam tikrus pokario įvykius, galbūt – pasipriešinimą arba pokarį plačiąja prasme, bet plačiojoje sąmonėje dar nėra kalbama, kad tai buvo karas. Vienas žiauriausių mūsų istorijoje apskritai. Karas su Sovietų Sąjunga. [...] Nebūta aiškių karo fronto linijų, aiškaus išsidėstymo, kur yra mūsų pajėgos, kur – priešininkų“, – akcentavo N.Černiauskas.
Taip pat labai svarbu, pasak jo, kad tai nebuvo pasipriešinimas tik dėl pasipriešinimo: „Tie žmonės, kurie išėjo į mišką, turėjo labai aiškų valstybės suvokimą – tai buvo kova už Lietuvos valstybę. Ne šiaip pasipriešinimas, ne šiaip noras įkąsti okupantui, o kova už savo valstybę.“
Kapas – ne tik Vanago, bet visų partizanų vadų pagerbimui
Kaip pabrėžė istorikas N.Černiauskas, partizanų vado Vanago kapas simbolizuos pagarbą ne tik jam pačiam, bet ir kitiems vadams, kurių palaikų buvimo vietos nėra žinomos.
„Turėsime ir konkretaus Lietuvos karo vado A.Ramanausko-Vanago kapą, bet iš tiesų reikėtų pasakyti, kad jis apskritai simbolizuoja visą partizanų vadovybę, nes, jeigu neklystu, iš aštuonių 1949-ųjų Vasario 16-osios partizanų deklaracijos signatarų, jo vienintelio palaidojimo vieta bus tikrai aiški.
Jono Žemaičio [kapavietę] mes tarsi ir žinome, bet tai simboliška. Tad yra dar 6 asmenys, dėl kurių nėra aišku, kur palaidoti. [A.Ramanausko-Vanago kapas] bus simboliška vieta ir todėl, kad ji pažymi pagarbą ir visai partizanų vadovybei“, – kalbėjo N.Černiauskas.
Jono Žemaičio–Vytauto, kuris buvo nužudytas Maskvoje, kūnas, pasak V.Savukyno, greičiausiai buvo sudegintas, tad jo palaikų fiziškai surasti beveik neįmanoma. Plačiau apie tai papasakojo A.Anušauskas.
„Maskvoje būtent tuo laikotarpiu, maždaug 1954-aisiais, kai nuteistieji mirties bausme buvo nužudomi, vienuolyno Maskvoje kapinėse buvo krematoriumas ir kelios duobės, kuriose būdavo tiesiog supilami kremuojamų kalinių pelenai. Visos duobės dabar yra pažymėtos, apstatytos paminklais pačiomis įvairiausiomis kalbomis – japonų, lenkų, rusų, vokiečių, bet lietuvių ten nėra, nors simboliškai ta vieta, kapas yra žinoma“, – aiškino istorikas.
Svarbiausia sovietų užduotis – pleištas tarp visuomenės ir partizanų
Kaip pabrėžė V.Savukynas, partizaninis karas gali vykti tik tada, kai remia visuomenė. Jei nori nugalėti partizaninį karą, reikia įvaryti pleištą tarp partizanų ir visuomenės.
Tad partizanai sovietų valdžios būdavo užverbuojami tam, kad tą pleištą įvarytų – netgi išžudydavo šeimas. Taip buvo didinamas atotrūkis tarp gyventojų ir partizanų.
„Gyventojų parama labai svarbus dalykas. Didžioji gyventojų dalis rėmė, kitaip negalėtume kalbėti apie tokį pasipriešinimo ilgį ir mastą. Natūralu, kad represinės struktūros stengėsi tą pleištą įvaryti“, – komentavo N.Černiauskas.
Specialioje LRT laidoje apie partizano gyvenimą diskutavo istorikai N.Černiauskas ir Arvydas Anušauskas. Laidą vedė Virginijus Savukynas.
