„Galiu kalbėti apie tai, kas paskelbta viešojoje erdvėje, internete – sprendžiant iš to, šiandien būčiau linkęs sakyti, kad tai yra S.Kairio ranka rašytas dokumentas, nes S.Kairys buvo vienas iš Vasario 16-osios, pabrėžiu, Nutarimo idėjinių, politinių autorių“, – BNS sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
Jo vertinimu, Vasario 16-osios aktas žymi modernaus respublikoniško, lietuviško valstybingumo pradžią ir yra to valstybingumo svarbiausias juridinis pamatas. Akto suradimas, anot istoriko, turi ne tik emocinę, bet ir didelę politinę bei juridinę reikšmę, nes iki šiol kai kurie Rusijos istorikai kvestionavo Lietuvos nepriklausomybės pradžią liudijančio dokumento egzistavimą.
„Iki šiol mūsų didžiosios rytinės kaimynės istoriografijoje retkarčiais vis pasirodydavo publikacijų ir netgi kai kuriais atvejais labai rimtų, solidžių Rusijos mokslininkų publikacijų, kuriose buvo abejojama Vasario 16-osios Nutarimo egzistavimu – ar jis iš tiesų buvo, ar buvo tam tikra politinė-istorinė spekuliacija. Kiek man žinoma, paskutinis toks rimtas tekstas iš (Maskvos valstybinio – BNS) Tarptautinių santykių instituto buvo paskelbtas 1999-aisiais ar 2000-aisiais, tad tų abejonių ten, matyt, būta iš tiesų, šiuo atveju Akto originalo radimas Berlyne šias abejones išblaško“, – pažymėjo jis.
Tai, jog Vokietijai buvo perduotas ne tik vokiškasis, kaip spėta iki šiol, bet ir lietuviškasis originalas, anot jo, rodo Antano Smetonos ir Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos „itin aukštą profesinę kultūrą“.
Istorikas taip pat aiškina, kad nutarimo formuluotės leidžia daryti rimtą prielaidą, kad egzistuoja ir dar du originalūs dokumentai lietuvių ir rusų kalbomis, kurie gali būti saugomi diplomatiniuose Maskvos archyvuose.
„Lietuvos Taryba, įteikdama Vokietijai Vasario 16-osios nutarimo vokišką ir lietuvišką versiją puikiai suvokė, kad lietuvių tautos valia, kaip juridinio subjekto, reiškiasi lietuviška mintimi. Kita vertus, kad ta mintis būtų teisingai suprasta užsienio valstybių, aktas iš karto pasirašymo dieną, vasario 16-ąją buvo parengtas ir vokiečių kalba, ir, kelčiau labai rimtą versiją – rusų kalba, nes akto preambulėje buvo nurodyti konkretūs du adresatai: Rusijos ir Vokietijos vyriausybės“, – teigė jis.
Anot jo, pagal analogiją, jog lietuviški-vokiški originalai buvo perduoti Vokietijos okupacinei administracijai, lietuviški-rusiški originalai turėjo buvo pasiųsti tuometinei Rusijos vyriausybei.
„Aš būčiau linkęs kelti labai rimtą versiją, jog Vasario 16-osios dienos akto dar vienas lietuviškas originalas ir originalas rusų kalba – labai didžiulė tikimybė, per 90 procentų – yra saugomas Rusijos diplomatijos užsienio politikos archyve“, – tikino A.Kasparavičius.
Jis sako neabejojantis versija, jog abu – tiek lietuvišką, tiek vokiškąjį – dokumentus Vokietijos atstovams perdavė signataras dr. Jurgis Šaulys. Anot istoriko, 1945–1946 metais rašytuose J.Šaulio atsiminimuose yra aprašyta 1918-ųjų vasario 16-osios pavakare vykusi kelionė iš Vilniaus į Kauną, kurį tuo metu administravo vokiečių okupacinė administracija. J.Šaulys ten, anot jo, greičiausiai ir perdavė dokumentų originalus, kurie vėliau diplomatiniu paštu išsiųsti į Berlyną.
„J.Šaulys buvo vienas pagrindinių tarybos pirmininko A.Smetonos pagalbininkų ir bendradarbių. A.Smetona labai juo pasitikėjo, be to, J.Šaulys puikiai kalbėjo vokiškai ir turėjo labai gerus ryšius su vokiečių karine okupacine administracija“, – aiškino jis.
A.Kasparavičius sako, kad Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos diplomatinis archyvas, kuriame Vytauto didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis ir aptiko dokumentus, buvo Lietuvos istorikų taikiklyje. Tačiau dėl to, kad jis išsamiau netyrinėtas, istorikas kaltino ne pačius mokslininkus, o Vyriausybę, neužtikrinančią pakankamo tokioms paieškoms reikalingo finansavimo.
„Tas klausimas buvo keliamas, bet turint galvoje apverktiną finansinę Lietuvos mokslo situaciją, kuri tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį, praktiškai bet kokioms komandiruotėms Lietuvos istorikai yra labai apriboti dėl finansinių galimybių. Pats darbas Vokietijos ar Rusijos archyvuose reikalauja pragyvenimo kaštų, paieška dokumentų reikalauja tam tikrų lėšų, kurių Vyriausybė neranda galimybės skirti“, – dėstė jis.
A.Kasparavičius pabrėžia, kad susigrąžinti galima tik tai, kas buvo pagrobta, pavogta, šiuo atveju Lietuva gali prašyti Vokietijos aktą perduoti ar net išpirkti, nes aktą Lietuvos taryba oficialiai perdavė Vokietijai ir jis yra šios šalies archyvų nuosavybė.
„Aš manau, kad bus reikalingas tam tikrų juridinių dalykų pakoregavimas Vokietijos archyvuose ir svarbiausia, turbūt, Vokietijos dabartinės Vyriausybės kanclerės Angelos Merkel gera politinė valia. O gal pakaks ir užsienio reikalų ministro politinės valios, kad dokumentas būtų ne sugrąžintas, o perduotas“, – sakė jis.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto lietuviškąjį ir vokiškąjį originalus šį trečiadienį aptiko VDU mokslininkas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorius Liudas Mažylis.
Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Iki šiol nebuvo žinoma nė apie vieno akto originalo buvimo vietą.
1887-aisiais gimęs Lietuvos politinis veikėjas ir publicistas S.Kairys pagal išsilavinimą buvo inžinierius technologas, jis buvo artimas A.Smetonos bendražygis, 1919-aisiais ėjo Laikinosios Vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministro pareigas, 1926 buvo Seimo vicepirmininku. Besibaigiant karui jis pasitraukė į Vokietiją ir nuo 1951-ųjų persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas, mirė Niujorke 1964-aisiais. S.Kairys buvo vienas iš pirmųjų socialdemokratų partijos vadovų, laikomas vienu kairiųjų idėjų pradininku Lietuvoje.
