„Šiuolaikinė Lietuva išlieka turbūt visoje Europoje unikali, nes savo sostinėje neturi deramo atminties įvertinimo pirmajam prezidentui ir paminklo nežinomam kariui, prie kurio galėtų atiduoti pagarbą užsienio valstybių prezidentai. Tai yra du tiesiogiai susiję momentai, kurie visam pasauliui liudytų, kad čia buvo, yra ir bus mūsų sostinė“, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.
Pasak istoriko, A.Smetona yra viena svarbiausių praėjusio amžiaus pirmos pusės Lietuvos politinių figūrų, be kurios greičiausiai nebūtų įsivaizduojamas ir valstybingumo atkūrimas 1990-aisiais.
„Be jokios abejonės tai yra viena žymiausių XX amžiaus pirmos pusės lietuvių politinių figūrų. Tai žmogus, kuris formavo lietuvių politinę tautą, daug prisidėjo kuriant politinę filosofiją, taip pat ir tobulinant lietuvių kalbą“, – teigė istorikas.
A.Kasparavičius teigia, kad iki šiol dar pilna sovietmečiu projektuoto požiūrio apie A.Smetoną.
„Tie politiniai štampai, tos politinės dėmės, kuriomis buvo aptaškytas A. Smetona ir paskui buvo drabstomas sovietinėje istoriografijoje iki pat turbūt 1988 metų, neliko be pasekmių ir ženkliai daliai visuomenės tai įsigėrė“, – sakė A.Kasparavičius.
Jo manymu, visuomenė pamažu bręsta ir A.Smetonos politinės veiklos vertinimas vis labiau subalansuotas bei brandus.
„Šiandien mes artėjame prie tam tikro didesnio sutarimo, kad vis dėlto tai yra labai iškili asmenybė ir labai reikšminga asmenybė. Praktiškai modernus lietuviškas valstybingumas iš esmės yra nesuvokiamas be A.Smetonos politinės veiklos“, – teigė istorikas.
A.Smetonos gimtinėje, Užugirio dvare, atidengiamas paminklas pirmajam prezidentui – vienas iš nedaugelio Lietuvoje. Paminklas A.Smetonai stūkso ir istorinės prezidentūros kiemelyje, Kaune.
2019-uosius Seimas yra paskelbęs A.Smetonos metais.
Mokslo, meno, kultūros, politikos atstovus vienijanti asociacija „Mūsų tautos atmintis“ pernai kreipėsi į šalies ir Vilniaus vadovus, kad sostinėje būtų pastatytas paminklas A.Smetonai, tačiau jokio sprendimo šiuo klausimu nėra.
A.Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.
Lietuvoje kartais prieštaringai vertinamas jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.
