– Pasaulio lyderiai ir kai kurios užsienio žvaigždės reiškia užuojautą dėl „patikimo ir gerbiamo lyderio“ (Ursula von der Leyen) ir net „didvyrio“ (Arnoldas Schwarzeneggeris) M.Gorbačiovo mirties. Stebint tas reakcijas apima dvilypis jausmas, nes prieš akis – Sausio 13-oji, žudynės Tbilisyje, bandymai nuslėpti Černobylio katastrofą. Susidaro įspūdis, kad mes ir vakariečiai gyvename kažkokioje skirtingoje istorijos suvokimo erdvėje, kodėl taip nutiko?
– Jūsų klausimo formuluotėje – „kitokia istorijos suvokimo erdvė“ – jau užkoduotas atsakymas. Mąstant apie tai, kaip formuojasi istorijos suvokimas, reikėtų pasakyti tris dalykus. Pirma, istorinis įvykis yra laike ir erdvėje palengva atskleidžiantis (o kartais ir keičiantis) savo prasmę reiškinys. Šiuo atveju istorinį įvykį galima prilyginti žemės drebėjimo sukeltai seisminei bangai. Lemtingų, keičiančių realybę įvykių sukeltos seisminės bangos sklinda ir praėjus trisdešimt, penkiasdešimt ar net šimtams metų nuo jų pradžios.
Ką noriu pasakyti? Kaip keistai toks teiginys beskambėtų, tačiau paskutiniojo SSRS Komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo pradėtos reformos, pasibaigusios Sovietų Sąjungos subyrėjimu, yra toks įvykis, kurio poveikį mes juntame iki šiol, o naujos šio poveikio reikšmės ir prasmės vis dar atsiskleidžia prieš mūsų akis. Dabar mes žinome, jog Sovietų Sąjungos subyrėjimą tyrinėjęs iškilus sovietikos tyrinėtojas Stephenas Kotkinas suformulavęs išvadą „Armagedono išvengta“ (taip vadinasi šio mokslininko knyga – „Armageddon Averted: The Soviet Collapse, 1970-2000“), suklydo. Armagedonas buvo užprogramuotas, lyg laiko bomba, tik mes to iš karto nesupratome. Todėl mūsų požiūris į lemtingų įvykių prasmę ir šių įvykių epicentre stovėjusį asmenį, šiuo atveju Michailą Gorbačiovą, irgi kinta.
Antra, globalinio masto įvykių, keičiančių visą Europą ir pasaulį, pasekmės iš tiesų yra ne tokios pačios lietuviams, vokiečiams, portugalams ir urugvajiečiams. Todėl Vilniaus, Berlyno, Lisabonos arba Montevidėjaus gyventojai skirtingai išgyveno įvykius bei procesus, su kuriais siejamas M.Gorbačiovo vardas, nes tie procesai skirtingai paveikė mūsų ir jų gyvenimus. Ar galima tikėtis, jog M.Gorbačiovą vienodai vertins Vokietijos visuomenė (kuriai šis asmuo visų pirma asocijuojasi su 1989-aisiais kaip annus mirabilis Europos istorijoje, o taip pat su Berlyno sienos griuvimu ir vėliau sekusiu Vokietijos susivienijimu) ir Lietuvos visuomenė, prisimenanti, kaip M.Gorbačiovas visokeriopai trukdė Sąjūdžiui siekti Lietuvos Nepriklausomybės, kenkė mūsų valstybei, o 1991-ųjų Sausio 13-osios naktį „miegojo“, kai SSRS pajėgos bandė sunaikinti Lietuvos Respubliką.
Net ir išnykus Sovietų Sąjungai, rusiškasis imperializmas niekur nedingo
Trečia, istorinis įvykis mūsų sąmonėje ir kolektyvinėje vaizduotėje nėra tai, kas iš tiesų nutiko, o tai, ką mes apie tą įvykį prisimename. Tuo tarpu mūsų prisiminimus suformuoja pasakojimai. Labai supaprastinus dalykus galima teigti, jog egzistuoja du pasakojimai apie M.Gorbačiovą.
Pirmasis pasakojimas (jo plėtotojai Vakarų Europoje ir JAV) šiuo atveju dominuoja. Prisiminkime amerikiečių politikos filosofo Francio Fukuyamos teiginį, jog Sovietų Sąjungai subyrėjus mus ištiko laiminga istorijos pabaiga. Todėl nenuostabu, kad žymus JAV diplomatas, sovietologas ir tiesiog išmintingas žmogus George'as R.Kenanas (beje, 1946-aisiais parašytos Ilgosios telegramos autorius) yra pavadinęs Gorbačiovą „stebuklu“.
O Vakarams žadėjo istorijos pabaigą? Postistorinį rojų, kuriame liberaliai demokratijai bei kapitalistinei sistemai nebekils fundamentalių iššūkių, todėl bus galima atsidėti paprastiems malonumams – gamybai, pirkimui, vartojimui.
Vidurio Rytų Europos politikai, intelektualai ir visuomenės nuosekliai teigė kitą pasakojimą. Esą, M.Gorbačiovas nesiekė sugriauti SSRS ir išlaisvinti šiame didžiuliame tautų kalėjime gyvenančių tautų, tik norėjo „perkrauti sistemą“. Jam nepavyko, M.Gorbačiovas dėl subyrėjusio sovietinės imperijos projekto gailėjosi visą gyvenimą, tačiau net ir išnykus Sovietų Sąjungai, rusiškasis imperializmas niekur nedingo, todėl sovietinė, pseudosovietinė arba postsovietinė imperija gali būti reanimuota. Antrasis pasakojimas iki 2022 m. vasario 24-osios (kuomet pasinaudojant S.Kotkino metafora prasidėjo Armagedonas) nebuvo populiarus. Tiesą sakant, jis buvo marginalus. Kodėl? Viena iš priežasčių – deja, Vidurio Rytų Europoje nėra daug mokslininkų, viešųjų intelektualų, žurnalistų, menininkų, kurių balsas girdimas ir įtaigus globalinėje erdvėje.
– Kodėl vakariečiai perdėtai idealizuoja tiek paties M.Gorbačiovo asmenybę, laikydami jį demokratijos šaukliu, tiek ir jo indėlį kalbant apie Sovietų Sąjungos žlugimą?
– Ar pamenate grupės „Scorpions“ dainą „Wind of Change“, skambėjusią iš visų tranzistorių, televizorių bei magnetofonų 1990-aisiais? O kaip reikėtų interpretuoti režisieriaus Wimo Wenderso filmo „Faraway, So Close!“ (1993) sceną, kurioje angelas (jį vaidina puikusis Bruno Ganzas) susitinka Gorbačiovą, ruošiantį kalbą apie savąsias gyvenimo prasmės paieškas?
1998-aisiais M.Gorbačiovas pasirodė „Pizza Hut“ reklamoje, iš šio politiko (ir iš George'o W.Busho) viename epizode elegantiškai pasityčiojo serialo „Simpsonai“ kūrėjai, 2004-aisiais M.Gorbačiovas gavo „Grammy“ apdovanojimą už rusiškos pasakos įgarsinimą, o 2007-aisiais mados namai Louis Vuitton perestroikos architektą pasirinko savo veidu.
Na ir žinoma, Vakarų meilės M.Gorbačiovui apoteoze laikyčiau 2011-ųjų pavasarį Londone, Royal Albert Hall įvykusį labdaringą renginį, skirtą šio asmens 80-mečiui. Šiame vakarėlyje, tarp 4000 svečių, dalyvavo Arnoldas Schwarzeneggeris ir Lechas Valensa bei Mel C iš „Spice Girls“. Tuo tarpu renginio vedėjai buvo Holivudo žvaigždės Sharon Stone ir Kevinas Spacey.
M.Gorbačiovas tapo pop kultūros ikona, tokia pat, kaip Madona arba Michaelas Jacksonas
Kam vardinu visus šiuos faktus?
Galbūt nuskambės keistai, bet M.Gorbačiovas, ne savo noru pasitraukęs iš politinės veiklos, tapo pop kultūros ikona, tokia pat, kaip Madona arba Michaelas Jacksonas.
Kodėl taip nutiko?
M.Gorbačiovas, gelbėdamas Sovietų Sąjungą nuo daugybinės krizės, esmingai prisidėjo prie jos žlugimo. Vakarų visuomenių akyse didžiausia jo nesėkmė tapo svarbiausiu šio žmogaus nuopelnu (Nobelio taikos premija 1990 m.).
Kita vertus, M.Gorbačiovas nutraukė ginklavimosi varžybas, išvedė sovietų karius iš Afganistano, nutraukė konfrontaciją su JAV, atsisakė karingo ateizmo retorikos ir ėmėsi ieškoti kontaktų su Vatikanu ir... sukūrė prielaidas mano jau minėtų stebuklų metų („annus mirabilis“) atsiradimui Europos istorijoje. Istorikai gali replikuoti, kad visa tai M.Gorbačiovas darė ne savo noru, o verčiamas aplinkybių. Kita vertus, Vakarų kolektyvinėje vaizduotėje visai nesvarbu, kodėl šis politikas darė tam tikrus dalykus (arba leido jiems įvykti, arba nesugebėjo jų vyksmui sutrukdyti), šiai vaizduotei svarbus rezultatas ir holivudiniam filmui tinkantis, vizualiai išraiškingas siužetas bei herojus.
Be to, M.Gorbačiovas subyrėjus SSRS nuolat aktyviai permąstė ir keitė savo pasakojimą. Šį pasakojimą noriai citavo ir tiražavo Vakarų medijos, nes jis, kaip ką tik minėjau, yra patogus naudoti.
– O gal tai mes negalime jo įvertinti objektyviai, žvelgdami plačiau? Kaip „tvarkytis“ su tokiu dvilypiu istoriniu vertinimu?
– Į sudėtingą klausimą atsakysiu vienu sakiniu. Mes turime išmokti įtaigiai ir įdomiai pasakoti savąją istorijos versiją apie unikalius įvykius, kurių liudininkais ir kūrėjais buvome.
– Kiek M.Gorbačiovui iš tiesų rūpėjo SSRS demokratizacija? Savo komentare feisbuke užsiminėte, kad vaidindamas demokratą jis tuo pat metu aptarinėjo galimą jėgos panaudojimą Baltijos šalyse.
– 1985 m. kovo 11 d. Politinio biuro posėdyje paskirtas į Generalinio sekretoriaus postą M.Gorbačiovas sakė: „Mums nereikia keisti politikos. Ji tikra, teisinga, ištikima lenininei. Mums reikia didinti tempą, judėti pirmyn, nustatyti trūkumus ir juos įveikti, matyti mūsų šviesią ateitį“.
Tai tegalėjo reikšti viena – tolesnį drastišką ir desperatišką sovietų sistemos eksploatavimą. Tik įsitikinęs, kad spartinimo politika neduoda rezultatų, M.Gorbačiovas paskelbė perestroiką. Taigi, 1987-aisiais jis paskelbė naujų tikslų, tarp kurių buvo „naujas mąstymas“, „demokratija“, „viešumas“.
Todėl 2014-aisiais viešai palaikė Putino agresiją prieš Ukrainą ir Krymo okupaciją.
Taigi, M.Gorbačiovui nerūpėjo SSRS demokratizacija, jis tiesiog ieškojo daugybinės krizės sprendimo būdų tikėdamasis, kad sugebės (su nomenklatūros ir KGB pagalba) valdyti procesus. Tačiau šis politikas apsiskaičiavo. Todėl kai kas nors sako, jog M.Gorbačiovas nugriovė Berlyno sieną, galima replikuoti: „Ne M.Gorbačiovas tai padarė, o vokiečiai, norintys gyventi laisvų, orių žmonių gyvenimus“. Lygiai taip pat galima atsakyti į insinuacijas, esą tapome laisvi M.Gorbačiovo dėka. Tai netiesa.
M.Gorbačiovas visą gyvenimą tikėjo dviem dalykais. Šis žmogus visą gyvenimą tikėjo pamatine iliuzija, kad socializmas su žmogiškuoju veidu įmanomas. Jis taip pat norėjo išsaugoti Rusijos imperiją. Todėl 2014-aisiais viešai palaikė Putino agresiją prieš Ukrainą ir Krymo okupaciją. Tad jeigu M.Gorbačiovo strategija būtų įgyvendinta, mes iki šiol gyventume sovietų Lietuvoje.
– „Nušvilpsiu“ jūsų paties klausimą – o kas būtų, jeigu nebūtų M.Gorbačiovo?
– Mano klausimas skambėjo kiek kitaip. „Kas būtų, jeigu Michailas Gorbačiovas nebūtų inicijavęs perestroikos ir nebūtų užgimęs Sąjūdis“?
Į šį klausimą galima atsakyti trumpai: lietuvių tautai ir Lietuvos visuomenei XX ir XXI a. sandūroje būtų kilusi didžiulė egzistencinė grėsmė, jeigu SSRS ir toliau būtų egzistavusi.
Na, o pačiai Sovietų Sąjungai būtų tekę patirti daugybinės krizės pasekmes. Čia galima prisiminti, kad Sovietų Sąjunga nuo XX a. 8 dešimtmečio įžengė į neįveikiamą krizę, svarbiausia to priežastis: sistemos neefektyvumas, rėmimasis energetinių žaliavų kainomis. Nesiėmus reformų, ekonominių ir socialinių problemų kritinė masė būtų ženkiai atsiliepusi gyvenimo kokybei. Technologinis atsilikimas nuo JAV ir toliau būtų didėjęs, technogeninės Černobylio tipo katastrofos galėjo kartotis.
Šios ir kitos priežastys, tikėtina, partinį elitą būtų paskatinusios „užveržinėti varžtus“ šalies viduje, o tarptautinių santykių plotmėje SSRS būtų bandžiusi pačius įvairiausius modelius: nuo konfrontacijos stiprinimo iki lokalinių „atšilimų“, ypač santykiuose su JAV.
Kai Matricoje susikaupia kritinis klaidų kiekis, trukdantis efektyviai veiklai, sistema yra perkraunama.
– Kaip taip nutiko, kad nomenklatūra išaugino reformatorių? Čia galima prisiminti ir teigiančius, kad prie M.Gorbačiovo iškilimo ženkliai prisidėjo Jurijus Andropovas?
– M.Gorbačiovas buvo J.Andropovo įpėdinis ir netalentingai įgyvendino šio ilgamečio KGB pirmininko (1967-1982) ir, mūsų visų laimei, labai neilgai SSRS valdžiusio (1982-1984) idėjas, esą sistemą reikia keisti didinant jos efektyvumą.
Kaip autoritarinėje sistemoje gali gimti ir išaugti tokio tipo „reformatoriai“? Ar esate mačiusi filmą „Matrica“ ir tris jo tęsinius? Šiuose filmuose pateikiamas atsakymas į jūsų klausimą. Kai Matricoje susikaupia kritinis klaidų kiekis, trukdantis efektyviai jos veiklai, sistema yra perkraunama. Tačiau šis perkrovimas nereiškia noro sugriauti sistemą ar iš jos pabėgti. Anaiptol.
