Šeštadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad aktorius D.Banionis turėjo „Broniaus“ slapyvardį ir buvo užverbuotas 1970 metais, o dirigentas S.Sondeckis neva bendradarbiavo 20 metų ir jam buvo suteiktas „Saliuto“ slapyvardis.
„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus – yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėl to kelia klausimų. Pavyzdžiui, D.Banionio ir dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta vat Sąjūdžio laikais, aš sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – laidoje sakė jis.
A.Anušauskas atkreipė dėmesį, kad D.Banionis buvo verbuojamas po to, kai pasirodė garsusis filmas „Ne sezono metas“. Jame D.Banionis suvaidino sovietinį žvalgą Ladeinikovą, šis vaidmuo aktoriui pelnė šlovę visoje Sovietų Sąjungoje.
„Ir netrukus jis buvo išbrauktas iš tų sąrašų. Vėlgi klausimai, kurie dar neturi tikslių atsakymų, yra tiktai spėlionės. Beje, tame sąraše yra daugybė asmenų, kurie, tiesą sakant, niekada nebendradarbiavo su KGB, bet norėdami, pavyzdžiui, išvengti kalėjimo 1945 ar net 1940 metais, pasirašydavo raštelius ir dingdavo iš KGB akiračio“, – teigė istorikas ir parlamentaras.
A.Anušauskas kvietė atsargiau vertinti minėtą dokumentą: „Vertinkime tai kaip dokumento publikaciją, kuriame yra įvairių dalykų, tarp kurių – ir keliančių įvairių abejonių ir klausimų.“
Jo teigimu, KGB 1987 metais atrinkinėjo savo istorijai reikšmingas bylas, bet tai nebūtinai buvo žmonių, kurie nuosekliai bendradarbiavo su KGB bylos.
Anot parlamentaro, tame sąraše yra daugybė asmenų kurie ilgai bendradarbiavo, bet yra ir kitokių atvejų – pavyzdžiui, vienas lietuvių 1940-ųjų metų politikas, kuris niekada nebendradarbiavo su KGB.
„Vertinkime tai kaip istorinio dokumento publikaciją, kur dar reikės rasti atsakymus į visus klausimus“, – sakė jis.
Agentų registracijos bylų žurnalas yra išlikęs buvusiame KGB archyve, jis pildyti pradėtas tik 1987 metais. Jame yra per 1,6 tūkst. pavardžių.
Apie bendradarbiavimą prisipažinę nebuvo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys LRT laidai „Lietuvos diena“ sakė sutinkantis su tokiu istoriko vertinimu.
„Kiekvieno žmogaus veiklą reikia vertinti konkrečiai pagal visus įmanomus išlikusius dokumentus, pagal istorinį kontekstą“, – pridūrė jis.
Minėtas sąrašas, anot LGGRTC atstovo, yra viešinamas dalimis, ieškoma papildomų dokumentų, susijusių su sąraše esančiais asmenimis.
„Kai yra surandama daugiau informacijos, kuri, tyrėjų požiūriu, atrodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – sakė jis.
Paklaustas, ar informacija, jog D.Banionis ir S.Sondeckis bendradarbiavo su KGB, yra galutinė ir patikima, jis sakė, to pasakyti negalintis, nes tai – ne jo darbo sritis centre.
A.Bubnys sakė, kad D.Banionis ir S.Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą, todėl jų pavardės buvo paskelbtos viešai.
Prisipažinusiųjų bendradarbių sąraše yra 1 583 pavardės, šiems žmonėms valstybė yra garantavusi anonimiškumą.
Kaip pasakojo A.Bubnys, daug bylų KGB išsivežė, todėl tikrųjų agentų bylų archyvuose esą likę tik keliolika iš dešimčių tūkstančių.
„Kodėl žurnalas nebuvo išvežtas, aš negaliu pasakyti“, – apie dokumentą, kuriame yra žinomų menininkų pavardės, kalbėjo jis.
Jis negalėjo pasakyti, ar menininkai galėjo KGB teikti informaciją apie savo aplinką, tačiau pabrėžė, kad menininkai šios tarnybos dažniausiai būdavo išnaudojami darbui užsienyje.
„Bet paprastai tie žmonės, kurie galėdavo keliauti į užsienį pagal savo darbo pobūdį – arba mokslininkai, arba garsūs menininkai, – sovietmečiu jie daugiau būdavo naudojami informacijos rinkimui užsienyje“, – sakė jis.
D.Banionis, kaip skelbiama dokumentuose, su KGB bendradarbiavo ketverius metus nuo 1970 metų.
„Neva teikė žinias apie Amerikos lietuvius, buvo jo tokia slapta veiklos sfera“, – pasakojo A.Bubnys.
S.Sondeckio tėvas Jackus Sondeckis gyveno JAV ir buvo įsitraukęs į JAV lietuvių politinę veiklą ir priklausė svarbiausiai politinei išeivijos organizacijai – Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, buvo jo valdyboje, redagavo laikraštį „Keleivis“.
„Be abejo, tokie asmenys, kurie aktyviau reiškėsi politinėje išeivijos veikloje, kurie užėmė kažkokias pareigas organizacijose labai domino KGB. KGB per savo agentus – gyvenančius Lietuvoje ir užsienyje, bandydavo įvairiais būdais patekti į išeivių aplinką, susipažinti su juos seniai dominančiais žmonėmis ir gauti KGB reikalingą informaciją“, – pasakojo jis.
LGGRTC direktorė: tai buvo paskutinė žurnalo porcija
LGGRTC baigė valstybei neprisipažinusių agentų sąrašo viešinimą. Centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė šeštadienį BNS sakė, kad internete informacija apie daugiau kaip 1600 agentų veiklą paskelbta, siekiant tautos apsivalymo ir norint užkirsti kelią spekuliacijoms.
„Tai buvo paskutinė žurnalo porcija. Aš į informacijos paskelbimą žiūrėčiau kaip į mūsų tautos apsivalymą“, – interviu BNS šeštadienį sakė T. B. Burauskaitė.
Ji sakė apgailestaujanti, kad agentų sąraše esantys žmonės nepasinaudojo galimybe prisipažinti valstybei.
Agentų sąrašas interneto svetainėje kgbveikla.lt pradėtas skelbti 2012 metais, jis buvo nuolat pildomas. Informacija skelbiama remiantis 1987 metais KGB sudarytu agentų bylų registracijos žurnalu.
Pasak T. B. Burauskaitės, archyve nėra informacijos, kaip konkrečiai buvo užverbuotas D. Banionis, bet KGB verbavimui dažnai naudojo šantažą, išnaudojo asmenines ydas ar viliojo kelionėmis į užsienį.
„Niekada nenoriu būti ir neturiu teisės būti teisėjo vaidmenyje. Tai buvo situacija, kurios iki galo ir nesužinosime, kas lėmė, kad žmogus sutiko ar susigundė kažkuo ir buvo užverbuotas. Mes tik konstatuojame faktus“, – sakė T. B. Burauskaitė.
„Tik apgailestauju, kad tie žmonės paslydo kažkuriuo metu. Bet ar geriau slėpti tuos dalykus, jei žmogus neprisipažino? Juk yra rizika, kad kada nors kas nors išlįs“, – teigė ji.