Prieš daugiau nei porą dešimtmečių B.Mašalaitis, pasak dienraščio, atrado Marijampolėje palaidotą garsiojo rusų revoliucionieriaus Vladimiro Lenino nesantuokinį sūnų Andriejų Armandą.
Šiuo metu antikvarinių baldų restauravimu besiverčiantį istoriką netikėtai aptikti seni laiškai privertė vėl atidžiau pasižvalgyti po kelis šimtmečius skaičiuojančias senąsias Marijampolės kapines.
Pasak B.Mašalaičio, jam atradimus pavyko padaryti tik bendradarbiaujant su Maskvos mokslininku, tyrinėjančiu caro armijos kavalerijos istoriją, Aleksandru Voronovu.
„Viskas prasidėjo labai netikėtai. Į mano rankas pateko senas sekreteras, kurio stalčiuje radau keletą šimtamečių laiškų. Paaiškėjo, kad jie priklausė XIX amžiaus pabaigoje Marijampolėje dislokuoto carinų pulko vadui. Bendraujant su A.Voronovu, šis prasitarė, kad tuo laikotarpiu dragūnų pulkui vadovavo Anglijos karaliaus Jurgio IV vaikaitis Viktoras Nordas. Kai pasakiau, kad jo kapas yra Marijampolės kapinėse, Maskvos istorikas negalėjo tuo patikėti“, – pasakojo B.Mašalaitis.
V.Nordas Marijampolėje dislokuotam dragūnų pulkui vadovavo neilgai – nuo 1892 iki 1894 metų. Tų metų birželio 27 dieną jis mirė ir buvo palaidotas Marijampolėje. Pasak B.Mašalaičio, V.Nordas 1852 metais gimė dvarininko ir karininko Jegoro Nordo šeimoje.
Būtent jo tėvas buvo nesantuokinis Anglijos sosto paveldėtojo Velso princo ir Rusijos didikės Olgos Zubovos–Žerebcovos sūnus.
B.Mašalaičio teigimu, paskutinį kaimynės Baltijos valstybės karališkos šeimos, kurios šaknys siekia XVI amžių, atstovą Marijampolėje nužudė patys carinės Rusijos kariuomenės kariškiai.
Dviejų kilmingų žmonių keliai susikirto apie 1802–1807 metus. Tuo metu Velso princas buvo vedęs, bet su žmona negyveno, o O.Zubova–Žerebcova buvo našlė. 1810 metai abiem jiems buvo lemtingi. Velso princas, susirgus tėvui Jurgiui III, tapo karaliumi regentu, o O.Zubova–Žerebcova pasijuto besilaukianti. Deja, tapti pora jiems jau buvo nebeįmanoma – gyventi su teisėtu vyru, tapusiu valstybės vadovu, sugrįžo jo žmona Karolina, o O.Zubova–Žerebcova su ką tik gimusiu kūdikiu, kurį pavadino Jurgiu (rusiškai Jegoru), iš Anglijos išvyko į Rusiją.
„Turime duomenų, kad karalius Jurgis IV niekada neišsižadėjo savo nesantuokinio sūnaus – finansiškai jį rėmė iki pat mirties. Savo dalies iš Anglijos iki pat mirties tikėjosi ir jo sūnus V.Nordas. Karininkams jis vis juokaudavo, kad kai gaus “karališką„ palikimą iš Anglijos, išeis į atsargą, Marijampolėje pasistatys namą ir jame priiminės į svečius atėjusius pulko karininkus“, – savo atradimais dalijosi B.Mašalaitis. Marijampolės istoriko pastebėjimais, savo šeimos V.Nordas neturėjo.
Visai netoli tos vietos, kur 1894 metais palaidotas Anglijos karaliaus Jurgio IV palikuonis, ilsisi ir paskutinis Estijos karališkosios dinastijos atstovas – Carlas Steinbergas. Jo kapą žymi aukštyn į viršų šaunanti kolona, ant jos viršaus vo palaidotas – laiminančio angelo skulptūra.
C.Steinbergas šiose kapinėse buvo palaidotas 1891 metais. B.Mašalaičio teigimu, paskutinį kaimynės Baltijos valstybės karališkos šeimos, kurios šaknys siekia XVI amžių, atstovą Marijampolėje nužudė patys carinės Rusijos kariuomenės kariškiai. Tuo metu C.Steinbergas vadovavo Marijampolėje dislokuotam pėstininkų pulkui.
„Dar prieš kokius tris dešimtmečius man pasakojo, kad jam buvo paduota sriubos su kažkokiomis svaigiosiomis medžiagomis. Kai C.Steinbergas užsnūdo, kariškiai jį užkapojo kardais“, – sakė B.Mašalaitis.
Anot istoriko, taip galėjo būti padaryta dėl to, kad kaip tik XIX amžiaus pabaigoje Estijoje, kaip ir Lietuvoje, buvo pradėjusios plisti laisvės idėjos. Estai slapčia kurpė planus iš carinės valdžios išsireikalauti nors dalinės nepriklausomybės.
Tuomet esą ketinta į konstitucinės karalystės vadovo sostą pasodinti savo karalių C.Steinbergą. Nors šie planai buvo kruopščiai slepiami, kaip ir Marijampolėje dislokuoto pėstininkų pulko vado praeitis, gali būti, kad pulko karininkai apie tai sužinojo ir paskubėjo atsikratyti pretendentu į Estijos karalius.
