Vienas žinomesnių atvejų, tai tėvo ir sūnaus Brazinskų pabėgimas, kai vyrai jėga užgrobė keleivinį lėktuvą, o kai buvo sučiupti mėgino prisidengti politinio pabėgimo tikslais.
Humanitarinių mokslų daktaro, istoriko Algimanto Kasparavičiaus teigimu, Brazinskų skrydis tebuvo paprasta, eilinių primityvių veikėjų kriminalinio pobūdžio avantiūra.
Tą lemtingąją dieną tėvas ir sūnus, grasindami slapta įsineštu pistoletu ir perdirbtu medžiokliniu šautuvu, ryžosi užgrobti civilinį lėktuvą su 45 keleiviais ir pareikalavę pakeisti kursą nusileido Turkijoje.
Pabėgimą sukomplikavo stiuardesės, kuri mėgino sutrukdyti lietuvių planui, žūtis.
Tiesa, pabėgimą sukomplikavo stiuardesės, kuri mėgino sutrukdyti lietuvių planui, žūtis.
Pagal Turkijos įstatymus pabėgėliai buvo apkaltinti dviejų įgulos narių sužeidimu, keleiviams pavojingos situacijos sukūrimu, nelegaliu ginklų įvežimu, įvažiavimu be vizų ir, žinoma, stiuardesės nužudymu.
– Kodėl, Jūsų nuomone, Brazinskai pasirinko būtent tokį rizikingą pabėgimo būdą, sukeldami grėsmę ne tik savo, o ir aplinkinių gyvybėms?
– Viena vertus, kalbant apibendrintai akivaizdu, kad bet kokie bandymai nelegaliai įveikti „geležinę uždangą“ ir nelegaliai ištrūkti iš Sovietų Sąjungos buvo labai rizikingi, reikalavo išskirtinio pasiryžimo, stiprios valios ir drąsos.
Kalbant konkrečiai apie Prano ir Algirdo Brazinskų atvejį, šiandien visiškai aišku, kad jų užmojis pasprukti iš SSSR iš tiesų neturėjo jokios politinės ar idėjinės potekstės, jokių kilnių „kovos už Lietuvą“ tikslų ar idealų.
Kita vertus, kalbant konkrečiai apie Prano ir Algirdo Brazinskų atvejį, šiandien visiškai aišku, kad jų užmojis pasprukti iš SSSR iš tiesų neturėjo jokios politinės ar idėjinės potekstės, jokių kilnių „kovos už Lietuvą“ tikslų ar idealų.
Tiesa, 1970–1978 m. minėta avantiūra nepriekaištingai įsikomponavo į propagandinį Šaltojo karo kontekstą tarp totalitarinės SSSR ir demokratinių Vakarų.
Nuo režimo nukentėję nebuvo
Anot pašnekovo, Pranas Brazinskas ir jo šeima iki lemtingojo 1970-ųjų spalio 15-osios skrydžio niekada nepasižymėjo jokia rezistencine veikla ir pastarasis niekaip už jokius idealus nebuvo nukentėjęs nuo sovietinio režimo.
Priešingai, savo laiku jo tėvas Stasys, regis atsitiktinai, nuo partizanų rankos žuvo partizanų operacijos prieš stribus ir kolaborantus, metu.
Pats Pranas, kaip „nukentėjęs nuo buržuazinių nacionalistų“ sovietų valdžios kurį laiką buvo globojamas: jam padėta nusipirkti privatų namelį, taip pat vyras buvo įdarbintas kooperatyvo prekių sandėlio vedėju.
Sovietmečiu tai buvo itin šilta ir pelninga vieta. Vertėtų paminėti, jog dirbdamas sandėlio vedėju Brazinskas pradėjo dideliais kiekiais vogti, spekuliuoti ir dėl to dukart buvo teisiamas. Taigi, Brazinskų poelgį priimti kaip rezistenciją arba ieškoti jame politinio ar moralinio idealizmo būtų absoliuti nesąmonė.
– Ar jie elgėsi atsakingai užvaldydami lėktuvą?
– Mano manymu, eilinių, skurdaus mentaliteto sovietinės Lietuvos banditėlių, kurių veiklai ar tikslams apibūdinti klasikinė laisvės sąvoka tikrai netinka. Žinoma, jei laisvę traktuojame ne primityviai egoistiškai: „Darau, ką noriu, kas man naudinga ar patinka“, bet atsakingai filosofiškai ir politiškai, kad „,ano laisvė yra kitų laisvės sąlyga ir atvirkščiai“.
Egoistinė laisvės samprata atpalaiduoja nuo bet kokios atsakomybės ir todėl yra amorali. Tokia „laisvė“, pavyzdžiui, suponuoja galimybę vairuoti automobilį girtam, suvažinėti vaikus ir po to dar stengtis išvengti atsakomybės. Tokių laisvės šauklių pilnos Lukiškės ir Pravieniškės. Jų pavardės ir šiandien mirga kriminalinėse kronikose.
Tikslai, ambicijos, kurių vedini Brazinskai suplanavo „Aeroflot“ lėktuvo užgrobimą ir metodai, kuriuos jie panaudojo savo planams realizuoti buvo labiau teroristinio pobūdžio aktas nei kažkokia laisvės gynimo ar demonstravimo akcija.
– Siekis tapti laisvais bėgliams kainuodavo daugybę pastangų, pareikalaudavo narsos bei ištvermės. Kas padėdavo išgyventi tokiomis ribinės situacijos sąlygomis ir nepalūžti?
– Išties XX a. sovietų okupuotos, aneksuotos Lietuvos istorija žino pakankamai daug taip vadinamų laisvės bėglių pavyzdžių.
Sovietinės valdžios terorizuojami lietuviai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms bėgdavo į Lietuvą iš sovietinių lagerių ar tremties vietų Sibire, bandydavo įvairiais būdais įveikti net „geležinę uždangą“, pasiekti laisvąjį pasaulį.
Tokiomis kritinėmis, ekstremalios, ribinės situacijos sąlygomis, laisvės bėgliams išlikti, išgyventi paprastai padėdavo geležinė valia, drąsa, aštrus protas. Ne mažiau svarbūs galėjo būti ir asmeniniai su šeima susiję motyvai, kilnios, idėjos, idealai ar tiesiog lietuviška „smetoniška“ ideologija.
Kritiniais momentais laisvės bėgliams nepalūžti padėdavo ir religiniai įsitikinimai ar jausmai.
Pavyzdžiui, troškimas ir ryžtas gyventi tikrai laisvai, užmojis prisidėti prie disidentinės kovos Vakaruose ar nenugalimas noras susijungti su kažkur Vakaruose gyvenančia šeima, šeimos nariais.
Žinia, kai kuriais atvejais kritiniais momentais laisvės bėgliams nepalūžti padėdavo ir religiniai įsitikinimai ar jausmai – karštas tikėjimas Dievu, optimistinis požiūris į gyvenimą, tikėjimas savo pašaukimu.
