J.Polovinsko-Budrio ir R.Kašubaitės-Budrienės atminimui Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčioje surengtos šventos mišios.
Po jų palaikai pergabenti į Senąsias Klaipėdos kapines, Skulptūrų parke.
Iškilmingose laidotuvėse sklandžia lietuvių kalba kalbėjusi JAV gyvenanti Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia Victoria Kašuba Matranga teigė, kad jiems sutikimas Lietuvoje – ypatingas. Nesitikėjo, kad juos šitaip iškilmingai pasitiks oro uoste, vėliau ir Karo muziejuje Kaune.
„Ir Klaipėdoje laukė neapsakomas grožis. Mus visus taip paveikė... Mes visiems dėkojame, tiek žmonių čia dirbo“, – graudinosi giminaitė.
„Jonas Budrys svajojo būti palaidotas laisvoje Lietuvoje, Klaipėdos žemėje, nors gimė ir augo Kaune, Klaipėda tapo jo svarbiausios kovos ir didžiausios pergalės vieta, todėl nuo šiol Jono ir jo bendražygės, mylimos žmonos palaikai ilsėsis greta kovos draugų – 1923 metų sausio 15 dienos sukilimo dalyvių“, – penktadienį Klaipėdos Skulptūrų parke, Senosiose kapinėse sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
Anot jos, J. Budrio vadovaujamos operacijos dėka Lietuva tapo jūrine valstybe, o visa tai pakeitė šalies istoriją.
„Man garbė būti su visais, atėjusiais nusilenkti savo krašto didvyriui“, – sakė A. Bilotaitė.
JAV ilsėjosi šešis dešimtmečius
Garbės konsulė Čikagoje Sigrida Mulevičienė teigė, jog J.Budrio ir žmonos palaikai Čikagoje, tautinėse lietuvių kapinėse ilsėjosi šešis dešimtmečius. Kasmet sausį, minint Klaipėdos krašto atvadavimo šventę, Čikagos bendruomenė pagerbdavo jo atminimą.
„Šioje perlaidojimo operacijoje Lietuvos generaliniam konsulatui Čikagoje teko įvykdyti visus techninius darbus, kad palaikai, urnos, atsidurtų būtent čia, Klaipėdoje“, – sakė S. Mulevičienė.
Į Lietuvą Budrių perlaidojimo proga atvyko ir jų šeimos artimieji. Laidotuvėse Klaipėdos Skulptūrų parke susirinko miestiečiai, pagerbė kariuomenė, šauliai. Ceremonijoje dalyvavo Seimo, Vyriausybės bei vietos valdžios atstovai.
„Jaučiuosi pagerbtas, kad Jono ir Reginos pelenai grįžta į gimtinę, iš kurios jie buvo priversti bėgti. Šis nuostabus kvietimas grįžti pas mano giminę, į jų gimtąjį kraštą ir protėvių poilsio vietą, išties jaudina“, – sakė jo anūkas, JAV gyvenantis Timothy Budrys (Timotis Budrys).
Čikagoje liko paminklas
Vyriausybės darbo grupė, sprendusi perlaidojimo klausimus, nusprendė Čikagoje palikti specialiai Čikagos kapinėms pritaikytą paminklą, kuris liudijo apie J. Budrio ir jo sutuoktinės amžino poilsio vietą. JAV likę giminaičiai rengiasi šeštadienį vyksiančiam dalies pelenų perlaidojimui Čikagoje, Tautinėse kapinėse.
Kaip skelbė Vyriausybė, J.Budrį galima vadinti istorine asmenybe, žvalgu, kontržvalgybininku, pagrindiniu 1923 metų uostamiestyje vykusio sukilimo vadu, šio krašto gubernatoriumi, o jo žmoną Reginą – telegrafo ryšininke, Lietuvos konsulato Amerikoje darbuotoja ar kitais istorijos puslapiuose juos įrašiusiais vardais.
1923 metų sausį Klaipėdoje įvyko ginkluotas sukilimas, kai apie 1100 Lietuvos savanorių sausio 10-osios naktį pradėjo karinę operaciją, siekdami susigrąžinti uostamiestį. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.
Po jėga iškovotų paliaubų, 1923 metų vasario 16 dieną Ambasadorių konferencijoje buvo priimtas sprendimas Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.
Šių įvykių sukakties proga Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais.
J.Polovinskas-Budrys nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 metų kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.
Po sėkmingo Klaipėdos krašto užėmimo J.Budrys uostamiestyje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.
J.Polovinskas-Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.
J.Budrys ir jo žmona buvo palaidoti Čikagoje, tačiau prie Klaipėdos krašto prijungimo prisidėjęs vadas buvo išreiškęs norą amžino poilsio atgulti savame krašte.
Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.