Įmonė kaip šeima
R.Grumadaitės kabinete kabo specialiai jai sukurtas laikrodis, kuris rodo, kad bosas dirba visą parą.
„Paina ir Ko“ direktorė juokiasi, jog taip ir yra – jos durys darbuotojams atviros visada.
„Mes ne visą laiką laikomės tų tradicinių standartų, kurie įprastai taikomi – kad įmonė turi turėti tam tikrus dalykus. Mūsų požiūris labiau yra, kad įmonė yra kaip šeima, tai ir norime, kad būtų kaip šeimoje – nebūtų kažkokių griežtų rėmų. Žinoma, tvarka yra tvarka, bet tikrai daug dalykų, kurie laisvi.
Tai iš dalies susiję ir su itališka tradicija, Italijoje nemažai verslų yra šeimos verslai. Mūsų šeimininkai irgi yra iš tų šeimos verslo atstovų. Tad tą tradiciją iš dalies perkėlė ir čia“, – šypsosi įmonės vadovė.
Anot R.Grumadaitės, ir patys savininkai nėra visiškai tradiciniai – vienas iš brolių labai dažnai būna Ukmergėje ir dirba įmonėje.
Ne vadovauja, o, tarkim, vairuoja traktorių, kaip buvo tądien, kuomet lankėmės įmonėje.
„Darbuotojams visai kitoks stimulas, kai savininkas dirba kartu. Graziano Paina dirba ir po 12-14 valandų per parą – darbininkai visi jau išeina, šeštadienį, sekmadienį. Tai irgi suteikia kitoniškumo, iš visų verslininkų ir akcininkų Lietuvoje turbūt nedaug rasime tokių, kurie dirba savo įmonėje“, – kalbėjo direktorė.
Jos teigimu, įmonei jau 20 metų, per juos yra buvę visko:
„Pripažinkime, Italijos verslo kultūra, jų patirtis yra žymiai didesnė. O čia prieš 20 metų verslas tik prasidėjo. Tos idėjos, kurias šeimininkai atsinešė iš Italijos, Lietuvoje net nelabai buvome apie jas girdėję. Pradedant apskaita, apskaitos standartais.
Šiandien vertinant tą aspektą, mes jau priartėjome, bet pačioje pradžioje kai kurie skaičiavimo metodai buvo net nesuprantami. Tai buvo nepriimta, nei įstatymiškai reglamentuota. Pas juos tai jau vyko.
Pripažinkime, Italijos verslo kultūra, jų patirtis yra žymiai didesnė. O čia prieš 20 metų verslas tik prasidėjo.
Darbo efektyvumas, našumas, požiūris, kad visa tai, kas vyksta, turi būti daroma efektyviai, kas pačioje pradžioje Lietuvoje buvo sudėtinga suvokti. Dar ir dabar kai kuriose įmonėse sudėtinga suvokti.“
Į Lietuvą iš Italijos buvo perkelta ne tik patirtis – iš ten atkeliavo ir visa įranga, kai italai nusprendė perkelti visą gamybą.
Pastabų Ukmergei turi
Graziano Paina – emocijomis trykštantis italas.
Kalbėdamas jis gausiai gestikuliuoja ir nelaukia, kol Raimonda išvers jo žodžius, lyg ir taip turėtume suprasti, ką jis nori pasakyti.
Paklaustas, kodėl jam svarbu atvykus į Ukmergę dirbti kartu su įmonės darbininkais, neslepia:
„Kadangi aš dirbti pradėjau nuo 13-os metų ir neturėjau turtingų tėvelių, kurie man paliko verslą, turėjau jį susikurti, tai darbas man yra svarbus dalykas. Be to, man patinka dirbti kartu su kitais ir sudaryti komandą, kad darbuotojai jaustų, jog ir aš dalyvauju procese.“
Čia pat beria ir savo pastabas Ukmergei, kad mieste labai trūksta dar vieno tilto per Šventąją ir gatvės, kuri leistų apvažiuoti centrą – ten susidaro spūstys ir darbuotojai vėluoja į darbą, sako G.Paina.
Dar vienas jo pastebėjimas yra apie patį gyvenimą Ukmergėje.
Anot Graziano, prisivilioti daugiau italų nuolat gyventi čia nebūtų lengva, kadangi jie įpratę prie kitokio klimato.
Ir nors liepą saulė šiemet svilina ne prasčiau nei Italijoje, tačiau ruduo, žiema, ankstyvas pavasaris toli gražu ne toks, kokį mėgtų jo kraštiečiai.
Ukmergei trūksta dar vieno tilto per Šventąją ir gatvės, kuri leistų apvažiuoti centrą – ten susidaro spūstys, sako G.Paina.
O ir veiklos po darbo bent jau tokiame mieste, kaip Ukmergė, jie galėtų pasigesti, įsitikinęs Graziano.
Juk sekmadienio vakarą miestas visiškai ištuštėja, kavinės užsidaro, tad kur reikėtų laiką leisti pramogas mėgstantiems italams?
Teatrologijos studijos praverčia
R.Grumadaitė sklandžiai verčia įmonės akcininko kalbą, pridėdama sakinį kitą ir nuo savęs.
Ji pati Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete baigė teatrologijos studijas, papildomai studijavo italų kalbą, tad bendrovėje visų pirma atsidūrė kaip vertėja, paskui buvo pakviesta prisidėti prie įmonės kūrimo.
Kaip sako, teatro kasdienybė yra tikrai labai daug, gal sulaukus pensijos ir knyga ir to gims.
Tačiau labiausiai pravertė psichologijos kursas, nes vadovas turi ne tik planuoti ir kontroliuoti darbus, bet ir išklausyti darbuotojus.
„Pats svarbiausias dalykas yra ne technologijos, įrengimai, o žmogus. Pačios didžiausios problemos įmonėse ir yra ne dėl įrangos, jeigu reikia – gali pasiimti paskolą ir įsigyti, bet dėl žmogaus, kad jam būtų gera dirbti, kad jis norėtų dirbti, darbe jaustųsi gerai. Dažniausiai žmogus problemas iš namų atsineša į darbą.
Ypatingai dabar, COVID pandemijos metu, pajutome, kad žmonėms yra labai blogai. Ir rasti tą momentą išklausyti, kitą kartą užtenka vien pokalbio ir žmogus sako, kad pakalbėjo ir jam jau geriau. Tad asmeninio psichologo vaidmuo man ir patinka, ir jį tenka labai dažnai pritaikyti“, – kalbėjo R.Grumadaitė.
Tai, jos manymu, dar vienas įmonės kitoniškumas.
Kaip ir savininkų tradicija kviesti kartą per mėnesį vis kitus darbuotojus į netoli esančius savo namus – pats bosas gamina pietus.
Vienas iš mūsų įmonės sėkmės garantų – mes radome bendrą vardiklį tarp itališko temperamento ir lietuviško atsargumo.
Kiekvienos dienos iššūkis
„Man pačiai čia yra kiekvienos dienos iššūkis, – paklausta, ką jai pačiai reiškia dirbti italų įkurtoje įmonėje, juokiasi Raimonda. – Aš esu lietuvė iki kaulų šaknų, tik tiek, kad per tiek metų tas itališkas temperamentas tapo savas. Kaip italams reikia prisitaikyti prie lietuvių, taip lietuviams prie italų. Kadangi aš manau, kad, nors mūsų šalys ganėtinai toli viena nuo kitos, kažkas sieja Italiją ir Lietuvą.
Iš pat pradžių labai matėsi tas lietuvių noras dešimt kartų pamatuoti ir dešimtą kirpti. Toks tradicinis mūsų atsargumas. O italams – kirpti iš karto ir galbūt paskui pridėti, nes nukirpus paaiškėja, kad per trumpa ar kažko trūksta. Per tuos 20 metų tai, kas mums bendrai pavyko, yra vienas iš mūsų įmonės sėkmės garantų – mes radome bendrą vardiklį tarp itališko temperamento ir lietuviško atsargumo.
Mano užduotis ir yra kiekvieną dieną balansuoti tarp to lietuviško užtikrintumo ir norėjimo viską padaryti galbūt lėčiau, bet iš karto gerai, ir itališko labai greito darbo, bet paskui kartais reikalaujančio korekcijų.“
Direktorei tenka prisitaikyti ir prie pagrindinių klientų – švedų, norvegų, danų – skandinaviško būdo.
„Jau žinai, kaip kalbėti, kai skambina italai, ir ką pasakys, ką turi atsakyti. Su kitais – kitaip. Skirtumai yra tokie, kad italai, kiti pietiečiai yra karštakošiai, jiems visko reikia labai greitai, jie emocingi, visko būna. O skandinavai viską apgalvoja, yra išlaikyti, su jais visada gali susitarti, jie visada turi atsarginį planą.
Kitas svarbus dalykas – jeigu su skandinavais užmezgi kontaktą ir sukeli jiems pasitikėjimą, jie dėl kelių euro centų nelaksto pas konkurentą. Tai garantuoti klientai. Su kai kuriais bendradarbiavimas tęsiasi jau apie 10-15 metų, su kai kuriais net sutarčių neturime, tai visiškas pasitikėjimas. Gal ir pas juos kai kuriuos buvo sunkių dienų, bet partneryste grįstas požiūris mums leidžia išlaikyti tą bendradarbiavimą ir augti kartu su jais“, – pasakoja R.Grumadaitė.
Jeigu su skandinavais užmezgi kontaktą ir sukeli jiems pasitikėjimą, jie dėl kelių euro centų nelaksto pas konkurentą.
Tendencija – greitai keisti darbą
Dalis gaminių lieka ir Lietuvoje, sako vadovė, nes parduodami žinomiems baldų gamintojams jie virsta moderniomis kėdėmis, krėslais, foteliais.
Arba kultūros namų salių, arenų, mokyklų klasių ar auditorijų kėdėmis.
Kaip sako Raimonda, stengiamasi palaikyti kuo glaudesnį kontaktą ne tik su lietuvių baldininkais, bet durys atviros ir jauniesiems kūrėjams iš Vilniaus dailės akademijos, kitų mokyklų.
Esą tai tiesioginės naudos įmonei gal ir neatneša, tačiau norima suteikti galimybę studentams nemokamai naudotis turimomis formomis, medžiagomis, kad kurtų tai, ką nori.
Iki karantino įmonėje dirbo 100 darbuotojų, dabar – 80-85.
R.Grumadaitė neslepia, kad žmonių trūksta, jeigu būtų ką priimti, gamybos pajėgumus tikrai galėtų plėsti.
Naujų užklausų gaunama, tačiau neretai jų atsisakoma.
Direktorė pastebi dar vieną tendenciją – pandemija paskatino žmones greičiau apsispręsti keisti darbą.
Tarkim, anksčiau jie gal nedrįso tiesiog mesti turimo ir išeiti, o dabar tai daro išties lengvai.
Paklausus apie priežastis tiesiog pasako, kad nori kažką pakeisti savo gyvenime. Kad ir sulaukus 50-ies imti studijuoti.
R.Grumadaitė sako, kad ji pati priimdama naujus darbuotojus stengiasi nežiūrėti į jų diplomus, niekada neprašo buvusios darbovietės rekomendacijų, o stengiasi ryšį užmegzti pati ir duoti galimybę pabandyti.
