– S.Skvernelio sprendimas dėl kandidatavimo turbūt buvo gana lengvai nuspėjamas, tačiau, skirtingai nuo visų kandidatų iki šiol, jis apie savo apsisprendimą pranešė tarsi netikėtai, tarsi darbo kelionėje. Nepranešdamas vietos ir laiko, kada pasakys tą sprendimą. Kaip vertinate tokį būdą pradėti rinkimų kampaniją, pone M.Jastramski?
M.Jastramskis: Laiko atžvilgiu tai tas laikas iš tikrųjų geras dėl to, kad iš vienos pusės, iki kampanijos galo nėra tiek jau daug laiko, kad žalos būtų labai daug padaryta, iš kitos pusės, daug žmonių nėra apsisprendę, už ką balsuos, tai jis nepavėlavo į tą traukinį. Pati vieta vėlgi, kadangi yra kalbama viešojoje erdvėje apie tokį naratyvą dviejų Lietuvų, ir lyg tai du kandidatai – nesaugu, tai yra teisinga, bet sudaromas toks įspūdis, kad yra lyg iš dešinės, tai S.Skvernelis save pateikia kaip visos Lietuvos, regiono, antrosios Lietuvos atstovą ir ten paskelbia kandidatavimą.
– Vaidotai, paties nuomone, į kokį rinkėją taikosi premjeras, paskelbdamas štai savo sprendimą iš vietos, kurioje pastatyti estakadą, reikalingą ir lauktą vietos gyventojų, Vyriausybė skyrė daugiau kaip 10 mln. eurų?
V.Beniušis: Jis taikosi į savo rinkėją. Iš tiesų apklausos, su kuriomis man teko susipažinti, rodo, kad S.Skvernelis prieš savo pagrindinius konkurentus pirmauja kaimiškose vietovėse. Pirmauja regionuose, o, tarkim, Vilniuje gerokai atsilieka. Tai akivaizdus signalas atvykti į Rusnę ir ten pranešti savo sprendimą, kad „aš atstovausiu būtent regionams“. Kartu jau matome bandymą aštrinti tarsi skirtumus su kitais dviem lyderiaujančiais kandidatais, rodant, kad jie atstovaus Vilniui. Jūs sakote netikėtas tas pranešimas – jis visgi akivaizdus.
– Būdas, turiu galvoje.
V.Beniušis: Taip, žiūrint valandos, šiek tiek ilgesnį, bendravimą, akivaizdu, kad tai nebuvo spontaniškas, o labai gerai apgalvotas būdas. Šiuo atveju žinia yra akivaizdi, man atrodo.
– Kitus du kandidatus, ką užsiminė Vaidotas, – Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, premjeras pavadino „Prezidentės paskirtais įpėdiniais“. Beje, kartu jis liepė jiems pasiskaityti Konstituciją, kad vienas kito neskirtų galimu premjeru sėkmės atveju, pats kalbėdamas, kad tai yra prezidentės paskirti įpėdiniai. Kurio iš tų dviejų kandidatų rinkėjų balsų daugiau gali atimti S.Skvernelis?
M.Jastramskis: Išskyrus I.Šimonytę, apskritai gal net nesakyčiau, kad kažkuris jų turi rinkėjus. Dėl to, kad rinkėjai Lietuvoje laksto dažnai nuo vieno kandidato, nuo vienos partijos prie kitos, kaip tiktai jiems užeina per tuos rinkimus. Bet imant tai, kad konservatorių rinkėjai yra gana nuoseklūs, ar tai savivaldos rinkimai, ar Seimo rinkimai, esu ne kartą bandęs suskaičiuoti – daugiausia jų balsuoja tiek už tuos pačius kandidatus, tiek už partiją. Tai šitoje vietoje S.Skvernelis iš ko gali paimti reitingo, manau, kad iš G.Nausėdos. Dėl to, kad G.Nausėda, nors kalbama, kad jis yra dešinės kandidatas, bet pažiūrėkime į skaičius. Jei jo reitingas – 25, I.Šimonytės – 20, tai 45, jie negali būti abu dešinės kandidatai. Jeigu konservatoriai balsuoja už I.Šimonytę, tikėtina, reiškia G.Nausėda ima iš visur, ir iš jo gavęs S.Skvernelis atkąsti dalį. Nenustebčiau, jeigu tie reitingai pirmų trijų kandidatų net ir pasilygintų, ir mes turėtume tokias, sakykime, trijų žirgų lenktynes.
– O kuriam tada iš tų trijų žirgų yra naudingiausios šitos lenktynės?
M.Jastramskis: Vis dėlto sakyčiau, kad I.Šimonytei. Dėl to, kad jeigu S.Skvernelis paima iš G.Nausėdos, tai iš tikrųjų matosi tada – arba susilygina, arba I.Šimonytė net gali išeiti į pirmą vietą reitinguose. O žinote, tas įspūdis, kas yra pirmas, antras, irgi daro įtaką tam, kaip rinkėjai renkasi. Dėl to, kad niekas nesirinks kandidato, kuris renka 2 procentus. Rinksis iš tų, kurie yra pirmose, antrose, trečiose vietose.
– Vaidotai, kaip pačiam atrodo, kuriam naudingiau iš garsesnių, žinomesnių ir populiaresnių kandidatų?
V.Beniušis: Tos pačios apklausos liudija, kad nemažai „valstiečių“ rėmėjų, t. y. pasisakančių už „valstiečių“ partiją, linkę balsuoti už G.Nausėdą. Mažiau nei už S.Skvernelį, bet visgi jų yra. Tai čia būtent ir stebėsime, kaip keisis ta dinamika. Manau, S.Skverneliui reitingai šiek tiek paaugs, galbūt pirmiausia dalimi tų, kurie buvo neapsisprendę, nes jie turbūt laukė premjero apsisprendimo. Bet bus labai įdomu stebėti dinamiką, ar kartu pamažės G.Nausėdos reitingas.
Manau, S.Skverneliui reitingai šiek tiek paaugs, galbūt pirmiausia dalimi tų, kurie buvo neapsisprendę, nes jie turbūt laukė premjero apsisprendimo. Bet bus labai įdomu stebėti dinamiką, ar kartu pamažės G.Nausėdos reitingas.
Tai priklausys nuo to, kiek G.Nausėdai jau pavyko įsitvirtinti galbūt labiau regionuose, tradicinėse vietovėse, kurios balsuotų už „valstiečius“ ir, antra vertus, kiek tie žmonės, kurie jau pradėjo per dvejus metus nebemėgti S.Skvernelio, bet galbūt balsavo už jį, kiek yra linkę atleisti ar persigalvoti, nes didžiausias iššūkis S.Skverneliui, be abejo, yra tas išaugęs neigiamų vertinimų skaičius. Jeigu neapsisprendusius paimti yra lengviau, tai neigiamai vertinančius žmones – sunkiau. Bet, manau, S.Skvernelis skaičiuoja, kad jam naudingiau vis dėlto antrame ture būtų susigrumti su I.Šimonyte, nes ta poliarizacija būtų dar didesnė. G.Nausėdos potenciali rinkėjų bazė yra didesnė, konservatoriai uždeda tam tikras „lubas“. Spėju, kad yra toks skaičiavimas, ir ta dinamika tikrai turėtų keistis. Manau, S.Skvernelio reitingas šiek tiek šoktelės.
– O kiek jo reitingo kilimui arba nekilimui, kitaip tariant, kokią įtaką reitingui turi tai, kad premjeras bando save pozicionuoti tarsi nesisteminį kandidatą ir kaip priešpriešą tiems sisteminiams, kai pats netgi ne pirmą kadenciją dirba Vyriausybėje? Ar rinkėjams yra svarbu tie faktai, lyginant su jo retorika?
M.Jastramskis: Svarbu tie faktai dėl to, kad Lietuva šiuo požiūriu labai panaši į visą pokomunistinį regioną. Yra toks terminas „hiperatskaitomybė“. Žmonės labai daug reikalauja iš valdžios ir nuolatos nusivilia, ieško kažko naujo. Ir premjeras... Galima iš tikrųjų kalbėti apie Prezidentės statomus kandidatus ta prasme, kad sistema, tai yra prezidentė, bet Lietuvoje vis tiek vidutinis žmogus, kuris ateina į rinkimus (neturiu galvoje to, kuris iš viso nebalsuoja, visiškai nusivylęs), jis vis tiek nusimano šį tą apie tai, kas vyksta valstybėje, ir nėra toks visiškai kvailas. Jis mato, kad yra valdančioji dauguma, yra premjeras, kurie yra atsakingi už sprendimus pastaruosius 2 metus valstybėje. Tai šitas dalykas jam bus minusas, ir, manau, jis bandys žaisti korta, kaip Jūs sakote, antisisteminio kandidato. Tai labai neproduktyvi strategija būtų.
V.Beniušis: Jis, man atrodo, tą jau žaidžia. Šios dienos retorika tą akivaizdžiai rodė – tiek pasirinkta vieta, tiek pasakymas, kad „štai, aš būsiu vienintelė alternatyva“ tarsi tai sistemai, ir visa ta retorika apie tai, kad „štai, mes pagaliau pradėjome valytis 2 metus, bet mums to neleidžia“. Vėl ta pati sistema rodo, kad ir toliau, nepaisant to, kad 2 metus jis vadovauja sistemai, jis rodysis kaip didelės sistemos priešas. Juo labiau, kad į tą sistemą jis įtraukė ir žiniasklaidą. Šiandien taip pat girdėjome akivaizdžiai nespontanišką pasisakymą prieš žiniasklaidą, prieš dalį žurnalistų, tai yra žiniasklaida ir tie iki jo buvę valdžioje žmonės jo pristatomi kaip sistema, su kuria reikia kovoti.
– Kalbant apie tą kaltinimą, kad tie žurnalistai, kurių premjeras negerbia, esą dalyvauja politikoje, ar tą dalyką galima laikyti ženklu, kad būtent tokia ir bus šiandien pradėtos kampanijos nata arba melodija, nežinau, kaip pavadinti, tokia „trampiška“ – kaltinti žurnalistus, kurie neįtinka?
V.Beniušis: Ar „trampiška“, ar lenkiška – epitetai tinka turbūt įvairūs. Visgi matyčiau platesnę tendenciją ir iš tikrųjų laukiau jau kelerius metus, kada Lietuvoje atsiras politikai, kurie imsis griežčiau vertinti žiniasklaidą, nes tos tendencijos, kad žiniasklaida yra priskiriama kažkokiam elitui, iš dalies politikų, matomos ir nemažai mūsų regiono šalių. Tai lemia ir objektyvūs faktoriai, socialinių tinklų plėtra lemia, kad tradicinės žiniasklaidos vaidmuo mažėja, ir politikai nebesijaučia, kad turėtų palaikyti gerus santykius su jais. Tiek iš tiesų, manau, socialiniai tinklai lemia, kad ir pati žiniasklaida šiek tiek keičiasi, ir atsiranda žurnalistų elgesio, kurį kai kurie kritikai vadina labiau politiniu aktyvizmu, o ne objektyvia žurnalistika.
– Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad ir ši kelionė premjero rinkimų kampanijai pradėti yra naudojimasis tarnybine padėtimi. Iš tikrųjų įstatymas, ir Prezidento rinkimų, draudžia vykdyti rinkimų agitaciją naudojantis tarnybine padėtimi. Ar rinkėjams svarbu tokie dalykai, kad štai tarsi antisisteminis kandidatas naudojasi visais turimais administraciniais resursais pasakyti, kad jis yra antisisteminis kandidatas, ir pradeda šitaip kampaniją?
M.Jastramskis: Manau, šitie dalykai tiesiog išsilygins vienas ant kito, taip sakant. Ta prasme, kad yra tam tikras resursas, sakykime, yra galvojimas, kad tu esi antisisteminis kandidatas, bet nei vienas, nei kitas negaus nei labai didelio pliuso, nei labai didelio minuso. Aišku, yra klausimų dėl to, kad jis užima premjero poziciją, bet kaip atskirti, kada jis vykdo savo rinkimų kampaniją, kada nevykdo, gana sudėtinga dėl to, kad apie bet kurį politiką, kuris eina bet kokias pareigas, galima pasakyti, kad jis rinkimų kampaniją vykdo tuos 4 metus, kol užima tą savo postą dėl to, kad tai, ką jis kalba, ką jis daro, kokius įstatymų projektus teikia, jis didina savo vardo žinomumą, ir tiek. O grįžtant atgal, trumpai dėl tų madų antisisteminės retorikos, kuri nutaikyta į žiniasklaidą, man kartais atrodo, kad mes perimame tam tikras tendencijas iš Amerikos ir manome, kad jos tinka Lietuvai. Galbūt kai kurie politikai taip pradeda manyti, bet situacija vis dėlto yra šiek tiek kita. Jeigu Amerikoje yra labai aiškus žiniasklaidos susisluoksniavimas pagal demokratus ir respublikonus, Lietuvoje nėra, ir tu negali besti pirštu, ir iš karto visi tavimi pasitikės, kad čia yra, pavyzdžiui, konservatorių, socialdemokratų ir liberalų žiniasklaida. Premjeras šitoje vietoje gali, per daug dėmesio kreipdamas būtent į tokius akcentus, užlipti ant grėblio. Dėl to, kad, priminsiu, žiniasklaida pasitikima Lietuvoje žymiai daugiau negu vyriausybe ar tuo labiau Seimu.
V.Beniušis: Manau, visgi Lenkiją premjeras mato turbūt aiškiau negu Donaldo Trumpo retoriką, nes būtent Lenkijoje matome dalį tų tendencijų, kai žiniasklaida, centrinė žiniasklaida, ypač įsikūrusi sostinėje, labai griežtai nusiteikusi J.Kaczynskio partijos atžvilgiu. J.Kaczynskio partija irgi žiniasklaidą vadina lygiai taip pat savo politiniais oponentais, ir lygiai taip pat Lenkijoje matome tą valdžios vertikalę, gana stipriai įsitvirtinusią, kuri, premjero S.Skvernelio atveju, ateitų į Lietuvą. Visiškai sutinku, kad Amerikos politinė sistema nuo Lietuvos pernelyg skiriasi, ir tomis klišėmis apie naujus „trampus“ kalbėti Lietuvoje turbūt nereikia, bet Lenkiją, kaip rodo ir mūsų kelių dešimtmečių istorija, turime sekti atidžiai, nes labai dažnai tos mados persikelia į Lietuvą.
– Dėkoju.
