LGGRTC trečiadienį pranešė, kad Jono Noreikos-Generolo Vėtros įsitraukimą į žydų gelbėjimą atskleidė Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti iki šiol istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai.
Anot pranešimo, šiuos parodymus 1986 metais J.Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą J.Borevičius 2017 metais yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta.
LGGRTC pažymoje taip pat teigiama, kad J.Noreika iki Žagarės geto likvidavimo nesuprato, jog getai yra vienas iš Holokausto etapų.
Tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas.
LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė 15min teigė, kad tyrimas prieš paskelbiant pažymą apsiribojo dokumento atradimu ir analize.
„Tai buvo šių metų liepos mėnesį, kai buvo Jonui Borevičiui atidengiamas paminklas Šiauliuose, kaip Šiaulių gelbėtojui ir tada ten, kadangi jis buvo jėzuitas, išaiškėjo, kad kunigų jėzuitų saugomas archyvas turi platesnę medžiagą apie žydų gelbėjimą, kaip kunigas žydus gelbėjo. Ir tame archyve buvo surastas šitas Jono Borevičiaus liudijimas“, – sakė T.B.Burauskaitė.
Pasiteiravus, ar atradus dokumentą jį tyrė ir nagrinėjo tik vienas istorikas, LGGRTC direktorė patikino, kad taip.
Anot jos, tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu.
Visą LGGRTC pažymą galite perskaityti čia.
A.Nikžentaitis: beveik 50 metų senumo liudijimus reikia vertinti kritiškai
Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis 15min teigė, kad LGGRTC vietoje būtų kur kas atsargesnis ir nedarytų tokių išvadų, turėdamas vos vieną šaltinį.
„Visų pirma tai norėčiau pamatyti visą tyrimą, nes iš to, kas jau buvo paskalbta, turiu per mažai informacijos. Bet iš to, ką mačiau, aš tiesiog būčiau žymiai atsargesnis, nedaryčiau tokių išvadų“, – teigė istorikas.
Reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama.
Anot jo, reikia šiek tiek skeptiškai vertinti tokius liudijimus.
„Istorikams, kaip ir žurnalistams, galioja tas pats principas – tam tikras skeptiškumas liudininkų atžvilgiu, kurie liudija praėjus vos ne 50 metų nuo tų įvykių. Tai yra vienas momentas, nes reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama. Šitas kritikos principas galioja visiems“, – tvirtino A.Nikžentaitis.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad jei Jonas Noreika ir dalyvavo antinacinėje veikloje, tai jis turėjo taip gerai veikti, kad apie jo veiklą niekas nieko neįtarė.
„Jo atleidimo iš apskrities pareigų priežastys tuo metu buvo nurodytos visiškai kitos. Ten nieko nėra apie jo antinacinę veiklą, vienintelis nusikaltimas, kurį jis padarė, tai parašė kritišką tekstą apie Vokietiją, kurio net nespėjo atspausdinti – gestapas greičiau sužinojo“, – sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius.
Šiemet J.Noreikos atminimo įamžinimo Vilniuje klausimas buvo sukėlęs rezonansą visuomenėje.
J.Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos dar balandį kūju sudaužė advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji vėl buvo nuimta.
Rugsėjį organizacijos „Pro Patria“ iniciatyva pagaminta nauja lenta, ji pakabinta ant bibliotekos sienos, bet šis veiksmas iki galo nebuvo suderintas su paveldosaugininkais.
Sostinės meras teigė nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J.Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J.Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.
LGGRTC pažymos turinys
LGGRTC pažymoje teigiama, kad per apklausą Čikagos teisme 1986 metais paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kunigas J.Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. Paklaustas, koks buvo to vado vardas, liudytojas atsakė, jog „Jonas Noraika [Noreika].“
J.Borevičius tvirtino, kad J.Noreika vadovavo antinaciniam pogrindžiui, veikusiam Vakarų Lietuvoje. „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams“, – liudijo kunigas.
J.Borevičius pasakojo, kad pamokytas J.Noreikos, jis žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš trijų asmenų.
Kadangi Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Čia kunigavo J.Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje apie 2–3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 kilometrų nuo Šiaulių. Čia jie apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais slėpta iki 15–20 žydų šeimų, kol A.Kleibai pavykdavo rasti juos priimančius ūkininkus.
Anot centro pažymos, esama daugiau liudijimų, kad J.Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Dokumente nurodoma, kad J.Borevičius liudijo, jog J.Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“.
„Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje“, – rašoma LGGRTC pažymoje.
Joje taip pat teigiama, kad J.Noreika iki Žagarės geto likvidavimo nesuprato, jog getai yra vienas iš Holokausto etapų.
„Paradoksą, kodėl J.Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J.Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose“, – teigiama dokumente.
