Suprasti akimirksniu
- Būstas sudegė neatstatomai – priežastis nenustatyta
- Moteris, kaip stovi, liko su dviem vaikais
- Visos pajamos – 226 eurai
- Padeda tik nevisuomeninės organizacijos
Liko be namų, daiktų ir darbo
Vyresnėlei šiemet bus aštuoneri, mažesniajai – treji metukai. Vyresnioji Marija turi vidutinį neįgalumą, ji serga lėtine uždegimine odos liga – sunkios formos atopiniu dermatitu, be to, mergaitei sutrikusi kalba.
Marijai nuolat reikia priežiūros, vaistų, tyrimų, specialistų konsultacijų. Prieš gaisrą Vita sugebėdavo išsiversti su gaunamomis pajamomis, šiuo metu, sudegus jos turtui, padėtis tapo labai sunki, nes ne visi vaistai ir tyrimai, kurių reikia dukrai, – kompensuojami.
Nelaimė šeimą ištiko praėjusių metų pradžioje, praėjus kelioms dienoms po Naujųjų metų: gaisro metu Kaune esančio namo mansardoje įrengtame bute, kuriame gyveno šeima, kilo gaisras. Būsto remontuoti neįmanoma, jis visiškai sunaikintas, o jo atstatymui lėšų Vita neturi.
Eilė socialiniam būstui gauti – per 3 tūkst. žmonių
„Tai buvo tėtės palikimas. Namas senas, nors prižiūrėtas, daugybę metų neremontuotas, nes tėvai vertėsi sunkiai. Apačioje gyvena giminaičiai. Jie man ir pranešė žinią – mūsų namuose tuo metu nebuvo. Iki šiol neaišku, nuo ko kilo gaisras. Apačioje buvo židinys, o kaminai nevalyti. Tačiau ugniagesiai negalėjo nustatyti, ar ugnis įsiplieskė nuo židinio. Netrukus po šios nelaimės mane paliko gyvenimo draugas. Likau visai viena. Laimė, mus priglaudė teta, išskyrė mums kambariuką. Vadinu ją močiute.
Stoviu eilėje socialiniam būstui gauti, tačiau esu trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt pirma. Galima ir iki gyvenimo pabaigos jo nesulaukti. Po nelaimės kreipiausi dėl galimybės jį gauti greičiau, deja, išgirdau, kad tokių, kaip aš, yra daug. Daug namų sudegę, daug vaikų likę be namų ir kažkaip išgyvena. Nepavyko sutarti ir dėl galimybės nuomotis būstą lengvatinėmis sąlygomis. Net buvau iki vicemero nuėjusi. Gavau iš jo viltį teikiančių pažadų, bet tuo viskas ir pasibaigė“, – atviravo Vita.
Nesibaigiantys rūpesčiai dėl dukrų sveikatos
Kas mėnesį moteris vyresnėlės gydymui išleidžia mažiausiai 60-70 eurų. Būna mėnesių, kai vaistams ir vitaminams tenka atidėti per 100 eurų. Be to, 2-3 kartus per savaitę tenka važiuoti į Kauną pas psichologą ir logopedą, o tai taip pat kainuoja.
„Štai ir dabar, nors dukra ką tik grįžo iš sanatorijos, vėl bėgsiu pas gydytoją vaistų, nes labai trūkinėja jos pirštų oda, ant veido – raudonos dėmės. Kai ji susijaudina, pradeda kramtyti tas sutrūkinėjusias odeles, tuomet pirštai kraujuoja. Be vaistų neišsiverčiame. Kai jai pablogėja, labai niežti – ypač pilvą ir nugarą, nusikaso iki žaizdų. Kadangi vien tepalai nepadeda, gydytojai išrašė hormoninių vaistų, nuo kurių ji labai pučiasi – auga svoris“, – pasakojo pašnekovė.
Po nelaimės kreipiausi dėl galimybės gauti socialinį būstą greičiau, deja, išgirdau, kad tokių, kaip aš, yra daug. Daug namų sudegę, daug vaikų likę be namų ir kažkaip išgyvena.
Dėl sutrikusios kalbos mokykloje Marija mokosi palengvinta programa. Gydytojai sako, kad abu šie sutrikimai – kalbos ir odos – susiję.
Kalbėti ji pradėjo tik nuo ketverių ir iki šiol prastai artikuliuoja, o kai reikia skaityti, neretai pasako tik žodžio pradžią ir pabaigą, o vidurį praleidžia. Kartais su kitais ji susikalba pati, kartais prašo, kad mama išverstų. Jos reikia paprašyti keletą kartų pakartoti, tuomet pasako ryškiau. Dėl visų šių ligų nėra stabili jos psichologinė būklė.
„Kartais iki mokyklos einame pusvalandį, nors ji visai netoli. Marija tiesiog užsispiria ir neina. Tuomet ieškome aplinkinių kelių, žaismingai keliaujame. Tiesa, bendrauti ji labai mėgsta, yra draugiška, nors su bendraamžiais būna visko. Jei kas nors jai užvožia, Marija niekada netrenks atgal, stovės ir nesigins. Keletą kartų, grįžusi iš mokyklos, guodėsi, kad daugiau ten neis, nes vaikai storule išvadino. Beje, žaisti ji labiau mėgsta su berniukais, berniukiškus žaidimus. Tokia buvo nuo pat mažumės – labiau domėjosi mašinytėmis negu lėlėmis“, – dėstė Vita.
Jaunesnioji dukrelė rimtų sveikatos sutrikimų neturi, tačiau mama taip pat turi su ja daug rūpesčių. Mergaitė negali lankyti darželio – vos tik nueina, po trijų dienų suserga didžiausia sloga, net nosis šašais apauga. Jai buvo atlikti įvairūs tyrimai, tačiau priežastis taip ir nerasta. Jokie purškalai jau taip pat nepadeda.
Reikia ne tik pagalbos, bet ir tinkamo darbo
Anksčiau moteris dirbo prekybos centre kasininke. Šiuo metu dirbti visą darbo dieną negalinti, kadangi nėra kam pasirūpinti sveikatos problemų turinčiomis dukrelėmis.
Joms išgyventi tenka iš 226 eurų – tokia yra Marijos neįgalumo pašalpa. Papildomai šeima kas antrą mėnesį gauna maisto davinį – kruopų, miltų, sausų pusryčių, aliejaus. Vita sako, kad šis maistas – didžiulė paspirtis, mat išmokusi gyventi taupiai. Drabužių mergaitėms parūpina „Caritas“ darbuotojos. Jos moteriai surado ir šiokį tokį papildomą uždarbį – keletą valandų per savaitę prižiūrėti močiutę.
„Buvau registruota darbo biržoje, bet šiuo metu išmokos nebegaunu, kadangi baigėsi laiko terminas, kaip ilgai ji gali būti mokama. Pati esu baigusi slaugytojo padėjėjos mokslus, taigi galiu prižiūrėti sergančius žmones. Tačiau neturiu galimybės dirbti aštuonių valandų per dieną, tik keturias, antraip negalėčiau prižiūrėti dukrų. Juk visas krūvis tenka man“, – guodėsi pašnekovė.
Tačiau Vita nepalūžta – už palaikymą ji jaučiasi dėkinga žmonėms, kurie yra šalia ir nuolat drąsina: teta, „Caritas“ darbuotojos, kiti geri žmonės. Moteris viliasi, kad pavyks susirasti tokį darbą, kad ji galėtų ir užtikrinti finansinį saugumą savo dukrelėms, ir pasirūpinti jomis fiziškai.
Padėti šeimai kviečia „Caritas“ projektas „Aš čia“. Vos prieš mėnesį atsiradusio projekto tikslas – skatinti žmones pagelbėti bėdoje atsidūrusiems žmonėms ne tik pinigais, bet ir gerais darbais.
„Svarbios abi šios dalys. Beje, aukoti pinigus – sąlyginai lengviau, tačiau tokiu būdu neužmezgamas santykis su žmogumi, kuriam teikiama pagalba. Tuomet ir atsiranda abejonės, ar pinigai bus panaudoti pagal paskirtį, ar žmonės neapgaudinėja.
Todėl raginame pinigus aukojančius žmones artimiau susipažinti su tais, kuriems jie padeda: susipažinti su šeima, pamatyti jos realybę. Pagaliau kartais žmonės turi kokį nors įgūdį, kompetenciją, žinojimą, bet neturi pinigų, ir jaučiasi negalintys padėti. Iš tiesų taip nėra. Jie gali prisidėti savo patarimais, sprendimais, pagaliau fiziniu darbu“, – pasakojo „Caritas“ atstovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
Pavyzdžiui, šiuo atveju svarbūs ne tik pinigai, už kuriuos būtų gydoma Marija, bet ir pagalba nuvykti į konsultacijas Kaune. Mat šiuo metu šeima gyvena už miesto ribų.
Daugiau sužinoti, kaip padėti šeimai, galite projekto „Aš čia“ tinklapyje.
