Suprasti akimirksniu
- Iš miesto į kaimą persikėlė ieškodami sveikesnės aplinkos
- Trečios atžalos besilaukiančiai šeimai reikia pagalbos
- Žinia, kad šulinio vanduo užterštas, buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus
- Gręžiniui pinigų šeima neturi
Pardavė butą mieste ir išsirinko gražią vietą
„Į kaimą persikėlėme iš Kauno. Visi stebisi, kodėl taip nusprendėme, bet mes auginame du mažus vaikus, o gyvenome bute, kurio langai išėjo į gatvę su šešiomis eismo juostomis. Nusprendėme, kad gyvenant kaime ne tik oras bus švaresnis, bet ir turėsime galimybę užsiauginti savo daržovių, laikyti gyvuliukus. Taigi viskas dėl vaikų.
Ir iš tiesų, dabar turime daržą, triušių, septynias ožkas ir šešis ožiukus. Iš pradžių nusipirkome vieną ožką, pamatėme, kad mūsų mažiukas mielai geria jos pieną, tuomet už paskutinius pinigus įsigijome dar šešias. Jos atsivedė ožiukų, todėl kaimynai juokiasi – gal ūkininkauti pradėsite. Tačiau ūkį naudojame tik savo reikmėms. Iš ožkų pieno darome sūrius, varškę. Parduotuvėje mažas sūriukas kainuoja 1–2 eurus, o mes pasidarome didžiausią sūrį ir vienu prisėdimu jį suvalgome“, – pasakojo Dangira, jau po poros mėnesių gimdysianti.
Ožkų pieną šeima pasirinko dėl silpnesnės jaunėlio sūnaus sveikatos. Šiuo metu jam dveji metukai, broliui – treji.
Radikaliam žingsniui šeima ryžosi daugiau nei prieš metus. Pardavė butą Kaune ir nusipirko namą. Iš pradžių ieškojo vietos netoli Kauno, kadangi moters mama gyvena Kaišiadorių rajone, tačiau vėliau nusprendė, kad Lietuva – nedidelė, todėl pirks namą ten, kur jiems patiks.
„Vieta čia tikrai labai graži, namas prižiūrėtas, sutvarkytas ir žemės daug – beveik hektaras. Taigi yra vietos net ožkoms ganytis. Taip ir atsidūrėme Ignalinos rajone“, – aiškino pašnekovė.
Susirasti darbą – neįmanoma misija
Beje, mieste šeima sunkiai išgyventų. Vyrui dėl didelių stuburo bėdų nustatytas 50 proc. neįgalumas. Jis gali dirbti tik labai lengvus darbus. Nors mieste tokių darbų, regis, turėtų būti daugiau negu provincijoje, darbo Kaune jis nerado.
„Kai darbdaviai sužinodavo jo sveikatos būklę, sakydavo, kad tokio darbuotojo nereikia. Jis galėtų dirbti sargu, bet visos tokios geros, šiltos vietos seniai užimtos.
Nors baigęs juvelyriką, Kaune rasdavo tik atsitiktinių darbų – tvarkydavo žmonėms kompiuterius. Čia – ta pati problema. Šalia mūsų – karpių veisimo tvenkiniai. Rudenį vyras pabandė semti žuvį. Padirbėjo gal keturias valandas, bet po to 3–4 dienas negalėjo iš lovos pasikelti. Ūkyje jis tvarkosi – šienauja, gyvulius prižiūri, bet sunkesnių darbų negali dirbti. Birželį turėjo baigtis mano vaiko priežiūros atostogos, būčiau ieškojusi darbo, tačiau dabar laukiuosi netyčiuko“, – atviravo Dangira.
Šiuo metu ji gauna 40 proc. buvusio atlyginimo – 135 eurus. Vieno vaiko pinigai – 15 eurų, kito – 28 eurai. Socialinė pašalpa – 179 eurai. Tai visi šeimos pinigai. Moteris supranta, kad mieste su tokiomis lėšomis jie neišbristų iš skolų, todėl džiaugiasi, kad čia nors sunkiai, vis dėlto galą su galu suduria. Iki nėštumo ji visą laiką dirbo – iš pradžių skalbykloje, po to prekybos centre. Darbas buvo sunkus, bet Dangira tikino niekada nesiskundusi ir pagalbos neprašiusi.
Todėl skaudu susidurti su visuomenės požiūriu į socialinės pašalpos prašančius žmones. Juk daugiau nei 10 metų ji mokėjo valstybei mokesčius. Argi neužsitarnavo pagalbos dabar, kai atsidūrė bėdoje?
Moteris tikino nenorinti sėdėti valstybei ant sprando, todėl vos paaugus trečiai atžalai ieškos darbo. Net jeigu tektų kasdien 50 km važiuoti iki Ignalinos. Jos negąsdina tai, kad provincijoje susirasti darbą labai sunku. „Aš manau, kad jeigu žmogus nori dirbti, darbą ras bet kur. Argi ne taip?“ – klausė pašnekovė.
Žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus – vanduo užterštas
Bene didžiausias smūgis šeimai buvo žinia, kad vanduo, kurį jie geria, pavojingas sveikatai. Mat kai Dangira pradėjo lauktis, ginekologė pasiteiravo, iš kur ji gerianti vandenį. Pagal galiojančią tvarką, jeigu nėščioji vartoja vandenį iš šulinio, šis vanduo turi būti ištirtas. Tuomet ir paaiškėjo, kad nitratų ir nitritų kiekis jame 6 kartus viršija normą. Užterštas vanduo ir pas kaimynus, o vandentiekio kaime nėra.
Nitratų ir nitritų kiekis vandenyje iš šulinio 6 kartus viršija normą. Užterštas vanduo ir pas kaimynus, o vandentiekio kaime nėra.
„Tyrimo atsakyme buvo nurodyta, kad tokio vandens negalima gerti nei vaikams, nei nėščiai moteriai. Net gyvuliui negalima jo duoti. Kūdikiams iki 6 mėnesių nuo šio vandens gali prasidėti traukuliai ar netgi ištikti mirtis.
Blogiausia, kad teršalų neįmanoma pašalinti nei filtruojant, nei virinant vandenį. Vienintelė išeitis – giluminis gręžinys. Tačiau kai sužinojome sąmatą, kiek toks gręžinys su visais mokesčiais kainuotų būtent mūsų grunte, nusviro rankos. Tokių pinigų mes niekada nesurinksime“, – apgailestavo pašnekovė.
Iš pradžių jie pirko vandenį parduotuvėje. Kadangi šulinio vandens negalima vartoti ir maisto gamybai, jo reikia daug, todėl kas mėnesį susidaro solidi suma mažas pajamas gaunančiai šeimai. Šiuo metu vyras kas 3–5 dienas važinėja į kitą kaimą, kuriame yra vandentiekis, nes geras žmogus sutiko padėti šeimai.
„Bet kiek gi galime naudotis jo geranoriškumu? Gėda kaskart prašyti. Tas gręžinys – didžiausia mūsų problema, didžiausias galvos skausmas. Daugiau mums nieko nereikia“, – atviravo moteris.
Padėti galima ne tik pinigais
Padėti šeimai kviečia „Caritas“ projektas „Aš čia“. Projektas atsirado Nacionalinio gailestingumo kongreso kontekste: popiežius Pranciškus šiuos metus yra paskelbęs jubiliejiniais gailestingumo metais.
Kaip pasakojo „Caritas“ atstovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė, šios organizacijos stiprybė – savanoriai, kurie, negailėdami savo laiko ir energijos, labiausiai ir skleidžia gailestingumą.
Šiame projekte žmonėms suteikiamos dvi galimybės. Viena galimybė – aukoti pinigus. Kita galimybė – aukoti gerą darbą.
„Norėtume, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę patirti savanorystės džiaugsmą, padarydami gerą darbą. Dažnai žmonėms nedrąsu – jie tarsi norėtų padėti, bet nelabai žino kuo.
Todėl mes nusprendėme juos nukreipti ir padrąsinti. Šiame projekte žmonėms suteikiamos dvi galimybės. Viena galimybė – aukoti pinigus. Kita galimybė – aukoti gerą darbą. Svarbios abi šios dalys, nors aukoti pinigus – sąlyginai lengviau ir neužmezgamas santykis su žmogumi, kuriam teikiama pagalba. Tuomet ir atsiranda abejonės, ar pinigai bus panaudoti pagal paskirtį, ar žmonės neapgaudinėja.
Todėl raginame pinigus aukojančius žmones taip pat artimiau susipažinti su tais, kuriems jie padeda: susipažinti su šeima, pamatyti jos realybę. Pagaliau kartais žmonės turi kokį nors įgūdį, kompetenciją, žinojimą, bet neturi pinigų, ir jaučiasi negalintys padėti. Iš tiesų taip nėra. Jie gali prisidėti savo patarimais, sprendimais, pagaliau fiziniu darbu“, – teigė pašnekovė.
Daugiau sužinoti, kaip padėti šeimai, galite projekto „Aš čia“ tinklalapyje.