Balandžio pradžioje startui Romos maratone besiruošianti R.Burokas tikina, kad tarp tolimų nuotolių bėgimų ir politikos yra daug bendro. Greitai nubėgęs pirmus dešimt kilometrų maratono nelaimėsi. Padirbėjęs pusmetį pergalės rinkimuose taip pat nepasieksi.
– Kas jus atvedė į politiką?
– Greitai bus dešimt metų, kai dalyvauju visuomeninėje veikloje. Esu keleto jaunimo organizacijų steigėjas. Dar būdamas studentu Marijampolėje pradėjau rinkti mokyklines prekes, kurios buvo perduotos daugiavaikėms šeimoms. Nemaža mano draugų dalis buvo jaunieji socialdemokratai. Jie pasiūlė prisijungti.
Kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų ilgą laiką buvau nusiteikęs prieš partijas. Nepasitikėjimas politinėmis partijomis yra didelis, tačiau jaunimo organizacija mane patraukė visuomenine veikla.
– Marijampolėje matėte daug neišspręstų problemų?
– Marijampolė yra labai draugiškas jauniems žmonėms miestas. Ten nėra automobilių spūsčių, netrūksta vietų darželiuose, yra daug nemokamų būrelių, daug prieinamesnės viešosios paslaugos. Natūralu, kad atlyginimai ten mažesni, nei didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir kainos mažesnės.
– Vis dėlto, dabar jūs gyvenate ir dirbate Vilniuje?
– Pagal „Erasmus“ programą studijavau Danijoje. Pusę metų stažavausi Briuselyje, Europos Parlamente, socialistų frakcijoje. Komunikacijos departamente kartu su jaunaisiais socialdemokratais iš visos Europos atlikome praktiką.
Man buvo pasiūlyta dirbti socialdemokratų Marijampolės skyriaus atsakinguoju sekretoriumi. Taip įsitraukiau į partinę veiklą.
– Lengvai sutikote?
– Visada buvau atviras iššūkiams. Manau, politikams yra sveika paragavus Seimo nario duonos, pabuvus valdžioje, grįžti į verslą arba valstybės tarnybą. Tai leidžia per daug neatitrūkti nuo visuomenės. Nesakau, kad visą gyvenimą darysiu tik politiko karjerą.
– Dabar jums trisdešimt. Kaip vertinate Lietuvos politikus ir partijas, matydamas juos iš arti?
Maratonas, politika ir rinkimai turi labai daug bendro.
– Mes esame jaunos demokratijos valstybė. Kai kurių politikų galvose vis dar likusios senosios sistemos vertybės. Jie mano, kad reikalus reikia tvarkyti kitaip, nei reglamentuoja įstatymai. Matau, kad kartos keičiasi ir tai neišvengiamai atsispindi politikoje.
Būdamas Marijampolės savivaldybės tarybos nariu dirbu Korupcijos prevencijos komisijoje, kurioje mes siekėme kiek galima daugiau viešumo administracijoje ir pavaldžių įstaigų veikloje.
– Kokia jūsų pagrindinė veikla šiuo metu?
LSDJS pirmininku buvau išrinktas 2013 m. Pakeičiau Jurą Poželą, kuris tapo Seimo nariu. Esu Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas. Sąjungoje turime daugiau nei tūkstantį aktyvių narių visoje Lietuvoje. 41 mūsų narys buvo išrinktas į savivaldybių tarybas. Per mus jauni žmonės ateina į politiką, įgyvendina savo idėjas.
Savo stažuotės Briuselyje metu pradėjau bėgioti. Norėjau rasti sporto šaką, kuri būtų demokratiška, nebūtum prisirišęs prie sporto salės ir prie kitų žmonių. Bėgimas puikiai tiko. Sportinė būklė gerėjo ir ši sporto šaka po truputį įtraukė.
Seku varžybas, bėgu maratonus. Balandžio 10 dieną bėgsiu Romos maratone ir birželio 4 dieną bėgsiu Stokholmo maratone.
– Ką politikas supranta bėgdamas 39 kilometrą?
– Maratonas, politika ir rinkimai turi labai daug bendro. Visur reikia kantrybės ir ištvermės. Maratono nenubėgsi, jeigu labai gerai bėgsi pirmąjį dešimtį kilometrų, bet pabaigoje tau pritrūks jėgų. Taip pat ir politikoje nelaimėsi, jeigu pradėsi dirbti likus pusei metų iki rinkimų.
Reikia turėti aiškią strategiją, ne tik žinoti, kaip bėgsi, bet ir kaip maitinsiesi, kaip ruošiesi maratonui.
Politikoje niekas išskėstomis rankomis nelaukia. Kartais susidaro klaidingas įspūdis, kad jei jau tu jaunas, tai tau visur durys atviros. Reikia įdėti daug darbo, kad būtum pastebėtas tiek rinkėjų, tiek vyresnių kolegų.
– Nemanote, kad į politiką dažnai ateinama tiesiog ieškant galimybių padaryti karjerą ar turėti tvirtesnį užnugarį?
– Dalyvavimo politikoje tikslas negali būti užsidirbti pinigų arba gauti geresnį darbą. Turi ateiti vedinas idėjų.
Pirmiausia, žmogus turi būti savo srities profesionalas. Politikoje profesionalai ypatingai laukiami ir jie karjerą daryti gali nepriklausomai nuo to, ar jie mokytojai, gydytojai, energetikos specialistai.
– Lietuvoje jaunimas į politines partijas iš viso žiūri gana skeptiškai. Ypač, į tradicines.
– Lietuvoje yra anomalija, kad jaunimui daugiau patinka dešiniosios partijos. Vakarų Europoje arba JAV situacija yra priešinga. Pvz., radikalus kairysis Bernie Sandersas turi labai didelį būtent jaunimo palaikymą.
Kairiosios partijos kalba apie tai, kas aktualu jauniems žmonės: prieinamas aukštasis mokslas, darbo vietos, būstas, darželiai.
– Krašto saugumas? Koks jūsų požiūris į tai?
– Kartais labai suprimityviname kiekvieno iš mūsų santykį su valstybe. Tenka iš jaunų žmonių girdėti: „Ką aš ten ginsiu tą valdžią ar Lietuvą.“ Valstybė yra sąvoka, kurią sunku suprasti, pačiupinėti, bet ji ir reiškia mūsų bei artimųjų saugumą.
– Matėte serialą „House of cards“?
– Mačiau visus „House of cards“ sezonus. Scenarijai atrodo labai tikroviški. Lietuvoje pasigendu idėjų konkurencijos tarp partijų. Matome labai daug purvo pylimo, bet negirdime, ką konkretaus siūlo oponentai. Bijau, kad ir ši rinkimų kampanija gali būti tokia.
– Jūs dažnai minite problemas ir sprendimo būdus. Jeigu galėtumėte išspręsti vieną problemą, kokia ji būtų?
– Man artimos jaunų žmonių problemos. Šeimų, kurios susilaukia vaikų, pajamos mažėja. Jie turi tas pačias pajamas dalinti iš didesnio žmonių skaičiaus. Taip pat pajamos mažėja gaunant motinystės išmokas. Taip pat reikia mokėti už darželius ir atsiranda daug kitų išlaidų. Reikia rasti būdų, kad vaikų susilaukusioms šeimoms pajamos taip stipriai nemažėtų. Būtina išlaikyti demografinį balansą.