Robertas Švedas į Lietuvą grįžo dėl to, kad JAV viskas buvo per daug gerai

Šiltnamio sąlygos

Šiandien R.Švedas puikiai jaučiasi gyvendamas Vilniuje. Jaunas vyras mėgaujasi gaiviu sostinės oru, galimybėmis greitai net dviračiu pasiekti bet kurį tašką, o patį Vilnių vadina moderniu Europos miestu. Vis dėlto jo gyvenimas galėjo susiklostyti kiek kitaip, jei jis kažkada būtų nusprendęs pasilikti Amerikoje.

Į JAV Robertas išvyko būdamas 16 metų. Jis su šeima apsigyveno Masačusetso valstijoje esančioje Nantaketo saloje. Tai nedidelė, bemaž 20 km ilgio ir 7 km pločio sala, kurioje maždaug 20 proc. gyventojų yra multimilijardieriai, o kiti 80 proc. žmonių dažniausiai dirba aptarnaudami juos. Pragyvenimo lygis Nantakete yra net aukštesnis už vidutinių amerikiečių pragyvenimo lygį.

„Žmonės ten gyvena išties gerai. Jie tarpusavyje nejaučia jokios konkurencijos, visi turi darbus, žino, kad gaus gerus atlyginimus. Niekas niekur neskuba. Galima sakyti, kad ten visiems sudarytos šiltnamio sąlygos. Aišku, yra ir tam tikrų minusų – iš salos negali kada panorėjęs išplaukti ar į ją atvykti. Yra laivų ir lėktuvų maršrutai. Be to, jei dėl kokių nors priežasčių bent ilgesniam laikui sutriktų šių transporto priemonių eismas, labai greitai čia gali imti stigti maisto. Tiesa, tokia tikimybė – itin maža“, – pasakojo R.Švedas.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Švedas

Nejausdamas jokios įtampos ir streso jaunuolis labai greitai suprato, kad Amerikoje jis negalės tobulėti kaip asmenybė. Iš prigimties veiklus ir iniciatyvus lietuvis negalėjo gyventi tokiomis sąlygomis, todėl jau po metų palikęs šeimą vienas grįžo į Lietuvą.

„Tiesą pasakius, dar prieš išvykdamas visiems pasakiau, kad aš būtinai sugrįšiu. Aišku, tada manimi niekas nepatikėjo, o ir pats galbūt buvau šiek tiek naivus. Palikdamas Lietuvą palikau ir draugus, bendrai kurtus sumanymus, daugybę planų. Visa tai tada vertė manyti, kad privalau sugrįžti atgal“, – pasakojo pašnekovas.

Negaili pinigų

Dar gyvendamas JAV Robertas įgavo įvairios darbo patirties. Jam teko paplušėti didžiuliuose ir prabangiuose soduose, o ne vieną dešimtį milijonų dolerių kainuojančiuose namuose daryti medienos apdailą. Net ir dabar jaunas vyras į Ameriką aplankyti ten likusios šeimos vyksta kiekvienais metais ir kaskart yra kviečiamas sumeistrauti ką nors iš medžio.

„Nuvykęs negalėčiau tiesiog gulėti prie jūros ir nieko neveikti. Dirbdamas su medžiu jaučiu didelį malonumą ir pasitenkinimą. Ten tenka dirbti su tokiomis medžiagomis, kurių Lietuvoje vargu ar daug kas galėtų sau leisti. Aišku, tikrai yra buvę, kad ne viskas pavyko iš pirmo karto ir tekę sugadinti kelių tūkstančių dolerių vertės medžiagų. Bet vietiniai turtuoliai labai vertina rankų darbą, todėl kai jų namas kainuoja keliasdešimt milijonų dolerių, jiems visiškai nieko nereiškia tie keli papildomi tūkstančiai. Svarbu, kad galutinis rezultatas būtų toks, kokio jie tikisi“, – pasakojo R.Švedas.

Jis juokavo, kad amerikiečiai turtuoliai yra tokie pamišę dėl unikalių rankų darbo gaminių, kad jiems visiškai nesvarbu jų praktiškumas. Pavyzdžiui, Robertui kartą teko daryti senovinio židinio medinę apdailą. Akivaizdu, kad jame ugnies niekada nebus galima užkurti...

Robertas Švedas

+11

Vertinga patirtis

Grįžęs į Lietuvą R.Švedas pabaigė vidurinę mokyklą ir Kaune pradėjo filosofijos studijas. Vis dėlto jų nebaigė, kaip pats sako, greičiausiai dėl to, kad tuo metu joms paprasčiausiai dar nebuvo pribrendęs. Vėliau jaunuolis persikėlė į Vilnių, kur pabaigė teisę ir pamažu įsitvirtino darbo rinkoje. Tiesa, pagal specialybę jam dirbti taip ir neteko.

„Studijos reikalingos net tuo atveju, jei niekada neketini dirbti pagal specialybę. Tai padeda visapusiškai tobulėti, suteikia vertingos patirties. Prieš pradėdamas studijuoti buvau eilinis, šiek tiek susikaustęs vaikinas, atkeliavęs iš nedidelės provincijos. Nesvarbu, kad jau buvau kurį laiką gyvenęs Amerikoje, tačiau vis tiek dar turėjau tam tikrų kompleksų. Universitetas padėjo juos išlaisvinti, o sostinės kultūrinis gyvenimas ir miesto ritmas galutinai suformulavo daug labiau savimi pasitikinčią asmenybę“, – teigė pašnekovas.

Dar studijuodamas jis pradėjo dirbti pardavimų srityje. Skirtinguose darbuose jam teko pardavinėti langus, nekilnojamąjį turtą, elektronikos prekes bei biokurą. Įdomiausia, anot jo, buvo bandymai klientams iš užsienio parduoti elektronikos prekes. Tuomet jam teko bendrauti su žmonėmis kone iš viso pasaulio.

„Tai buvo labai unikali patirtis. Tekdavo skambinti įmonių direktoriams iš įvairių Afrikos šalių. Pavyzdžiui, kalbu su jais, o fone girdžiu giedančius gaidžius. Sunkiausia, ko gero, būdavo bendrauti su klientais iš Izraelio. Jie savęs niekada nenuskriaus, išsiderės pačias geriausias įmanomas sąlygas. Šiame darbe reikėjo ne tik „aštraus“ liežuvio, bet ir šaltų nervų. Ne kartą teko būti pasiųstam toli toli“, – juokėsi Robertas.

Verslas balkone

Šiandien R.Švedas save gali laikyti sėkmingu žmogumi. Jis – kelių įvairius renginius organizuojančių įmonių įkūrėjas. Vis dėlto verslininko kelią jaunas vyras pradėjo ne nuo to. Kadaise jis tiesiog savo balkone ėmė remontuoti sugedusius dviračius. Iš pradžių taisė tik savo dviratę transporto priemonę, vėliau – draugų, o dar vėliau – kone visų norinčių.

„Pats labai mėgstu važinėti dviračiu. Kai jis sugesdavo, veždavau į specializuotas remonto dirbtuves, tačiau retai kada ten gaudavau kokybiškas paslaugas. Supratau, kad savo dviratį geriausiai galiu susiremontuoti tik aš pats. Kartą iš Amerikos parsivežiau brangų įrankių komplektą. Tokių Lietuvoje turbūt dar nebuvau matęs. Būtent tais įrankiais ir pradėjau taisyti dviračius“, – prisiminė pašnekovas.

Iš pradžių dviračius jis remontavo balkone, vėliau persikraustė į daugiabučio namo rūsį, o dar po kurio laiko su keliais bendraminčiais išsinuomojo garažą ir būtent ten atidarė dviračių remonto dirbtuves. Robertas kartais pats pirkdavo senus nudėvėtus dviračius ir prikėlęs juos naujam gyvenimui parduodavo. Ši veikla jam patiko tol, kol tai netapo rutina. R.Švedas ir šiandien kartais dar mėgsta padirbėti dviračio remonto dirbtuvėlėse, tačiau tuo reguliariai jau nebeužsiima.

Iš pradžių dviračius jis remontavo balkone, vėliau persikraustė į daugiabučio namo rūsį.

Neišnaudota niša

Be pomėgio važinėti dviračiu Robertas labai mėgsta ir sportuoti. Didžiausia jo aistra – tinklinis. Būtent ši sporto šaka pamėtėjo dar vieną savirealizacijos idėją. Beieškodamas, kur galėtų lankyti tinklinio treniruotes, R.Švedas susipažino su kelmiškiu Egidijumi Kučinskiu. Tuo metu Vilniuje beveik nevyko jokių tinklinio turnyrų, tad jiedu kartu nusprendė tai pakeisti. Pirmasis jų organizuotas turnyras sulaukė didžiulės sėkmės, tad buvo nuspręsta tęsti veiklą. Taip pamažu gimė prekės ženklas „360 sportas“.

Kiek vėliau kelmiškio ir vilkaviškiečio keliai išsiskyrė – Egidijus pasirinko tinklinio treniruočių kryptį, o Robertas dar labiau įniko į mėgėjams skirtų turnyrų organizavimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Švedas ir Egidijus Kučinskis

„Nors daugiausiai organizuojame tinklinio turnyrus, tačiau esame surengę ne vienas krepšinio ar futbolo varžybas. Viskas priklauso nuo klientų poreikių. Turbūt labiausiai didžiuojuosi Vilniaus tinklinio lygos organizavimu. Tai – viena iš didžiausių Lietuvos mėgėjų tinklinio lygų. Pernai jose varžėsi net 39 komandos. Pastaruoju metu vienadienių tinklinio turnyrų jau beveik nerengiu. Prisipažinsiu, jaučiuosi išsisėmęs. Kažkada supratau, kad aš darau tą patį per tą patį, tad tai ėmė nebeteikti malonumo. Vis dėlto turiu planų artimiausioje ateityje vėl sugrįžti į šią „rinką“. Ketinu kurti Vilniaus miesto paplūdimio tinklinio lygą. Jei viskas seksis taip, kaip noriu, turiu ir dar didesnių sumanymų“, – kalbėjo pašnekovas.

Neturi į ką lygiuotis

R.Švedas ne tik yra aktyvus tinklinio mėgėjas, bet ir šalies tinklinio federacijos narys. Tiesa, apie šią organizaciją jis negali pasakyti daug gerų žodžių.

Jo teigimu, pagrindinis federacijos tikslas turėtų būti vienyti bendruomenę, populiarinti savo kuruojamą sporto šaką, tačiau dabar to nėra. Anot jo, federacijos viduje yra daug povandeninių srovių, kurios neleidžia tinkliniui suklestėti Lietuvoje.

Asmeninio archyvo nuotr./Robertas Švedas žaidžia tinklinį

„Kai trūksta finansų, galima naudoti žmogiškuosius resursus. Puikūs to pavyzdžiai – regbio bei rankinio federacijos. Deja, tinklinio federacija kol kas žengia kiek kitu keliu. Esu pakankamai tiesmukas žmogus – ką galvoju, tą ir pasakau. Ne kartą viešai kėliau įvairias problemas, siūliau jų sprendimų būdus, bet mano siūlymai, matyt, kartais būna per radikalūs senesnei tinklinio pasaulio kartai“, – apgailestavo pašnekovas.

Jam labiausiai gaila, kad tinklinio federacija nesugeba suburti nei moterų, nei vyrų salės tinklinio šalies rinktinių. Kiek geresnė situacija paplūdimio tinklinyje, bet ten į varžybas užtenka išsiųsti vos du žmones, kai salės rinktinę turėtų sudaryti bent 12–13 sportininkų. R.Švedo teigimu, blogiausia, kad nesant rinktinei, jaunimas dabar nebeturi į ką lygiuotis.

Metė gerus darbus

„360 sportas“ veikla netrukdė Robertui dirbti pardavimų srityje. Vis dėlto dirbdamas kitiems jis nesijautė komfortabiliai, todėl pamažu ėmė austi mintį apie galimybę daryti tai, ką nori. Jau turėdamas patirties organizuojant įvairius sporto turnyrus, R.Švedas suprato, kad galėtų organizuoti ir kitokio pobūdžio renginius. Jį dar labiau naujos veiklos imtis paskatino tai, kad jo draugė Kamilė Gžibovskytė taip pat buvo puiki renginių organizatorė. Ji iki tol dirbo vienoje iš didžiausių Vilniaus reklamos ir renginių agentūrų.

„Beveik metus įvairiais būdais Kamilę įtikinėjau mesti darbą ir pradėti nuosavą verslą. Galiausiai pavyko tą padaryti ir pamažu ėmėme dėlioti savo viziją. Taip gimė mūsų įmonė „361 forma“. Tai – savotiška „360 sportas“ tąsa. Dėl to ir pavadinimuose minimi skaičiai eina greta vienas kito“, – šypsojosi vienas iš įmonės įkūrėjų.

Naujai įkurta įmonė gana greitai sulaukė užsakymų. Jau pats pirmasis renginys jiems tapo tikru iššūkiu – teko suorganizuoti vieno Lietuvos banko vasaros šventę. Į ją susirinko maždaug 400 žmonių. „361 forma“ komanda turėjo pasirūpinti viskuo: nuo maisto ir renginio vietos suradimo iki pramoginės dalies. Po šio renginio Robertas su Kamile sulaukė daugybės padėkų už puikiai suorganizuotą šventę. Kaip teigė jie patys, būtent tai tapo tuo atspirties tašku, kuris privertė patikėti, kad norint, galima nuversti kalnus.

Šiandien „361 forma“ komandai užsakymų netrūksta. Būna savaitgalių, kai jie neša atsakomybę net už kelis renginius. Paklaustas, kur slypi jų sėkmės priežastis, R.Švedas tikino, jog visa tai lemia požiūris į darbą, jaučiama atsakomybė ir realybės suvokimas. Be to, Roberto teigimu, svarbu tikėti tuo, ką darai, norėti tobulėti savo srityje ir negalvoti apie būsimą pelną. Imdamasis bet kokios veiklos, Vilniuje gyvenantis jaunas verslininkas tą darė visų pirma dėl to, kad tai pačiam buvo įdomu.

„Pas savo klientus visada einame mudu su Kamile. Niekada nesiunčiame kokių nors tarpininkų. Manau, jog taip parodome, kad klientai mums – labai svarbūs. Vienas įmonės direktorius net prisipažino, kad būtent dėl to pasirinko mūsų paslaugas. Niekuomet nesigėdijame per renginį, jei tik reikia, padėti panešti maisto padėklus ar po visko surinkti šiukšles. Nei aš, nei Kamilė nenorime būti tie, kurie iš aukštai kažkam vadovauja, tačiau patys pamažu praranda sąsajas su realybe“, – kalbėjo Robertas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kamilė ir Robertas

Jis teigė nesuprantantis tų žmonių, kurie nenori gyventi Lietuvoje. Anot jo, čia yra visos reikiamos sąlygos tobulėti ir susikurti tokią gerovę, kokios kiekvienas nori.

„Neabejoju, kad finansine prasme Amerikoje gyvenčiau daug geriau. Bet nemanau, kad dėl to geriau jausčiausi. Lietuvoje mane supa tie žmonės, kurie noriu, kad suptų. Aišku, šeimos, likusios už Atlanto, labai pasiilgstu, bet džiaugiuosi, kad jiems ten gerai sekasi. Gal savo vietą atrasti Lietuvoje ir yra kiek sunkiau nei kitur, tačiau privalumų gyvenant savoje aplinkoje tikrai yra daug daugiau. Negalima sėdėti ant sofos ir tikėtis, kad kažkas už tave viską padarys. Svarbu – nebijoti ir veikti! Jei yra noro, kiekvienas tikrai gali surasti savo vietą“, – mintimis pasidalino pašnekovas.