Tarpduryje pasirodo Andrius – solidžios išvaizdos tvarkingas ir rimtas vyras. Vėliau paaiškėja, kad čia jis dirba apie mėnesį. Iki tol teko darbuotis ir su kaliniais. Peršasi mintis – gal ir kovotojo įgūdžiai praverčia imant vaikus iš šeimos?
Pasideda prieš save telefoną ir laukia. Taip prasideda darbo naktis – budėjimas. Budėti tenka kas trečią naktį. Dažniausiai paskambina pareigūnai, jei konflikto artimoje aplinkoje atveju namuose būna nepilnamečių.
Netrukus prisijungia ir antroji budėtoja – Edita. Ji šį darbą jau atlieka apie dešimt mėnesių, tačiau kažką panašaus daug metų atliko ir anksčiau – vienoje seniūnijoje dirbo socialine darbuotoja.
Po stalu surikiuotos kelios rankinės ir įvairių dydžių vaikiškos automobilinės kėdutės. Rankinėse – įvairūs žaislai. Jų gali prireikti vaikams nuraminti. Ramesni vaikai – ramesni ir tėvai. Šios rankinės su žaislais iš tiesų yra darbo įrankis. Ne visada prireikia. Kaip ir kėdučių.
Tikslas, kurį supranta visi – vaiko saugumas
Jei būtų iškvietimas, tame pačiame automobilyje į iškvietimą važiuoti negalėtume. Savaime aišku, kodėl – jei reikės vežti vaiką, o gal ir ne vieną?
O vyktume iš paskos? Negalima rodyti ne tik vaikų veidų. Patartina nesuteiktų jokios užuominos – kas tokie, kur gyvena. Budėtojai mano, kad nė vienas plačiai išviešintas toks įvykis nesibaigė gerai.
Tąkart specialusis telefonas tylėjo keletą valandų. Per tą laiką budėtojai papasakojo ne vieną istoriją. Visai neseniai šio darbo naujokui Andriui teko rimtas iššūkis: išgertuvės, smurtas, o namuose penki maži vaikai.
„Teko prašyti pareigūnų pagalbos, kad visus penkis išgabentume pas artimuosius“, – paaiškino Andrius, kodėl taip svarbu į iškvietimą vykti ne pilnu automobiliu.
Nejaugi buvo paimti visi penki vaikai? Andrius tik šypteli – nieko panašaus. Kartu vežama buvo ir vaikų motina. Budėtojai ir visi vaiko teisių specialistai nėra vaikų atiminėtojai. Niekada tokie ir nebuvo – nei prieš įstatyminės bazės pasikeitimus, nei dabar.
Patalpoje buvo mažamečių vaikų. Kaip paaiškėjo – visas penketas.
„Mūsų tikslas – padėti vaikui. Stengiamės perkelti vaiką iš nesaugios aplinkos į saugią. Pirmiausia ieškome, gal priglausti gali artimiausi giminės. Jei ne – gal kaimynai. Juk žmonės su kažkuo bendrauja, kažkuo pasitiki“, – sako Edita.
Moteris pabrėžia, kad dažniausiai visus sprendimus priima patys tėvai. Tiesiog reikia su jais kalbėti ir aiškinti – kokia dabar yra situacija, kur galime prisiglausti, ką galime padaryti geriausio vaikui?
Edita papasakoja kiek smulkiau apie jau minėtą įvykį. Vienoje šeimoje buvo svečių. Visi girtavo. Kažkurios draugės vyras nebesivaldė ir prasidėjo smurtas.
Kas kam ir už ką sudavė – jau policijos reikalas. Budėtojams svarbiausias dalykas, kad šioje patalpoje buvo mažamečių vaikų. Kaip paaiškėjo – visas penketas.
Kol pareigūnai aiškinosi su mušeikomis, budėtojai susitarė su vaikų motina, kad šiai nakčiai ji su visais penkiais mažyliais bus nuvežta pas giminaičius.
Vaikas niekada nebūna plėšiamas iš motinos rankų. Paprastai motina jį atiduoda, kai suvokia, jog vaikui taip bus saugiau. Tai būna jos sprendimas, net jei būna apsvaigusi. Dažniausiai patys tėvai ir pasiūlo vietą, kur vaikui būtų saugiau. Centrai ar beglobių vaikų šeimynos būna pasirenkamos tokiu atveju, kai nėra kitos išeities.
Pamatyti žmogų ir pakelti
Budėtojai – kažkas panašaus į greitąją pagalbą. Šie specialistai atvyksta tik pagal iškvietimą ir jau daugiau su tais vaikais ir šeima nesusitinka. Nebent per kitą budėjimą vėl tenka vykti tuo pačiu adresu.
Edita, anksčiau dirbusi socialine darbuotoja, darė kažką panašaus, tačiau kitaip – lankydavosi sudėtingose šeimose keletą metų ir stengdavosi padėti.
Reikia pakelti savivertę, nes save menkinančių yra labai daug.
Svarbiausias dalykas, ką Edita pabrėžia, yra būdingas abiejuose darbuose. Atėjęs į šeimą pirmiausia turi pamatyti žmogų, jį atjausti, juo patikėti. Reikia pakelti jo savivertę, nes save menkinančių yra labai daug.
Pasakojo apie vieną šeimą, kurią kadaise teko gelbėti. Motina buvo kone visiškai degradavusi. Tėvas – smarkiai išgeriantis, tačiau savo vaikus mylėjo ir stengėsi jais rūpintis.
Vaikai buvo panašūs į laukinius žvėrelius. Iš pradžių, kai Edita užsukdavo, vaikų akys žibėdavo kažkur pastogėje. Jie miegodavo su drabužiais. Visas kaimas šeimą buvo pasmerkęs.
„Aš nemaniau, kad vaikų namuose jiems būtų geriau. Pirmiausia pamačiau, kad jie visi taip pat žmonės. Po kurio laiko vienas vaikų per vasarą dirbo pas ūkininką. Tikiuosi, jiems ir dabar viskas gerai“, – prisimena moteris.
Už pirmuosius uždirbtus pinigus visi vaikai išsiruošė į mokyklą – apsirengė, įsigijo priemonių. Edita kartu dalyvavo apsipirkinėjant.
Ar nebūna taip, kad vaiko teisių specialistai patys tampa išgėrusių ar konfliktuojančių tėvų taikiniu? Gal ir nutinka, tačiau Edita sako, kad jai taip nėra buvę.
„Dažniausiai nebūna jokios agresijos. Tie žmonės tiesiog kuo greičiau laukia pagalbos sau ir vaikams. Paimti vaiką nėra tikslas. Tikslas yra greitai rasti sprendimą, kur praleisti naktį saugiai. Jokiu būdu nepalikti vaiko nesaugioje erdvėje. Dažniausiai vaikai išvyksta be jokios baimės – juk su gerais dėdėm ir tetom“, – atvirauja budėtoja.
„Mūsų niekas nekviečia be priežasties. Jei gauname kvietimą, jis jau nebus melagingas. Juk kviečia pareigūnai, kurie jau įvertino situaciją“, – galiausiai priduria tyliai ir ramiai sėdintis Andrius.
Pasak specialistų, neįmanoma įžvelgti ir dėsningumų, kuriomis dienomis iškvietimai yra labiau tikėtini. Gal kiek tikimybė padidėja po pašalpų išmokėjimo, tačiau paprasta diena, šventės ar savaitgalis gali ir nieko nereikšti.
