– Kaip manote, kodėl būtent dabar, beveik tuo pačiu metu, „Tadas Blinda“ išvydo naują šviesą tiek kine, tiek teatre? (Mindaugas)
Vaida: Ne visai tokiu pačiu metu, nes ir pernai vyko šio miuziklo premjeros.
Jokūbas: Filmas irgi turėjo startuoti anksčiau. Manau, taip tiesiog sutapo.
– Vaida, jeigu tave kas nors perkeltų laike atgal į Blindos laikus, kokį įvykį, žmogų ar akimirką norėtum išvysti gyvai? (Laura)
Vaida: Turbūt Tadą Blindą. Labiausiai.
– Kas, jūsų akimis, yra šių laikų Tadas Blinda? (Virgis)
Jokūbas: Šiaip besipriešinantis, laužantis sistemą žmogus, konkrečios pavardės neįvardyčiau. Manau, kad kiekviena tauta turi tokį savo herojų, pvz., britai – Robiną Hudą. Taip susiklostė istorinės aplinkybės, nes žmonėms reikia to, į ką galėtų atsiremti.
Vaida: Visais laikais reikia tadų blindų.
– Vaida, miuzikle atliksite Blindos mylimosios vaidmenį. O kiek mylimųjų vaidmenų esate atlikusi iki šiol ir kokie įsimintiniausi? (Silverija)
Vaida: „Paryžiaus Katedroje“ mylėjau Febą, dar mylėjau Don Kichotą, dabar myliu Tadą Blindą. Tai labai skirtingi personažai, gyvenimas, laikotarpiai. Įsimintiniausias Dulsinėjos vaidmuo, nes jis labai emocingas, jame susipina išgyvenimai, viltis. Nors ir kvailys tas Don Kichotas, bet kiekviena moteris laukia nors ir kvailio, bet Don Kichoto.
– Klausimas abiem: iš ko, jei būtumėte blindos šių dienų Lietuvoje, atimtumėte ir kam atiduotumėte? (Motiejus)
Jokūbas: Santvarka ne ta, ji jau praėjo. Reikia subalansuoti, kad visi turėtų galimybes užsidirbti, o kas jau turi galimybes, kad tai darytų skaidriai, ne korumpuotai.
Vaida: Nė iš nieko. Duoti galima visiems, kuriems reikia pagalbos. Įvairiomis akcijomis, pvz., prieš Kalėdas suaktyvėja visokie paramos fondai, akcijos, kuriuose aš mielai dalyvauju.
– Jokūbai, ar ruošiantis miuziklui prašėte savo tėčio konsultacijų ir ar jis iki šiol jums tėviškai pataria, pakritikuoja? (Lukrecija)
Jokūbas: Visada geriausi patarimai – artimo žmogaus. Šiuo atveju neklausiau, nes jis užsiėmęs, taip išėjo, kad nesikonsultavau, bet tikiuosi, kad išgirsiu komentarų. Mielai į miuziklą pakviesiu abu tėvus.
– Jokūbai, visi pasaulio vaikai svajoja apie tai, kuo jie bus užaugę. Kaip manai, ar tavo vaidmuo prisidės prie to, kad Lietuvos vaikai svajos būti tadais blindomis? (Laura)
Jokūbas: Teatras – ta vieta, kuri įkvepia žiūrovą. Jei žiūrovas iš jo išeina pakitęs, tai yra gerai, tai yra paveiku.
– Ar jums neatrodo, kad šitas miuziklas tiesiog „šildosi“ filmo reklamos spinduliuose? Kūrėjai tiesiog naudojasi atgimusiu susidomėjimu? Ir apskritai, ar galima miuziklą vadinti legendiniu, jei jis buvo parodytas tik vieną kartą ir didesnio dėmesio nesulaukė? Pernykštis pastatymas daugelį nuvylė, atrodė tikrai nevertas sumokėtų pinigų. Ir tikrai ne dėl atlikėjų kaltės. Kas pasikeitė dabar, kad vertėtų į tą miuziklą eiti? (o)
Vaida: Pasikeitė tuo, kad A.Mamontovas parašė kelias papildomas dainas, spektaklis prasitęsė.
Jokūbas: Pernai siužetiškai spektaklis nebuvo labai aiškus.
Vaida: Gali būti, nors aš nemačiau iš šalies, bet jei kyla tokie klausimai, manau, kad dabar bus viskas sukonkretinta. Man atrodo, dabar žiūrėti jį patobulintą tikrai verta. Jis – organiškas, ekspresyvus, skamba graži muzika. Visi žinome A.Mamontovą, visi užaugome su jo muzika. Tie, kurie myli jį, turėtų ateiti į šį miuziklą. Nors repeticijose A.Mamontovo nebuvo, bet jis atvyks į premjerą.
Jokūbas: Tokie projektai planuojami ne prieš mėnesį ir ne prieš du. Dažnai paskaitome knygą ir paskui norime pamatyti ir spektaklį.
– Vaida, kaip manote ar nebūsite lyginama su aktore Agne Ditkovskyte, taip pat atlikusia Kristinos vaidmenį, nors ir ne spektaklyje, o kine? Ar nebijote kritikos? (Mindaugas)
Vaida: Labai juokinga. Aš vaidinu Mortą, aš nesu Kristina, ir be to, aš esu Vaida Genytė. Vien todėl negalėčiau būti lyginama. Filmas ir miuziklas – du skirtingi dalykai. Galėčiau būti lyginama ir su V.Mainelyte, kuri filmavosi filme ir suvaidino Mortą.
– Jokūbai, ar smagiau filme būti Motiejumi, ar miuzikle Tadu? Turbūt jau galima jus vadinti šios istorijos ekspertu?.. (Joana)
Jokūbas: Dar reiktų kokį animacinį filmą įgarsinti, būtų pilnas komplektas. Buvo įspūdinga vasara, nuostabi atmosfera, buvo gera išvysti rezultatą. Teatre – viskas vyksta čia ir dabar, viskas ima ristis nuo kalno kaip sniego gniūžtė. Čia – daugiau adrenalino. Kino aikštelėje viską galima pakartoti, čia – tik kitą dieną. Man tai aktualu, nes aš – ne dainininkas, ir kartais jaudinuosi, ir mažiau pasitikiu savimi kaip kiti dainininkai.
– Ko reikėtų tikėtis žiūrovams, šiemet mačiusiems filmą apie Tadą Blindą ir einantiems į miuziklą apie šį herojų? Ar nebijote, kad dėl šios istorijos dubliavimosi miuzikle apsilankys mažiau žiūrovų? (Kristina)
Jokūbas: Kino nereikia lyginti su televizija, bet tas audiovizualinis menas yra populiaresnis pagal statistiką. Čia – teatras, ir pirmiausia tai yra vakaro pramoga, reginys.
Vaida: Teatras – gyvas procesas, jo nepakartosi, nei garso, nei mimikos.
– Vaida, į kokią knyginę, liaudies, epinę ar kt. heroję esate pačios manymu panašiausia? Kodėl? O kokie tos herojės bruožai jus žavi mažiausiai? (Silverija)
Vaida: Nesusimąsčiau niekada apie tai. Pirmą kartą vaikystėje mačiau miuziklą „Velnio nuotaką“. Man tada buvo dvylika. Kiek bežiūrėčiau šį miuziklą, negaliu likti jam abejinga. Man artima moters rolė. Tai, kaip V.Mainelytė ją atliko, yra įspūdinga. Man Jurgos vaidmuo yra svajonių vaidmuo.
– Ar, jūsų manymu, Lietuvoje yra už jus talentingesnė dainininkė? Jei taip, kas ji? (Dominyka)
Vaida: Aišku, kad yra. Labai daug yra talentingų žmonių, jauna karta labai talentinga. Niekada negalvojau apie save, kad esu talentingiausia. Negalėčiau lygintis su niekuo. Aš noriu galvoti, kad mano balsas yra išsiskiriantis. Daug kas sako, kad jis įkyrus, bet tai nėra blogai. Svarbu turėti balso spalvą ir aš tuo džiaugiuosi. Daug yra talentingų dainininkių. Nenoriu galvoti apie konkurenciją. Aš esu aš, Rūta yra Rūta, Evelina yra Evelina...
– Dalyvavote šokių ir dainų šou, kokiame norėtumėte sudalyvauti dar? (Silverija)
Vaida: Net ir nebežinau. Nėra blogai tie šou projektai, bet į juos reikia žiūrėti labai rimtai, atiduoti daug jėgų. Negaliu pasakyti, kad nebedalyvausiu. Mane sužavėjo Maskvoje rengiamas „Operos fantomas“. Lietuviška „Triumfo arka“ – man pats įsimintiniausias, profesionaliausias projektas. Galbūt jis kitąmet atgis su nauja jėga. Po to projekto Lietuvoje atsirado žmonių, kurie ėmė stebėtis, kiek daug Lietuvoje atsirado turinčių balsus ir dainuojančių. Iki tol buvo labai daug popmuzikos televizijoje, o šis projektas padėjo Lietuvos žmonėms atrasti operetės žanrą. Ačiū projekto rengėjams ir prodiuseriams.
Jokūbas: Šokti neičiau, nes nemoku, kita priežastis – tai atimtų per daug laiko. Dalyvavau dainų projekte, tai repetuoti buvo galima vienam automobilyje, o šokiams reikėtų daugiau laiko. „Triumfo arkoje“ dalyvauti neteko, bet pritariu Vaidai, kad tai yra naudingas projektas. Televizijoje yra galimybė pasirodyti, greičiau išgarsėti, būti atrastam. Tie projektai nėra blogai. Jei televizija nesivaiko reitingų, jei jos tikslas – atrasti, tai yra labai sveikintina. Tas pats duetas „Bjelle ir Peru“ – jiems užteko pasirodyti ir jie dabar gali džiuginti savo gerbėjus, o ne groti prie laužo.
– Jei galite, atsakykite atvirai, ar turite didelį „žvaigždės“ sindromą? Ar pati kenčiate nuo jo? (Dominyka)
Vaida: Kodėl taip pasirodo? Sunku pasakyti... Neturiu jokių sindromų, juo labiau žvaigždės... Žinoma, mane ir vaikystėje vaidindavo pamaiva, nežinau dėl ko. Gal mano eisena užkliūdavo. Gal vaikai pavydėdavo, kad dainavau „Sparnuotąsias sūpynes“? Gal mano bendravimo maniera užkliūva? Labai blogai, kad žmonės susidarę tokią nuomonę. Galbūt mano kai kurie priimti sprendimai sudaro tokį vaizdą, tačiau juos aš priimu labai gerai apgalvojusi.
– Kaip jums atrodo, ar jus Lietuvoje pakankamai vertina? Kažkodėl atrodo, kad neatsakysite į mano klausimus. Jei atsakysite – nebūsite atvira. (Dominyka)
Vaida: (Juokiasi) Manau, kad taip.
– Jokūbai, ar jums, kaip profesionaliam aktoriui, nebuvo apmaudu, kad filme „Tadas Blinda. Pradžia“ pagrindinį vaidmenį atliko Mantas Jankavičius, kurio aktoriniai sugebėjimai yra vertinami prieštaringai. Juk turime tiek gerų aktorių, įskaitant jus! (Dangė)
Jokūbas: Čia taip ir turėjo būti, kad bus vertinama prieštaringai. Su Mantu dirbome ne pirmą kartą, susipažinome miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“. Pažinau jį kaip užsispyrusį, darbštų žmogų. Norėčiau to palinkėti visiems žmonėms. Eidamas į filmavimo aikštelę jis turėjo daug drąsos, valios išmokti jodinėti. Nuoskaudos, kad nesu jo vietoje, nejaučiu. Jei būtų kitaip, jei žmogui nepasisektų – tada galbūt. Mantas puikiai žinojo, jis klausė patarimų, siurbė informaciją į save. Matome to rezultatą.
– Kaip žinome, Lietuvoje yra daug talentingų, profesionalių aktorių, tačiau vis dažniau kine/teatre aktorių vietą „užima“ dainininkai. Kokia jūsų nuomonė, kodėl taip yra? Ar tai dėl populiarumo ar kitų aplinkybių? (Jolanta)
Jokūbas: Mamontovas sukūrė Hamletą, bet tai buvo seniai. Nematau kažkokios tendencijos.
Vaida: Jei personažas suvaidintas tobulai – mes neturime teisės pykti. Juk Jokūbas puikiai dainuoja, tai nereikia pykti, kad vietoj jo nedainuoja koks Bavikinas. Dainininkai yra atlaidesni, aktoriai gal kartais ir paniurzga. Aišku, jei Jokūbas nueitų dainuoti į operą, pagalvočiau, ar viskas yra gerai (juokiasi). Aš vaidinau miuzikle Dulsinėją, galėjo kažkas irgi pykti.
– Vaida, ar matėte filmą „Tadas Blinda. Pradžia“? Kokį įspūdį jis jums paliko? (Mėta)
Vaida: Mačiau, paliko gerą įspūdį. Labai nesigilinau į istoriją. Man užkliuvo keli dalykėliai. Ypač kai septyni vyrai su pagaliais nugali caro armiją (juokiasi). Šiaip filmas man labai patiko, taip pat Manto, Jokūbo vaidmuo. Edmundas-Dainius Kazlauskas – nerealus. Buvo ir gražu, ir graudu, ir gera. Turime kuo didžiuotis.
– Jokūbai, kodėl aktoriai taip veržiasi dainuoti? Neįsižeiskit, bet retas aktorius dainuoja gerai. Kai paklausiau Kazlo, man graudu pasidarė... Na, jūsų balso tembras malonus, bet ar to užtenka dainuoti miuzikle?
Jokūbas: Dėkoju. Gal yra klaidinga nuomonė, kad veržiamės. Aš sulaukiau kvietimo, tai nebuvo mano pageidavimas, įgeidis. Galbūt buvau pasirinktas iš kelių kandidatūrų. Man tai yra maloni veikla. Dainuodavau neprofesionaliai, sau, prie laužų. Kartais esu šiek tiek tinginys, tai įsivėlimas į tokį projektą suteikia atsakomybės, tenka pasitempti. Tai – mano hobis. Jei mane kvies – aš veršiuos.
– Vaida, ar jau užkastas karo kirvis tarp jūsų ir Rolando Skaisgirio? Ar buvo labai apmaudu, kad nepasirodėte seriale? (Angelė)
Vaida: Kaip gali būti apmaudu, jei aš pati atsisakiau būti tame seriale. Kirvis... iškastas, neiškastas... Aš su juo bendravau tik per spaudą. Galbūt buvo klaida, kad aš sutikau. To nereikėjo daryti. Man pirmiausia reikėjo sužinoti, ką vaidinsiu. Teatre aš nebijau charakteringų vaidmenų. Ten vaidmuo buvo irgi įspūdingas, charakteringas. Aktorei, kuri dirba vietoj manęs, tai yra „uoga“. Aš nesu aktorė, aš esu dainininkė, nenorėjau pasidaryti iš Vaidos Vilma, kiaulių pjovėja. Klaida ir dėl to, kad nebuvau mačiusi to serialo. Dauguma aktorių tampa Mėtomis, Medomis. Tai dar baisiau dainininkėms. Kirvio neiškasiau, ant nieko nepykstu.
– Jokūbai, kaip jaučiatės tapęs laidų pranešėju ir pakeitęs Rolandą Vilkončių televizijoje? Ar profesionaliam aktoriui šis darbas nėra per žemas? O gal jus įkvėpė Vytauto Rumšo jaunesniojo patirtis?
Jokūbas: (Juokiasi) Aš jaučiuosi gerai. Tiesiog aktoriaus profesija yra ir labai siaura, ir plati. Tai, kas susiję su viešumu, su tuo, kas yra išorėje, susiję su scena, renginių vedimu – tai yra artima aktoriaus darbui. Ieškodamas darbo galėčiau pasakyti, kad moku tik vaidinti. Man darbas televizijoje yra artimas. Tikiuosi, kad įgysiu daugiau patirties. Rolandas – puikus vedėjas.
Rumšas – mano artimas draugas. Jis mane įkvepia kituose dalykuose (juokiasi). Dirbdamas televizijoje esi nuo daug ko priklausomas, tai labai reliatyvus dalykas, lyg žaidimas, kurį dėlioja daug žmonių. Jausti konkurenciją būtų kvaila. Aš tikiu, kad po sezono dviejų, mano veidas taps „atrodytas“, kažkas taps įdomesnis ir mane pakeis. Tai galioje na tik teatre, televizijoje, bet ir reklamoje.
– Vaida, ar pasiilgote „Šok su manimi“? Ką jis jums davė? Ar ketinate šokti ir toliau? (Patricija)
Vaida: Sudėtingas klausimas. Ten buvau labai mažai, tik dvi laidas. Projektą žiūriu, man jis patinka, galbūt dėl to, kad ten šoka mano draugai, pažįstami. Negaliu pasakyti, kad pasiilgau, nes ten reikėjo įdėti labai daug jėgų. Nebuvau tam pasiruošusi. Einant į tą projektą reikia daug dirbti, nes kitaip bus blogai. Geriau anksčiau iškristi, nei pasirodyti blogai. Tai ne mano stilius. Man patinka visos poros, jos – labai skirtingos. Visus ten šokančius myliu ir visų pasiilgau.
– Vaida, ar dar kada sudainuojate „Sparnuotąsias sūpynes“? Labai norėtųsi išgirsti. (Aistė)
Vaida: Dainuoju, aišku, ne namie, bet kai kuriuose renginiuose, kuriuose to reikia, kai paprašo. Tai man labai nusibodusi daina, bet žmonėms tai kelia geras emocijas, jei jie prašo ją padainuoti. Neseniai tą dainą teko atlikti Indijoje, Delyje, Lietuvos ambasadoriui. Ten žmonės yra toli nuo Lietuvos ir ją išgirdę labai apsiašarojo. Jei ši daina suvirpina širdis, man nėra sunku ją atlikti. Tam tikrose vietose šis kūrinys skamba labai gražiai.
– Vaida, tapusi populiari nuo to viešumo nukentėjote, kai viešai buvo išnarstytas jūsų asmeninis gyvenimas. Kas jus toliau laiko viešajame gyvenime po tokios patirties? Nesinori užsisklęsti nuo minios ir žiūrovų kokioje mokyklos klasėje? (Regina)
Vaida: Ne, nesinori, galiu drąsiai teigti. Viešumas, jo kaina nėra saldi, bet nuo jo galima apsisaugoti. Nelabai mokėjau. Kažkada buvau stipriai sukritikuota, buvau pasitraukusi, bet paskui pagalvojau – neišdegs, darykite ką norite. Dabar nedaliju interviu į kairę ir į dešinę, labai apsvarstau.
– Labas, Jokūbai, ar įmanoma tapti aktoriumi nepabaigus šio amato? Ar turi pavyzdžių iš asmeninio gyvenimo? (Antanas)
Jokūbas: Labas, Antanai. Manau, kad galima tapti. Yra daug niuansų, bet iš principo yra labai svarbus vaidybos pajautimas, cinkelis, praktika. Jos metu galima sužinoti taisyklių, sceninių dalykų. Daug garsių aktorių Holivude nėra baigę aktorinių studijų, pavyzdys – Agnė Ditkovskytė. Svarbu studijuoti žmones, pasaulį, ir taip treniruotis. Svarbu užduoti klausimus ir fantazijoje ieškoti atsakymų.
– Jokūbai, jūs puikiai vaidinate spektakliuose vaikams – o koks esate tėtis? (Živilė)
Jokūbas: (Gilus atodūsis) Aš esu griežtas tėtis, pakankamai žaismingas, mažai kvailiojantis, bet kartu ir tas, kuris stengiasi rasti vaikams vidurį tarp laisvės ir taisyklių, kurios yra reikalingos.
– Teatre dažnai vyksta įvairios santykių peripetijos, jums tikriausiai tenka stebėti, kaip jūsų kurso draugai tuokiasi, skiriasi, taikosi. O štai jūsų asmeninis gyvenimas atrodo labai ramus ir nebohemiškas – čia tik tokia iliuzija ar jums iš tiesų pavyksta išsaugoti šeimos ramybę? (Lina)
Jokūbas: Čia plati tema... tai, apie ką kalbame, vyksta ne tik aktorių gyvenime. Aktoriaus gyvenimas išviešintas. Lygiai tokių peripetijų yra ir mokytojo, ir gydytojo gyvenime. Mano gyvenimas šiuo metu yra ramus. Manau, kad ar yra gerai, ar kažkas pradeda klibėti, du žmonės turi įdėti pastangų. Visada būna savybių, kurios erzina, jas reikia paminti, ypač jų daugės senatvėje. Visa kita yra pagarba. Visko gali atsitikti kiekvienam. Jei šiandien sekasi, dar negali reikšti, kad ir rytoj bus taip pat. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, nors daug kam įdomu, kodėl jis toks ramus.
– Vaida, esate žavi moteris – o ką mėgstate daryti visiškai nemoteriško? Atskleiskite savo vyriškąją pusę? (Remigijus)
Vaida: Mėgstu važinėtis motociklais, mėgstu didelį greitį. Mėgstu ekstremalų sportą, pvz. plaukimą kalnų upe. Nemėgstu gaminti valgyti, bet gaminu, nes labai myliu savo vaiką ir jam gaminu su didele meile. Mėgstu rengtis sportiškai, kasdienybėje – džinsai. Kasdien nesidažau. Nežinau, ar aš išvis esu moteriška. Taip, scenoje aš išsipustau.
– Klausimas Jokūbui Bareikiui. Ar jums yra sakę, kad jūs atrodote labai panašus į Holivudo aktorių Marką Wahlbergą? (Nikxas)
Jokūbas: Taip, esu girdėjęs. Priklausomai nuo amžiaus ir nuo šukuosenos, nes anksčiau kažkam priminiau Mattą Damoną. M.Wahlbergas – dažnesnis variantas. Žiūrėjau nuotraukas – kai kuriose panašus. Viename filme radau daug panašumų. Reiks paklausti tėvų, kas ten kaip.
