– JT neįgaliųjų teisių konvencija kalba apie gailesčio ir medicininio negalios modelio pakeitimą žmogaus teisėmis grįstu negalios modeliu. Kodėl pirmasis modelis taip giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje?
– Nuo pačių seniausių laikų žmonės su negalia buvo vienu ar kitu būdu šalinami iš bendruomenių, nes negalia reiškė socialinio audinio suirimą, tam tikros žmonių grupės išėjimą už normos ribų. Bendruomenės sąveikos modeliai visada koncentravosi į „vidurkinį“ asmenį. Negalia reiškė nukrypimą nuo visuomenės standartų, ji buvo dramatizuota, kategorizuota ir etiketuota dėl kitoniškumo baimės. Veikiama moralės normų, negalia tapo siejama su gailesčiu, tragizmu, užuojauta ir labdara. Tobulėjant medicinai, negalia tapo ir medikų vertinimo dalyku: pradėta į neįgalųjį žiūrėti kaip į „sugedusį“ objektą, kurį reikia „pataisyti“. Ir labdaros, ir medicininis modelis suformavo struktūrinę negalią turinčių žmonių diskriminaciją – nelygybę ir segregaciją teisinio pripažinimo, politinėje, švietimo, darbo ir kitose srityse.
– JT neįgaliųjų teisių konvenciją priimta 2006 m. Kaip šalims sekasi laikytis ten nustatytų standartų ir žmogaus teisių principų?
– JT Neįgaliųjų teisių konvencija iš esmės pakeitė negalios sampratą, kviesdama valstybes lygiateisiais visuomenės nariais pripažinti visus negalią turinčius žmones: nesvarbu, koks yra jų turimas sutrikimas. Pabrėžiama, kad šalys turėtų suteikti žmonėms su negalia tokias pat teises, kaip ir visiems: sudaryti galimybes pilnavertiškai dalyvauti profesiniame gyvenime, mokytis, gauti paramą, pakankamą savarankiškam gyvenimui. Vis dėlto, senieji diskriminaciniai, gailesčio ir medicininiai negalios modeliai ir dabar stipriai lemia tiek visuomenės nuostatas, tiek teisines normas. Pavyzdžiui, vis dar dažnai sutinkamas požiūris, kad psichosocialinę negalią turintis asmuo yra pavojingas visuomenei ir jį reikia gydyti prievarta, atimti jo laisvę, užuot suteikus pagalbą, gyvenant bendruomenėje. Taip pat dar gyvas manymas, kad intelekto ir kitas negalias turintys žmonės privalo gyventi išskirtinai jiems sukurtose gyvenimo aplinkose – globos ar grupinio gyvenimo namuose.
Specialusis ugdymas taip pat laikomas švietimo standartu, nors būtų galima sukurti galimybes neįgaliesiems mokytis ir dirbti kartu su visais. Svarbu paminėti, kad negalios atveju nelygybė prieš įstatymą laikoma savaime suprantama: vietoje paramos priimant sprendimus, leidžiama apriboti teisinį asmens veiksnumą dėl psichosocialinės ar intelekto negalios. JT konvencija yra valstybės įsipareigojimas išlaisvinti negalią turinčius žmones iš tokios ir panašios kontrolės, kuri pateisinama apsaugos poreikiu. Valstybės taip pat skatinamos kurti teisines ir kitas paramos priemones, sudaryti sąlygas savarankiškam negalią turinčių žmonių gyvenimui bendruomenėje, užtikrinti jų laisvę ir lygias galimybes. Deja, bet šiuo metu konvencijos valstybėms-narėms, taigi, ir Lietuvai, minėtuosius dalykus įgyvendinti sekasi sunkiai.
– Teigiama, kad moterys su negalia susiduria ne tik su kliūtimis, kurių šiuolaikinės visuomenės nėra panaikinusios visiems neįgaliesiems, tačiau dažnai susiduria su smurtu dėl savo lyties. Kiek jūs, sekdamas įvairių šalių progresą neįgaliųjų teisių srityje, tai pastebite?
– Moterys ir mergaitės su negalia įvairias smurto formas patiria dažniau, kadangi jų atveju aktuali daugialypė diskriminacija – smurtą gali nulemti ir lyties, ir negalios aspektas. Neretai prie to prisideda ir ekonominės padėties, tautybės, amžiaus bei kiti veiksniai. JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje net yra atskiras straipsnis apie moterų ir mergaičių su negalia teises, kuris yra glaudžiai susijęs su kitais konvencijos straipsniais, apibrėžiančias negalią turinčio žmogaus teises.
Moterys ir mergaitės su negalia neretai patiria diskriminaciją reprodukcinės sveikatos atžvilgiu
JT Neįgaliųjų teisių komitete valstybėms, priklausančioms Europos Tarybai, visada rekomenduojame ratifikuoti ir įgyvendinti Stambulo konvenciją. Šis dokumentas identifikuoja aukštą lyčių vaidmenimis grįsto smurto prieš moteris grėsmę: moterys ir mergaitės neproporcingai dažnai patiria įvairias – fizinę, seksualinę, psichologinę ar ekonominę – smurto formas dėl lyties. Stambulo konvencija numato šalių–narių įsipareigojimus įgyvendinti prevencines smurto prieš moteris priemones, panaikinti praktiką ir papročius, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Taip pat ji apibrėžia ne tik įvairias edukacines, teisines, pilietines ir politines smurto prevencijos, bet ir pagalbos moterims bei jų apsaugos priemones.
– Smurto prieš moteris rūšys įvairios – seksualinis, fizinis, psichologinis, o moterims, turinčioms negalią, tenka patirti ir priverstinę sterilizaciją, abortus. Apie moterų, turinčių negalią, patiriamą smurtą ir reikalingą pagalbą kalba ir Stambulo konvencija. Su kokiais žmogaus teisių pažeidimais susiduria moterys su negalia?
– Moterys ir mergaitės su negalia neretai patiria diskriminaciją reprodukcinės sveikatos atžvilgiu, kai žmogaus teisė į vientisumą pažeidžiama ne tik prievartine sterilizacija ir abortais, bet ir būtinųjų sveikatos paslaugų prieinamumo neužtikrinimu. Diskriminaciją šiuo požiūriu jos patiria ir visuomeninėje, ir artimoje aplinkoje: įstatymais bei politinėmis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti menkinamas moterų su negalia moteriškumas ir motinystės gebėjimai. Lietuvoje žinoma atvejų, kai vaikas iš šeimos paimtas dėl motinos negalios, iš anksto laikant ją negebančia tinkamai pasirūpinti vaiku. Tokias drastiškas priemones būtų galima keisti visapusiška parama vaiko auginime, ugdymo ir sveikatos įstaigų teikiamų paslaugų prieinamumu. Neretai nuvertinami moterų su negalia darbiniai gebėjimai – jos patiria sunkumus ieškant ir išlaikant darbo vietą.
Pastebėta, kad dėl nuvertinimo lyties ir negalios pagrindu bei nepakankamos paramos, moterys su negalia yra bene skurdžiausia visuomenės grupė. Dėl to moterys su negalia neretai yra ekonomiškai priklausomos nuo artimųjų, tad tampa ypač pažeidžiamos ir gali patirti įvairias žeminimo formas. Taip pat jos išgyvena didelę fizinio smurto artimoje aplinkoje grėsmę: pavyzdžiui, neseniai JT Komitete vertinome Ispanijos ataskaitą, kur buvo pateikta informacija apie artimoje aplinkoje nužudytas moteris su negalia. Tai labai aiškiai parodo, kad diskriminacija lyties ir negalios pagrindu gali tapti net pačiu šiurkščiausiu teisės į gyvybę pažeidimu. Pagalbos smurto aukoms formos, beje, ir krizių centrai, neretai nėra pritaikytos fizinę, intelekto, psichosocialinę, regos ar klausos negalią turinčioms moterims.
– Kokias rekomendacijas/reikalavimus JT neįgaliųjų teisių komisija ir Stambulo konvencija pateikia diskriminacijos ir smurto prieš moteris su negalia problemoms spręsti?
Rekomendacijų spektras yra labai platus: būtina atšaukti teisines normas, kuriomis leidžiama prievartinė moterų su negalia sterilizacija ir abortai. Reikalingas lytiškumo ugdymas, visapusiška pagalba reprodukcinės sveikatos klausimais. Labai svarbu ir sveikatos, švietimo, profesinio rengimo, paslaugų prieinamumas. JT Neįgaliųjų teisių konvencijos šalims rekomenduojama siekti kuo didesnio moterų ir mergaičių su negalia įgalinimo, savarankiškumo. Taip pat rekomenduojame skatinti moterų su negalia pilietinį ir politinį aktyvumą: remti moterų ir mergaičių su negalia pilietines organizacijas ir jų veiklą. Jau anksčiau minėtoje Ispanijos valstybėje gyvuoja itin aktyvios moterų su negalia organizacijos, kurios politiniu lygmeniu aktualizuoja daugialypės diskriminacijos problemą, dėl ko priimamos ir įvairios pagalbos moterims su negalia priemonės. Labai tikiuosi, kad Stambulo konvencija padės ne tik pripažinti, kad negalią turinčios moterys ir mergaitės patiria daugialypę diskriminaciją, bet ir iškels šį klausimą į savivaldos bei nacionalinę politines darbotvarkes.
