Abejones numaldė pareiga
– Su kokiomis mintimis, nuotaika sutinkate paskutinę darbo dieną ligoninėje, kuriai atidavėte daugiau nei 30 metų? Gal esate suplanavęs tam tikrus šios dienos darbus?
– Taip jau sutapo, kad lygiai prieš 30 metų, kaip tik šiuo metu, dar į dažais kvepiančią Klaipėdos jūrininkų ligoninę pateko pirmasis pacientas. Šiandien džiaugiuosi nuveiktais darbais, pamenu sunkų kelią, kurį teko nueiti statant ir kuriant modernią Vakarų Lietuvos ligoninę.
Vartydamas archyvines nuotraukas, šypsausi prisiminęs kiekvieną kolegą, sakiau ir sakysiu – ligoninėje dirbo ir dirba nuostabus kolektyvas. Laimėjimais džiaugėmės kartu, iš klaidų mokėmės.
Tai buvo įspūdinga kelionė. Tad ir dienos darbų planuose susitikimai su kolegomis, didžiulė padėka jiems. Tiems, kurie ligoninėje jau nebedirba, bet skaito šį interviu, taip pat nuoširdžiai dėkoju.
– Kaip priėmėte sprendimą trauktis iš Klaipėdos universiteto ligoninės Jūrininkų filialo direktoriaus pareigų? Ar tai buvo sunkus, ilgai brandintas sprendimas? O gal natūrali įvykių sekos išdava?
– Nedelsdamas šį rezultatą pristačiau ministerijos vadovybei. Įvertinęs situaciją, sveikatos apsaugos ministrui pateikiau prašymą atsistatydinti iš laikinai einančio generalinio direktoriaus pareigų ir atsisakiau dalyvauti konkurse generalinio direktoriaus pareigoms užimti. Jutau, kad tokių ligoninių jungimo padarinių išspręsti nepajėgsiu.
Tačiau ministerijos atstovai prašė likti laikinuoju vadovu, kol spalio mėnesį pradėjo darbą išrinktasis generalinis direktorius. Čia ir padėjau tašką. Nusprendžiau užverti ir filialo direktoriaus kabineto duris.
– Kaip vadovas esate ne kartą apdovanotas. Nuolat pastebima, kad valstybės tarnybose trūksta gerų vadovų. Gal buvo bandančiųjų atkalbėti nuo tokio sprendimo?
– Buvo visko: ašarų, pykčio, pagyrų, pažadų. Gaunu daug žinučių iš pacientų, jūrininkų, politikų, ligoninės rėmėjų, darbuotojų – dauguma mano sprendimą palaiko, kiti – ne. Dėkoju už nuoširdžius palinkėjimus, bet mano apsisprendimas seniai apgalvotas.
– Socialiniame tinkle Jūsų paskelbtas įrašas apie pasitraukimą iš pareigų užminė ne vieną mįslę. Rašėte: „Užteks, nenoriu savęs apgaudinėti, neslėpsiu, kad norisi ieškoti pozityvesnių pokyčių panaudojant sukauptas žinias.“ Pirmiausia kyla klausimas, kodėl, nepasibaigus vadovo kadencijai, traukiatės iš pareigų? Gal pakomentuosite plačiau?
– Pradėjęs laikinai vadovauti sujungtoms ligoninėms, pamačiau ir tiesiogiai susidūriau su daugybe vadybos problemų, supratau, kad jas išspręsti reikia profesionalių vadybininkų komandos, susiklausymo ir teisingumo tarp skirtingų požiūrių vadovų, reikia ieškoti konsensuso ir teisingų sprendimų tarp visų skirtingų ligoninės filialų darbuotojų, steigėjų.
Esu įpratęs problemas spręsti greitai ir kruopščiai, ieškoti sprendimų komandoje ir už tai prisiimti visą atsakomybę. Neslėpsiu, kad sujungus ligonines pamačiau ir daugybę sisteminių spragų: gydytojų ir slaugytojų trūkumas, paslaugų finansavimo problemos, neadekvatūs atlyginimai medikams.
Galutinai supratau, kad valstybinė medicina nebepajėgi konkuruoti su privačia. Esu pasiilgęs pozityvių sprendimų, gaila, kad tam reikės daug laiko ir didelių pastangų. Laukti, kol baigsis kadencija, negaliu, todėl sau pasakiau: „Užteks, nenoriu savęs apgaudinėti“.
Sulaukė darbo pasiūlymų
– Kaip reagavo šeima į Jūsų sprendimą trauktis iš pareigų?
– Šeima mane ypač palaikė, nes per daugiau nei tris dešimtmečius matė, koks sudėtingas ir atsakingas vadovo darbas ir kiek mažai laiko likdavo šeimai. Rūpinantis ligoninės reikalais darbo laiko neskaičiuodavau.
– Prisiminus įrašą socialiniame tinkle, natūraliai kyla klausimas: o ką Jonas Sąlyga planuoja veikti toliau? Galima tik spėti, kad mėgautis senjoro duona tikrai dar neplanuojate.
– Turiu keletą darbo pasiūlymų. Esu iš tų žmonių, kurie negali nedirbti. Visuomet stengiausi tobulėti, kasmet vykdavau į vadybos kursus, svarbu ir įgyta ilgametė vadybos praktinė patirtis, manau, kad žinias dar panaudosiu. O kol kas laisvalaikiu fotografuosiu jūrą, kursiu eiles, dainas. Reikia gi ir atsipalaiduoti.
Vadovas neturi kurti problemų
– Jūs prie Jūrininkų ligoninės vairo – nuo pat jos ištakų. Kai pagalvojate apie ligoninę, kokie prisiminimai iškyla pirmiausia?
– Uždaryti ligoninės duris – didžiulis pokytis mano gyvenime. Jau dabar žinau, kad pasiilgsiu ne vadovo pareigų, ne kabineto ar pastato sienų, pasigesiu kolegų, su kuriais kartu kūrėme įstaigos tradicijas ir, neskaičiuodami laiko, siekėme paties geriausio rezultato.
Visi, kuriuos pažinau šiame ilgame ir nelengvame kelyje, buvo nuostabūs, atsidavę, nuoširdūs ir jautrūs pacientui savo srities profesionalai. Būtent žmonės, jų istorijos yra svarbiausi ligoninės prisiminimai.
Džiugu, kad dailininkai ligoninę pavertė gyva, nuolat veikiančia meno galerija. Tradicijų likimas priklausys nuo naujų vadovų požiūrio. Viliuosi, kad jos išliks.
„Pareigos išmokė, kuo galima pasitikėti“
– Net neabejoju, kad savo prisiminimus, patirtį suguldysite į knygą. Apie ką bus ši knyga? Ar ruošiatės jai iš anksto, pavyzdžiui, fiksuojate prisiminimus?
– Išties, apie knygą mąstau. Ji bus apie tai, kaip pasirinkau gydytojo specialybę, kaip atvykau į Klaipėdą, kas paskatino tapti ligoninės vadovu ir apie svarbiausius ligoninės veiklos momentus.
Nuo to laiko, kai pradėjau vadovauti ligoninei, turiu daug medžiagos, publikacijų, vaizdo įrašų, fotografijų.
– Ligoninė visada garsėjo šilta, draugiška atmosfera. Kaip pavykdavo to pasiekti? Kaip manote, kas svarbu vadovui, kai ne tik sieki gero rezultato, bet ir geros atmosferos darbe?
– Per vadovavimo ligoninei metus stengiausi, kad visi darbuotojai man būtų lygūs, nieko neišskirdavau, nors norinčiųjų tapti draugais buvo nemažai.
Didžiulė vadybos spraga, jei kolektyve atsiranda kastos, grupuotės. Tada nieko gero tikėtis negalima. Labai svarbu, kad darbuotojai nebijotų vadovo, ką jau kalbėti apie nuolat sveikatos sistemoje linksniuojamą mobingą.
Turiu ir asmeninį vertinimą, kaip dirbo skirtingi sveikatos apsaugos ministrai, jų per mano darbo vadovu metus buvo net 20, Seimas, kaip jie sprendė sveikatos problemas, kaip komunikavo, kas problemas sprendė kartu, o kas vengė apie tas problemas net išgirsti.
Joje vietos bus ir tiems, kurie kartu sąžiningai dirbo, kad Klaipėda turėtų modernią, aukščiausio lygio ligoninę, ir tiems, kurie užsiėmė išgalvotais skandalais, stabdė įstaigos progresą.
Būdamas ligoninės vadovu patyriau ir šilto, ir šalto. Susidūriau ir su piktais žmonėmis, besistengiančiais neva tapti bendražygiais.
Kartais tai būdavo galima paaiškinti pavydu, bet į kai kurių pyktį iki šiol nežinau atsakymo. Iš esmės šios pareigos išmokė, kuo galima pasitikėti.
– Baigsiu tuo, nuo ko pradėjau. Ką pasakytumėte atsisveikindamas su ligonine?
– Pirmiausia norėčiau padėkoti visiems: gydytojams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjams, ne medicinos tarnybai, visiems, su kuriais statėme, kūrėme, puoselėjome ligoninę, diegėme naują medicinos ir diagnostikos įrangą, kartu tobulėjome, siekėme, kad pacientams, patekusiems į Klaipėdos jūrininkų ligoninę, būtų laiku suteiktos kokybiškos paslaugos.
Dėkoju ligoninės rėmėjams, politikams, su kuriais metų metus dirbome dėl to, kad Vakarų Lietuvoje veiktų aukščiausio lygio moderni ligoninė. Džiaugiuosi bendru darbu, didžiuojuosi mūsų kartu nueitu keliu ir kiekvienam darbuotojui linkiu pačios didžiausios sėkmės, kantrybės ir stiprios sveikatos!
