Pati valstybė suteikė progą prisigerti ir siautėti
Pasak psichologės psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, šiandien daugumai iš mūsų Joninės neturi savarankiškos prasmės. Tai tiesiog laisva diena, kurią valstybė suteikia kaip tik tada, kai baigiasi visi ankstesni darbai. Studentai išsilaiko egzaminus, įstaigose taip pat užbaigiamos įvairios ataskaitos ir projektai. Tai laikas, kai labai norisi vasaros ir atokvėpio, o atostogos dar neatėjo.
Iš senų laikų tai ir paleistuvystės šventė. Dabar tokio aspekto ji neturi, kadangi paleistuvystės mūsų gyvenime ir taip daug, tačiau su visuomenės normų peržengimu šventė susijusi ir šiandien.
„Manau, vertybinė krizė susijusi pirmiausiai su tuo, kad tai iš esmės ne krikščioniška šventė. Kai kuriose šalyse ji vertinama netgi labai skeptiškai. Taigi krikščionys abejingi šventei, o švenčia ją paprastai tik folkloristai. Tačiau įdomu, kad jų renginiai kasmet pritraukia vis mažiau žmonių. Žmonės vis labiau tampa kosmopolitiški ir Joninės praranda tradicinį atspalvį.
Vienintelis šios šventės išskirtinumas – tai viena iš nedaugelio masinių švenčių, vykstančių tik lauke, gamtoje. Todėl bent jau taip būtų galima ją įprasminti, kad ji netaptų vien naktiniu prisigėrimu. Beje, iš senų laikų tai ir paleistuvystės šventė. Dabar tokio aspekto ji neturi, kadangi paleistuvystės mūsų gyvenime ir taip daug, nereikia tam specialios nakties, tačiau su visuomenės normų ir ribų peržengimu šventė susijusi ir šiandien. Ir toks elgesys pateisinamas“, – svarstė pašnekovė.
Psichologės manymu, galbūt ši šventė vis dar prasminga kaimo žmonėms. Nors kaime tradicijos taip pat nyksta, švęsti Jonines – šventas dalykas. Mat kaimo žmonės dar nepraradę ryšio su gamta, todėl trumpiausia metų naktis jiems daug reiškia. Net jeigu jie per ją tiesiog prisigeria, jiems Joninės – šventė. O kokia šventė miestiečiui? Jeigu tai šeimos žmogus, jis susiplanuoja trumpas atostogas su šeima, jeigu tai jaunas žmogus – eina su draugais gerti ar važiuoja į kokį nors muzikos festivalį ir geria ten.
„Šiai šventei aiškiai trūksta vertybinio stuburo. Žmonės ją naudoja atsipalaidavimui, bet, sakyčiau, negerąja prasme, todėl ši šventė tapo gėrimo, flirtavimo ir naujų pažinčių švente. Jeigu bent šiek tiek stengtumės pajusti ryšį su gamta, kuris nuo seno būdavo labai svarbus per Jonines, pilnatvės būtų daugiau. Pavyzdžiui, Kalėdos, Velykos mums susijusios su šiokiu tokiu šventumu, o šioje šventėje nėra jokio šventumo grūdo. Vietoj to atsiranda pagunda prisigerti, pasiautėti ir prisikvailioti, ko žmogus greičiausiai nedarytų, jei tai būtų paprastas savaitgalis“, – įsitikinusi G.Petronienė.
Senovės žmogus buvo nekvailas
Tuo tarpu psichologijos ir edukologijos specialistei Aistei Jasaitytei–Čeburiak Joninės labai reikšminga šventė, kadangi jos močiutė, daug metų dalyvavusi folklorinio ansamblio veikloje, nuo mažens jai aiškino Joninių simboliką, mokė šiai šventei būdingų dainų ir papročių. Taigi su Joninėmis susiję išgyvenimai ją sieja nuo vaikystės. Būtent iš močiutės ji paveldėjo požiūrį, kad švenčių negalima subuitinti.
„Joninių diena – ilgiausia metuose, todėl norisi ją praleisti kitaip. Aiškinama, kad Joninių naktį, kai keičiasi dangaus kūnų ciklas ir dienos vėl pradeda trumpėti, vanduo įgauna ypatingų savybių, turi įkraunančių galių. Sakoma, kad vanduo tampa gyvas. Ir man patinka tuo tikėti, todėl kasmet per Jonines naktį einu maudytis.
Jeigu mums nekyla klausimų, kas mes esame, kaip jaučiamės, ko norėtume, remiamės tik baziniais poreikiais ir gyvename daugiau išorinį gyvenimą.
Ši šventė nėra vien vardo diena, yra daug simbolių, nurodančių, ką iš tiesų ši šventė reiškia. Pirmiausia tai laikas, kai keičiasi gamtos ciklas. Senovėje, kai nebuvo jokių laikrodžių, žmogus tik ir rėmėsi gamta, buvo kur kas jautresnis jos virsmams, todėl tikiu, kad ši šventė atsirado ne šiaip sau. Kai žmogus įprasmina tam tikrus gamtos ciklo etapus, gyvenimas teka visai kitaip“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, mums ir dabar reikalingi iš senovės gilumos atkeliaujantys simboliai, kuriuos suprasdami kasdienybę įprasminame visai kitaip. Gyvenimas tampa sąmoningesnis – mes kitaip suvokiame, kas vyksta aplink mus, kitaip jaučiame aplinką. Jeigu mums nekyla klausimų, kas mes esame, kaip jaučiamės, ko norėtume, remiamės tik baziniais poreikiais ir gyvename daugiau išorinį gyvenimą. Tuo tarpu simboliai padeda atrasti prasmes savo gyvenime.
Žinia, simbolis – nevienareikšmis, jis turi daug reikšmių, kurias kuria pats žmogus. Atrasdamas šias reikšmes, žmogus atveria savo vidinį pasaulį, nebesutelkia viso dėmesio tik į kasdienius darbus ir bėgimą. Visos gamtos šventės verčia žmogų sustoti ir pajausti, kur jis gyvena. Be šio suvokimo apima gyvenimo tuštuma, kuria šiandien žmonės labai dažnai skundžiasi.
Psichologės teigimu, žmonės vis dar jaučia trauką gamtai, todėl nori Jonines praleisti gamtoje, bet kai šventės prasmė prarasta, į ją perkeliami visi kasdieniai įpročiai, skirti labiau baziniams poreikiams tenkinti – atsipalaiduoti, pavalgyti, išgerti ir pabendrauti.
Kodėl ir šiandien reikalingos masinės šventės
Etnologas Libertas Klimka įsitikinęs, kad Joninės, arba Rasos, ateinančios iš labai tolimos praeities, turėtų būti istorinės atminties ir tautiškumo gaivinimo šventė.
„Ar reikalingas mums šiandien tautiškumas? Galime surengti referendumą – mes norime būti tik europiečiai ar lietuviai ir europiečiai? Tautiškumas – kaip marga pieva Europoje. Jeigu būsime tik pasaulio piliečiai, kultūros požiūriu labai save apribosime.
Visos kalbos apie tai, kad tai būdas atsikratyti įtampos, man kelia šypseną. Apie kokią įtampą kalbame? Įtampa atsirastų, jei tėvynę tektų ginti su ginklu rankose.
Kitas dalykas, kodėl reikalingos tokios masinės šventės: kad žmonės pajaustų bendruomeniškumą. Juk žmogus nėra tik individas, jis turi ir socialinį aspektą, o bendruomeniškumas savo ruožtu ugdo mūsų bendrą susitelkimą dirbti Lietuvos labui, pilietiškumą ir patriotiškumą. Pats savaime patriotiškumas labai silpnas, jeigu jis neparemtas tautiškumu“, – svarstė pašnekovas.
Pasak jo, Rasos šventė kiekvienam asmeniškai yra ir sąlytis su mūsų tėvynės gamta. Tai labai stiprus jausmas. Šią naktį praleidus prie laužo ant piliakalnio, jautiesi energingas ir guvus kokį mėnesį. Ypač tai svarbu miesto žmogui, kuris mažai būna gamtoje, negirdi paukštelių čiulbesio, nepabraido po rasą.
„Aišku, atsiranda tokių, kurie bet kokią šventę gali paversti alaus švente. Visos kalbos apie tai, kad tai būdas atsikratyti įtampos, man kelia šypseną. Apie kokią įtampą kalbame? Įtampa atsirastų, jei tėvynę tektų ginti su ginklu rankose, o dabar gyvename normalų kasdienį gyvenimą, kuriame šiek tiek įtampos turi būti, nes be įtampos nėra kūrybos“, – teigė L.Klimka.
Pasak etnologo, lietuvio pasąmonėje viks dar slypi archaiškas noras būti gamtos dalimi, tačiau jį vis labiau išstumia civilizacijos paviršutiniškumas. Todėl tiek buvimą gamtoje, tiek pasibuvimą su draugais mes suplakame į krūvą. Kas gaunasi? Įsigyjame kaimo sodybą, apie kurią kiekvienas svajojame, ir atsitempiame į ją visus miestietiškus patogumus – net iki ežero takelį plytelėmis išklojame, užuot basomis ėję per rasą.