Kalbėdama su 15min D.Asanavičiūtė pripažino, kad tiek emigrantų vaizdinys Lietuvoje, tiek Lietuvos vaizdinys emigracijoje vis dar yra pakankamai iškreiptas.
JK lietuviams trūksta informacijos apie tikrąjį padėtį gimtinėje, o lietuviai Lietuvoje nemato emigravusiųjų atnešamos naudos ir jų sugrįžimo galimybių. Nepaisant to, vis daugiau lietuvių ima mąstyti apie grįžimą į tėvynę ir šiam procesui derėtų ruoštis sparčiau.
– Lietuvoje mažai žinoma, kuo užsiima lietuvių bendruomenės kitose valstybėse, koks jų tikslas. Ką veikia lietuvių bendruomenė Jungtinėje Karalystėje, kiek žmonių ji buria ir kaip apibūdintumėte jos funkcijas santykio su gimtine atžvilgiu?
– Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė praėjusiais metais šventė 70-ąjį jubiliejų. Tai viena seniausių lietuvių bendruomenių visame pasaulyje. Bendruomenė pradėjo kurtis tuo metu, kai iš Lietuvos, bėgdami nuo karo, pasitraukė vadinamieji dipukai. Tikslas buvo susiburti, nes grįžti į Lietuvą tuo metu vilčių beveik nebuvo. Jie norėjo sukurti savo Lietuvą, su tradicijomis, su kalbos mokėjimu, formuoti vaikų lietuvišką identitetą. Tuo metu bendruomenės veikla buvo daugiau kultūrinė – dainos, šokiai, sportinės varžybos...
Įdomus akcentas tas, kad tuo metu bendruomenės valdyboje buvo vienas žmogus, atsakingas už politikos klausimus. Bendruomenė norėjo daryti įtaką vietos politikoje ir demonstruoti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo užgniaužta, okupacija nepripažinta. Buvo siunčiami laiškai Jungtinės Karalystės ministrui pirmininkui, rengiami mitingai Trafalgaro aikštėje, pasauliui rodoma, kad Lietuva niekur nepranyko.
Tėvų supratimas, kad vaikai turi kalbėti lietuviškai, yra labai pastebimas.
Šiais laikais bendruomenės veidas ir pakito, ir ne. Mes, vadinamieji trečiabangininkai, kurie išvyko ir dėl ekonominių priežasčių, dėl sienų atvirumo, jau neprivalome burtis tam, kad išsaugotume lietuvybę, bet ta funkcija yra. Jungtinėje Karalystėje yra apie penkiasdešimt neformaliojo ugdymo mokyklų. Poreikis yra labai didelis. Tėvų supratimas, kad vaikai turi kalbėti lietuviškai, yra labai pastebimas.
Jei kalbėtume apie lietuvius, tai oficialiai lietuvių Jungtinėje Karalystėje yra apie 205 tūkstančius, jei neoficialiai, tai ir virš 250 tūkstančių. Nuolat dalyvaujančių bendruomenės veikloje, mokančių nario mokestį yra apie 500. Jie išsibarstę po visą Jungtinę Karalystę, keli skyriai yra Škotijoje.
– Kaip požiūrį į bendruomenės veiklą pakeitė „Brexit“ procesas? Ar paaugo narių skaičius?
– Taip. Gal dėl to, kad ir mes patys esam aktyvesni, organizuojame daugiau renginių, esame labiau matomi. Per pastaruosius metus prisijungė kelios naujos miestų bendruomenės. „Brexit“ atsiliepė įvairiai. Viena vertus, pastebėjome, kad ne visi renginiai pritraukia žmonių, kai kurie tiesiog susigūžė, pradėjo taupyti. Jaučiama ta nežinomybės atmosfera.
Kita vertus, pastebimas aktyvėjimas. Valdyba prisideda prie lietuvių švietimo, stengiasi suteikti kuo daugiau informacijos. Europos Komisijos atstovybė pasikvietė ES bendruomenių Jungtinėje Karalystėje atstovus, tarp kurių buvo ir mūsų atstovas, supažindino su procesu ir aiškinomės teises.
– Kokia yra pačios bendruomenės veikla? Minėjote, kad anksčiau daugiausiai buvo dainos ir šokiai, bet spėju, kad dabar veikla žymiai platesnė?
– Yra ir dainų, ir šokių. Bendruomenė vienija labai platų ratą žmonių, įvairiausio amžiaus – nuo senolių iki vaikų. Vyresniajai kartai labai svarbios ir tos liaudies dainos, ir šokiai, ir mišios. Vasario 16-ajai rengiame kolektyvų pasirodymus. Tai svarbu, nes tai yra mūsų tautos dalis. Kita vertus, mums kaip bendruomenei yra svarbu rodyti, kas yra Lietuva. Organizuojame renginius ir britams, kuriuos supažindiname su savo tradicijomis.
Mums svarbu ir turėti ryšį su Lietuva bei parodyti, kas mums rūpi. Mes pirmieji prieš metus surengėme debatus apie reemigraciją ir aiškinomės priežastis, kodėl negrįžtama. Kalbėjome apie vaikų integraciją Lietuvoje, darbo stygių. Matėme ataskaitas, kad Lietuvos darbdaviai skundžiasi, jog trūksta darbuotojų, o užsienyje tvyro nuomonė, kad Lietuvoje bedarbystė.
– Koks yra Lietuvos įvaizdis Jungtinės Karalystės lietuvių akyse? Suprantu, kad jis priklauso nuo išsilavinimo, domėjimosi tuo, kas vyksta?
– Jūs teisus. Skirtingo išsilavinimo, skirtingo požiūrio žmonės mato skirtingai. Ne paslaptis, kad daugelis į Lietuvą žiūri kaip į tą šalį, kuri stagnuoja, kur uždirbamas minimumas, kad nėra čia ko grįžti. Nepaisant to, neseniai atliktas Vytauto Didžiojo universiteto atliktas tyrimas rodo, kad 40 procentų galvoja apie grįžimą. Vadinasi, Lietuvos įvaizdis užsienyje gerėja.
Čia reikėtų padėkoti ir Lietuvos žiniasklaidai, kuri pamažu pradeda skelbti ir pozityvias istorijas apie žmones, kurie grįžta, įsikuria, sugeba užsidirbti, džiaugiasi aplinka ir galimybe bendrauti su tėvais, seneliais ir kitais artimaisiais.
– Tai galima apibendrinti, kad trūksta informacijos apie situaciją Lietuvoje?
– Trūksta, išties. Kai kurie mano, kad Lietuvoje policija visus tik baudžia, kad medikai ima kyšius, nematydami, nesužinodami, kad Lietuva modernėja, šviesėja. Trūksta teigiamos informacijos. Aišku, yra ir žmonės, kurie gyvena jau kokius penkiolika metų ir jie susiduria su tuo, kad net kalbos vystymasis sustoja. Lietuvių kalboje atsiranda naujų žodžių, kurių nebesupranti. Aš išvykusi jau keturis metus ir pati su tuo susidūriau.
– Jei ne paslaptis, kokie tai žodžiai?
– Pavyzdžiui, yra žodis „nepaėjo“ (šypsosi). Aš vis galvojau, ką jis reiškia? Niekaip nesupratau konteksto (juokiasi). Atvykus teko bendrauti su dipukais ir pati tuomet nesuprasdavau, kodėl jų tokia keista kalba. Atrodo, kad jie skaito laikraščius, žiūri lietuviškas laidas, bet jų ir sakinių struktūra kitokia, ir žodžiai kitokie.
– O kaip vertinate tą išvykusių lietuvių įvaizdį, kuris dažnai pateikiamas ir kai kurių komentatorių skatinamas Lietuvos viešojoje erdvėje? Turiu galvoje, kad trečiosios bangos emigrantai yra naudos ieškotojai, kuriems nerūpi Lietuva, ar jie yra nevykėliai, kurie nepritapo čia ir jų grįžimas nereikalingas.
– Taip, mes tai girdime. Ir labai gaila, nes, kaip jūs ir sakėte, formuojamas įvaizdis, kad išvažiavo nusikaltėliai ir nevykėliai. Reikia pripažinti, kad prie to kartais prisideda ir kai kurie patys išvykusieji, kurie grįžę primygtinai demonstruoja savo sėkmę. Pastebėjau, kad dalis visuomenės pykčio emigravusių atžvilgiu susiję su pykčiu dėl sunkesnio gyvenimo. Pykstame ant emigrantų lyg jie būtų ne pasekmė, o priežastis.
Žmonės išvyksta mokytis, ieškoti geresnio gyvenimo, bet reiktų turėti galvoje, kad jie ne laukė, kol jais bus pasirūpinta, o ėmėsi tvarkyti savo gyvenimą.
Žmonės išvyksta mokytis, ieškoti geresnio gyvenimo, bet reiktų turėti galvoje, kad jie ne laukė, kol jais bus pasirūpinta, o ėmėsi tvarkyti savo gyvenimą ir išvažiavo, neapsunkindami savo valstybės.
– Turbūt reikėtų pabrėžti ir tai, kad dalis tų uždirbtų pinigų parkeliauja į Lietuvą.
– 1,1 milijardo eurų 2017 metais parkeliavo į Lietuvą. O dar įvairūs labdaros renginiai, mažos perlaidos vaikų namams, senelių namams, kurių neįskaičiuoja.
– Kiek prisideda prie noro sugrįžti ar aktyviau domėtis procesais Lietuvoje prasidėjusi diskusija dėl dvigubos pilietybės? Ar turite kontaktą su Lietuvos valdžia ir esate informuojami apie vykstančius procesus?
– Kontaktas yra. Ne paslaptis, kad prieš 2016 metų rinkimus labai daug politikų pagaliau pirmą kartą atvyko pas mus. Čia reikėtų išskirti Žygimantą Pavilionį, kuris atvyko ne tik užsidėti varnelę, bet aplankė ambasadą, atskiras bendruomenes miestuose, domėjosi, kaip realiai emigrantai gyvena. Dalyvavimo vis daugiau ir mes esame kviečiami į komisijas, susitikimus. Pokyčiai matomi ir mūsų nuomonė pagaliau įdomi.
– O pačioje JK lietuvių bendruomenėje yra sutarimas dėl dvigubos pilietybės? Gal yra ir skeptikų?
– Aišku, kad yra. Yra visokių žmonių kaip ir Lietuvoje. Mes kartais atrodome blogesni, kitokie, bet iš tiesų, tai tie žmonės išvyko iš Lietuvos, esame ta pati tauta. Kartais badoma pirštais užmirštant, kad į save badoma. Kai kurie mano, kad nereikia dvigubos pilietybės ir, jei jau atsisakyti pilietybės, tai priimant Britanijos pilietybę. Kad nereikia mėtytis, ant dviejų kėdžių sėdėti.
Kai kurie mano, kad nereikia dvigubos pilietybės ir jei jau atsisakyti pilietybės, tai priimant Britanijos pilietybę.
Aš į šį klausimą žiūrėčiau ne kaip į naudą žmogui (nauda lyg ir aiški), bet ir kaip į pareigas. Mes net ir dabar tas pareigas turime, jos niekur nedingsta. Bet valstybei nauda, įvedus dvigubą pilietybę, būtų žymiai didesnė. Galime kalbėti ir apie investicijų pritraukimą, intelektualinio turto sugrąžinimą, kultūrinius mainus. Taip kad dvigubos pilietybės nauda yra abipusė ir mes be pykčių galėtume dėl to sutarti.
– Galbūt politikai baiminasi to, kad dviguba pilietybė iškels politinio dalyvavimo problemą. Ar jaučiate, kad Jungtinės Karalystės lietuviai turėtų aktyviau dalyvauti Lietuvos politikoje? Galbūt reikia Emigrantų rinkimų apygardos?
– Apie politinį dalyvavimą kalbėti anksti, nes mes dar neturime pakankamo balsuojančiųjų skaičiaus. Sukurti apygardai reikalingas tam tikras skaičius balsuojančiųjų, tad, kol jo nebus, mes būsime priskirti prie Vilniaus Naujamiesčio apygardos. Svajoti galima, bet kaip bus realybėje parodys 2019 metų rinkimai. Žmones skaldo dvejopi jausmai.
Viena vertus, nenorima dalyvauti rinkimuose, nes pats dalyvavimo procesas yra sudėtingas. Registracijos sistema veikia toli gražu netobulai. Nutekėjo duomenys, žmonėms nepavyko užsiregistruoti, vyresnio amžiaus žmonės nesugeba to padaryti. Be to, rinkimuose tėra tik vienas taškas, kuriame galima balsuoti – ambasada. Palyginus su valstybės dydžiu ir nuotoliais, tai čia būtų tiesiog utopija, kad žmonės vyks iš Škotijos ar Šiaurės Airijos ar Lydso miesto į Londoną.
Atsimenant praėjusius Seimo rinkimus, akivaizdu, kad trūksta lėšų ir informavimui apie rinkimus. Bendruomenė savo lėšomis pati ėmėsi informuoti apie rinkimus anksčiau, nei tai pradėjo daryti Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Negavome jokio finansavimo ir Londone vykusiems Lietuvos politinių lyderių debatams, kuriuos moderavo Edmundas Jakilaitis.
– Viena iš garsiai nuskambėjusių ir JK lietuvių bendruomenę palietusių problemų – šiuolaikinės vergijos pavyzdžiai, žmonių išnaudojimas. Kokia dabar situacija? Ar keičiasi požiūris į lietuvius, kad esame žemesnė klasė, kurią galima išnaudoti?
– Deja, bet požiūris vis dar toks. Bėda, kad ir dalis lietuvių prie to prisideda, veždami tautiečius į vergiją. Mane džiugina tai, kad šių metų Lietuvos biudžete 50 tūkstančių eurų skirta prekybos žmonėmis aukoms. Kiek žinau, tai įvyko pirmą kartą.
Britų dėmesys šiai problemai yra be galo didelis. Yra atskiras valdžios pareigūnas, dirba policijos pareigūnai, vietos bendruomenės, bažnyčios atstovai, ruošiama metodinė medžiaga, kartu su mumis ketinama rengti apmokymus, kaip atpažinti aukas, kaip joms padėti. Pati ministrė pirmininkė Theresa May pasižadėjo kovoti su „šiuo barbarišku elgesiu“.
Kiek sparčiai kinta situacija? Per pusantrų metų padaryta nemažai. Sukurta informacinė medžiaga, turime pagalbos centrą, yra nemokamą teisinę pagalbą teikiantis teisininkas. Bėda ta, kad neturime namų, kur galėtume apgyvendinti visus, prašančius pagalbos. Siekiame, kad tos aukos, kuriomis tampa iš skurdesnių rajonų išvykstantys lietuviai, žinotų apie pavojų, kad apie tai būtų kalbama su vaikais, jaunimu, vyktų pamokos ne tik apie prostitucijos grėsmę, bet ir apie prekybą žmonėmis, išnaudojimą darbe, fiktyvias santuokas.
Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė paskutiniųjų klasių lietuvių vaikų nori išvykti į užsienį. Tai yra potencialios aukos ir jų edukacija, savivertės kėlimas yra labai svarbus.
– Ko lietuviai nežino ar nesupranta apie gyvenimą Jungtinėje Karalystėje?
– Visų pirma, tai klaidingas požiūris į bendruomenę. Kaip jau ir minėjote, kad ten visi nevykėliai ar kad rūpi tik šokiai, dainos ir nieko daugiau. Veiklų spektras labai platus ir žmonės labai įvairūs. Reiktų pripažinti, kad Jungtinėje Karalystėje viskas vyksta kitu principu nei Lietuvoje, bet tą principą įsisavinti yra pakankamai sudėtinga. Aš pati ten gyvenu beveik penkerius metus ir, kaip ir daugelis, nesijaučiu visiškai sava. Nesvarbu, kad moki kalbą, dirbi, bet integruotis reikia pakankamai daug pastangų.
Nesvarbu, kad moki kalbą, dirbi, bet integruotis reikia pakankamai daug pastangų.
Pastebėjau, kad net lietuviai, kurie skeptiškai žvelgia į bendruomenę, sukasi tuose pačiuose lietuvių ratuose, kai kurie net neišmoksta anglų kalbos. Pragyvenimo kaina taip pat pakankamai aukšta – dėl svaro kurso svyravimo, rinkų nestabilumo, Brexit proceso. Kainos didėja, o uždarbiai nebeauga.
Vilniuje teko važiuoti taksi ir jaunuolis, pamatęs anglišką mano telefono numerį, pradėjo teirautis, gal jam verta vykti į Angliją. Aš jo paklausiau, kiek tau metų? 23 metai. Draudimas asmenims iki 25-erių metų kainuoja virš dviejų tūkstančių. Jei esi tik ką atvažiavęs, neturi darbo patirties Britanijoje, tai gali būti ir iki trijų tūkstančių. Prisideda kelių mokestis, papildomi kaštai. Jis viską paskaičiavęs tarė: gal man čia ir geriau.
Galų gale, gyventi Londone yra vis brangiau, tad daugelis lietuvių pamažu kraustosi gyventi toliau, kad net ir uždirbant vidutinį atlyginimą galėtų sumokėti nuomą, padoriai gyventi. Be to, tyrimai rodo, kad didžiajai daliai emigrantų tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą, tad ir su karjeromis galimybėmis Jungtinėje Karalystėje sudėtingiau.
– O jūs pati, ar svarstote galimybę grįžti į Lietuvą?
– Taip. Mąstau. Ir labai rimtai mąstau, kad atėjus laikui sugrįšiu.
